
Tą 1972-ųjų pavasarį beprecedentis įvykis sukėlė Lietuvos komunistų ir kagėbistų valdžios sąmyšį, o vėliau – ir įniršį. Gegužės 18 dieną planuotas rengti Romo laidotuves KGB privertė keliomis valandomis paankstinti – kad žmonės nespėtų susirinkti. Bet tada R. Kalantos namų link traukusi jaunimo minia, netikėtai saugumiečiams, plūstelėjo į Kauno Laisvės alėją… Buvo sutelkta daugiau kaip septyni tūkstančiai kareivių, milicininkų ir jų pagalbininkų. Prireikė net dviejų dienų protestuotojams numalšinti.
Tuoj po riaušių (1972 m. gegužės 30 d.) LKP CK biuras priėmė pusiau slaptą nutarimą, kuris buvo įvardytas taip – „Dėl politinio ir organizacinio darbo sustiprinimo, ryšium su antivisuomeniniais pasireiškimais Kauno mieste“.
Ir visų rajonų komunistai ėmė nedelsdami jį įgyvendinti. Va, kokią ataskaitą „apie atliktą darbą“ po mėnesio (1972 m. birželio 27-ąją) LKP Plungės rajono komitetas pateikė centro komitetui: „…Ryšium su Kaune įvykusiais antivisuomeniniais pasireiškimais, rajone buvo plačiai organizuota teisinga informacija gyventojams apie šiuos įvykius, kas žymia dalimi sutrukdė neteisingų ir iškraipytų gandų bei faktų sklidimui. Į šį darbą plačiai buvo įtraukti ūkių, įmonių ir organizacijų vadovai, pirminių partinių organizacijų sekretoriai, politinformatoriai, LKP RK lektoriai ir pranešėjai, administracinių organų atstovai bei kitas partinis ir komjaunimo aktyvas…
Visumoje rajono darbo žmonės su pasipiktinimu smerkia chuliganų išpuolį, rodo didelį politinį ir gamybinį aktyvumą. Rajono kaimo žmonės organizuotai vykdo šienapjūtės darbus ir pasėlių priežiūrą, imasi priemonių sėkmingam 2-ųjų penkmečio metų gamybinių planų ir socialistinių įsipareigojimų įvykdymui, garbingai sutikti TSRS įkūrimo penkiasdešimtmetį. Pasiaukojančiai dirba rajono pramonės, transporto bei statybos įmonių kolektyvai.
Tačiau greta šio teigiamo politinio pakilimo rajone buvo atvejas, kai Plungės dirbtinių odų gamyklos šaltkalvis-remontininkas Gusčius Saulius, Apolinaro s., 1952 m. gimimo, VLKJS narys ir R/S „LŽŪT“ (Rajono susivienijimo„Lietuvos žemės ūkio technika“ – autoriaus pastaba) Plungės skyriaus darbininkas Juška Jurgis, Jurgio s., 1954 m. gimimo, su kitais dviems draugais, mėgino sudeginti esantį mieste stendą „Penkmečio rezultatai“, ir prie šūkio „Įvykdysime TSKP XXIV suvažiavimo nutarimus pirma laiko“, prie žodžio „įvykdysime“ prirašė žodį „ne“.
Šiems piliečiams iškelta baudžiamoji byla.
„Bangos“ kolūkio zootechnikas St. Jurkus aiškino kolūkiečiams, kad R. Kalantos susideginimas surištas su dideliu kyšininkavimu, įvairiomis neteisybėmis, kurios yra pas mus prekyboje ir t.t. Šiam pasisakymui duotas atatinkamas įvertinimas ir atkirtis. Daugiau panašių pasisakymų nebuvo.“
Šią informaciją pasirašė Vytautas Šlekys, LKP Plungės rajono komiteto sekretorius, raštą ruošė S. Pivoriūnas. Beje, čia pateiktų citatų kalba ir stilius netaisyti.
Stanislovas Antanas Jurkus šiandien sėkmingai ūkininkauja savo gimtajame Lėgų kaime (Rietavo savivaldybė) – valdo nemažai žemės, augina daug gyvulių. Paprašiau visų gerbiamą ūkininką prisiminti anuos, 1972-uosius, metus.
„Niekada nepriklausiau jokiai partijai, tuo labiau – komunistams,– sako Stanislovas.– Gal ir kreivai valdžia į mane žiūrėjo, tačiau visada buvau aktyvus, visiems teisybę sakydavau tiesiai į akis… O tą dieną, kai turėjo būti laidojamas susideginęs Romas Kalanta, aš kartu su ūkio vairuotoju važiavom tiekimo reikalais į Kauną. Apie tą skaudų incidentą laikinojoje Lietuvos sostinėje, suprantama, dar nieko nežinojome, tik ėmėme įtarti kažką negero, mat kelyje prasidėjo keistoki dalykai. Tai vienur, tai kitur pastebėjome milicijos, autoinspekcijos postus.
