Plun­gė­je at­si­ras Jo­no Sen­kaus gat­vė

Šis gy­ven­to­jų pra­šy­mas ap­tar­tas praė­ju­sią sa­vai­tę po­sė­džiau­jant Vie­tos ūkio ir eko­lo­gi­jos ko­mi­te­to na­riams. Kaip paaiš­ki­no Ma­rius Gal­mi­nas, Ar­chi­tek­tū­ros ir te­ri­to­ri­jų pla­na­vi­mo sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas, iki šiol laiš­ka­ne­šiams, spe­cia­lio­sioms tar­ny­boms ir vi­siems ki­tiems bū­da­vo ga­na su­dė­tin­ga su­si­gau­dy­ti to­je gat­vės at­kar­po­je, mat pu­sė čia esan­čių na­mų bu­vo re­gist­ruo­ti kaip esan­tys I. Kon­čiaus gat­vė­je, ki­ta pu­sė – kaip I. Kon­čiaus skers­gat­vy­je.

No­rė­da­mi aiš­ku­mo, gy­ven­to­jai krei­pė­si į Sa­vi­val­dy­bę su pra­šy­mu su­teik­ti šiai at­kar­pai, ve­dan­čiai pa­lei bu­vu­sią pir­tį A. Ju­cio gat­vės kvar­ta­lo link, nau­ją pa­va­di­ni­mą.

Pra­šy­mą ap­svars­tė Žy­mių žmo­nių, is­to­ri­nių da­tų, įvy­kių įam­ži­ni­mo ir gat­vių pa­va­di­ni­mų Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je su­tei­ki­mo ko­mi­si­ja. Ji pa­siū­lė šią at­kar­pą pa­va­di­ni Jo­no Sen­kaus var­du. Gy­ven­to­jai su­ti­ko, mi­nė­tas Vie­tos ūkio ir eko­lo­gi­jos ko­mi­te­tas taip pat ne­prieš­ta­ra­vo, o ga­lu­ti­nį žo­dį tars Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba.

Gy­ve­nan­tie­ji to­je I. Kon­čiaus skers­gat­vio da­ly­je, ku­riai ne­tru­kus bus su­teik­tas J. Sen­kaus gat­vės pa­va­di­ni­mas, tik­riau­siai jau pa­si­do­mė­jo, kas bu­vo ir ką reikš­min­go nu­vei­kė ši is­to­ri­nė as­me­ny­bė.

Vi­siems ki­tiems sku­ba­me pa­pa­sa­ko­ti, kad J. Sen­kus bu­vo dva­si­nin­kas, fi­lo­so­fi­jos moks­lų dak­ta­ras ir pe­da­go­gas. Gi­mė 1869 me­tais Ir­ki­nių kai­me, da­bar­ti­nė­je Al­sė­džių se­niū­ni­jo­je.

Stu­di­ja­vo Sankt Pe­ter­bur­ge (Ru­si­ja) ir Fri­bū­re (Švei­ca­ri­ja), pa­sta­ro­jo mies­to uni­ver­si­te­te jam bu­vo su­teik­tas fi­lo­so­fi­jos moks­lų dak­ta­ro laips­nis. Nuo 1896 m. tar­na­vo Sankt Pe­ter­bur­go Šv. Kot­ry­nos baž­ny­čio­je ir dės­tė ti­ky­bą net de­šim­ty­je mies­to mo­kyk­lų. 1912 m. J. Sen­kus bu­vo pa­skir­tas Pe­ter­bur­go ka­ri­nės apy­gar­dos ir Ru­si­jos im­pe­ri­jos ka­riuo­me­nės gvar­di­jos ka­pe­lio­nu. Jam su­teik­tas Mo­gi­lia­vo ar­ki­vys­ku­pi­jos gar­bės ka­nau­nin­ko var­das.

Ne­pai­sant sa­vo dva­si­nių pa­rei­gų, ku­ni­gas ak­ty­viai die­gė lie­tu­vy­bę tuo­me­tė­je Ru­si­jos sos­ti­nė­je, dės­tė lie­tu­viš­kai Sankt Pe­ter­bur­go Šv. Kot­ry­nos gim­na­zi­jo­je be­si­mo­kan­tiems tau­tie­čiams, suor­ga­ni­za­vo lie­tu­viš­ką Šv. Zi­tos drau­gi­ją, pri­klau­sė Lie­tu­vių moks­lo drau­gi­jai.

1918 m. grį­žo į Že­mai­čių vys­ku­pi­ją, bu­vo pa­skir­tas Plun­gės Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čios kle­bo­nu. Ša­lia sie­lo­va­di­nių pa­rei­gų ėmė­si ir švie­tė­jiš­kų – stei­gė pra­džios mo­kyk­las ir pa­ren­gia­muo­sius kur­sus, 1919 m. pri­si­dė­jo Plun­gė­je ku­riant nau­ją lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą, ku­ri vė­liau ta­po „Sau­lės“ gim­na­zi­ja, pa­ts jo­je mo­ky­to­ja­vo.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je J. Sen­kus gy­ve­no Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je. 1944 me­tų spa­lio mė­ne­sį mies­te­ly­je įsi­kū­rė Pa­bal­ti­jo I fron­to šta­bas, vi­si gy­ven­to­jai bu­vo eva­kuo­ti. Ku­ni­gas J. Sen­kus per­si­kraus­tė pas ne­to­lie­se įsi­kū­ru­sius ba­jo­rus Dau­gė­las ir Jaz­daus­kiš­kių kai­me esan­čio­je So­rų kop­ly­čio­je pa­ra­pi­jie­čiams tei­kė dva­si­nes pa­slau­gas.

Mi­rė 1946 m. Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, pa­lai­do­tas Ber­žų kal­no ka­pi­nė­se.