Mūsų sunkvežimį pirmą kartą sustabdė Laukuvoje, paskui – Kryžkalnyje, o po to – prie Kauno devintojo forto, tikrino dokumentus, teiravosi, kur ir ko važiuojame. Sužinoję, kas dedasi ir sutvarkę visus savo reikalus, ilgiau Kaune neužsibuvome – pasukome Žemaitijos link.
O kitą dieną kolūkio kontoroje, pirmininko Antano Žąsyčio kabinete, vyko ūkio specialistų gamybinis pasitarimas. Visi ten susirinkę tik ir klausinėjo, ką ten, Kaune, matėm, ką girdėjom apie Romo Kalantos susideginimo aplinkybes.
Rodos, nieko ypatingo jiems nepapasakojau, bet tai, ką pasakiau pasitarimo metu, kažkam, matyt, nepatiko, tad ėmė ir pranešė „tam, kam reikia“. Užverbuotų KGB agentėlių, pasirodo, buvę ir tarp mūsų…“
Stanislovas Jurkus pasakojo, jog į KGB būstinę jam nereikėję važiuoti, bet tikrai su kažkuo iš tos kontoros yra tekę šnekėtis Pelaičiuose, kur buvo įsikūrusi „Bangos“ kolūkio raštinė. Niekuo nebaugino, niekuo negrasino, tik kai zootechnikas kažkuriais metais sumanė kaip turistas pakeliauti po tuometę Čekoslovakiją, ten jam durys buvo užtrenktos – LKP Plungės rajono komitetas neišdavė rekomendacijos. O jos neturėdamas, niekur neiškeliausi.
Bėgo laikas, bet apie tą didžiulę jauno žmogaus auką vis kas nors kur nors primindavo – tai išbarstytais antisovietinio turinio lapeliais parkuose, tai užrašais ant sienų, primenančiais Romo Kalantos pasiaukojamą žygdarbį. O saugumas tebesekė ne tik Kauno, Vilniaus studentiją, moksleiviją, bet ir provincijos jaunimą.
Antai 1975-aisiais Plungės saugumiečiai ne juokais susidomėjo Vladu Petryla. Va, ką tuometis KGB Plungės rajono skyriaus viršininkas saugumo papulkininkis S. Saveikis KGB penktojo skyriaus viršininkui Vilniuje M. Ščensnovičiui pranešė: „Patikimas asmuo B. P. A. informavo, kad Šienainio bokštų gamybos ir montavimo tresto darbininkas Petryla Vladas, Stasio sūnus, gimęs 1954 metais, ketina nusižudyti kaip Kalanta. Apie savo ketinimą jis buvo parašęs ant atleidimo iš darbo atsiskaitymo lapelio. Su Petryla buvo pasikalbėta, jis įspėtas, jam ruošiamasi taikyti profilaktiką.“
Tame pačiame S. Saveikio raporte pranešama, kad 1975 metais tokia profilaktika atlikta dar 11-ai rajono gyventojų, iš to skaičiaus – keturiems Plungės 3-iosios vidurinės mokyklos moksleiviams. Beje, to raporto įžangoje rašoma, jog „1975 m. padėtis Plungės rajone nėra pasikeitusi, išskyrus tai, kad jaunimas, veikiamas antisovietinių užsienio radijo laidų ir kai kurių nacionalistiškai nusiteikusių asmenų, yra užėmęs priešiškas ir ideologiškai kenksmingas pozicijas“.
Dar ilgai žmonės negalėjo pamiršti drąsaus kauniškio poelgio, Lietuvoje precedento neturinčio atvejo, kai gyvas žmogus susidegina. Praėjus dešimtmečiui (1982 m.), sovietų saugumui kažkas pranešė, jog Rietave jaunimas traukia liaudies dainas, gieda Tautinę giesmę. Į Rietavą tuoj pat išlėkė KGB Plungės rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis ir netrukus „išsiaiškino, kad nacionalistines dainas ir dainas apie Kalantą dainavo trys Rietavo tarybinio ūkio-technikumo moksleiviai“. Po to tiems trims rietaviškiams buvo „nubrauktos“ stipendijos, o Plungės saugumas ėmėsi savo įprastos „profilaktikos“.
Gegužės 14-ąją sukaks 53-eji metai, kai prie Muzikinio teatro Kaune susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta