Ūki­nin­ko kie­me – ma­si­nės avių pjau­ty­nės

Lai­mo­no ZA­VEC­KIO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Ne šu­nų dar­bas

Kaip „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo ūki­nin­kas L. Za­vec­kis, vos už 500 met­rų nuo gy­ve­na­mo­jo na­mo esan­čia­me ap­tva­re, kur ga­nė­si 50 avių su ėriu­kais, pir­ma­die­nio ry­tą jis ra­do 15 su­žeis­tų ėria­ve­džių, 16 ap­kan­džio­tų vos mė­ne­sio su­lau­ku­sių ėriu­kų ir 12 ne­gy­vų avių. Dar ke­tu­rioms ave­lėms L. Za­vec­kis bu­vo pri­vers­tas pa­ts nu­trauk­ti kan­čias dėl itin di­de­lių su­ža­lo­ji­mų.

„Prieš tą ne­lem­tą įvy­kį ave­les pla­na­vau per­kel­ti į ki­tą ap­tva­rą, bet ne­spė­jau, – ap­gai­les­tau­ja ūki­nin­kas. – Pėd­sa­kų to­je pie­vo­je bu­vo ga­li­ma ras­ti vi­so­kių, bet kad bū­tų iš­gul­dy­ta žo­lė ar kaž­kas pa­na­šaus – to ne­bu­vo, ka­dan­gi pie­va yra ga­na sau­sa, o pa­ti žo­lė trum­pa. Kau­ty­nių žy­mių taip pat nie­kur ne­ra­dau. Pa­si­kal­bė­jau ir su vie­ti­niais me­džio­to­jais ir priė­jo­me iš­va­dos, kad tai ga­lė­jo bū­ti vil­kė su vai­kais, nes ant ėriu­kų kū­ne­lių bu­vo li­kę daug ma­žų dan­tų įkan­di­mų žy­mių. Suau­gu­siam vil­kui tai ne­bū­din­gas po­žy­mis.“

Ap­lin­ki­niai kai­mo gy­ven­to­jai dar ban­dė spė­lio­ti – gal tai ko­kių pa­lai­dų ir ag­re­sy­vių šu­nų dar­bas, bet L. Za­vec­kis kal­bė­jo, kad kiek jis gy­ve­na Ruo­lai­čių kai­me ir kas­dien va­ži­nė­ja­si po apy­lin­kes, nie­ka­da ne­bu­vo ma­tęs nė vie­no lais­vai laks­tan­čio šuns.

Pa­si­kal­bė­jęs su Ša­tei­kių me­džio­to­jų klu­bo me­džio­to­jais, ūki­nin­kas iš­gir­do, kad apy­lin­kė­se me­džio­to­jai ma­to ir ste­bi vie­ną vil­ką. Praė­ju­siais me­tais šie­nau­da­mas pie­vą Did­vy­čių kai­me, L. Za­vec­kis ir pa­ts ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti sa­vo aki­mis – ste­bi­nan­čiai drą­sus vil­kas lyg nie­kur nie­ko atė­jo prie trak­to­riaus.

Ti­ki­si, kad su­žeis­tos avys iš­gy­vens

Pir­muo­sius įtar­ti­nus sig­na­lus pa­šne­ko­vas pa­ste­bė­jo dar prieš sa­vai­tę, kai vi­dur­nak­tį iš­gir­do is­te­riš­ką avių blio­vi­mą. Nie­ko ne­lau­kęs išė­jo į lau­ką. Paš­vie­tęs į ap­tva­rą, pa­ma­tė itin ne­ra­mias, ra­tais laks­tan­čias avis. Tik iš­vy­du­sios ša­lia sa­vęs šei­mi­nin­ką, šios su­si­spie­tė ap­link jį ir ne­si­trau­kė nė per žings­nį.

Bu­vo aki­vaiz­du, kad kaž­kas iš­gąs­di­no avis. L. Za­vec­kis pa­sa­ko­jo, kad pa­tik­ri­nęs ap­tva­rą ir nie­ko įtar­ti­no ne­ra­dęs, pa­ma­nė, kad gal koks šer­nas ar el­nias pro ša­lį pra­bė­go – per­ne­lyg ne­su­reikš­mi­no šio įvy­kio. O pir­ma­die­nio ry­tą, ra­dęs pa­pjau­tą pul­ką avių, ša­lia ap­tva­ro, minkš­to­je pa­sė­lių dir­vo­je net ke­lio­se vie­to­se ga­liau­siai pa­ste­bė­jo vil­ko pėd­sa­kus.

„Praė­ju­sią sa­vai­tę grei­čiau­siai aš pa­ts tą vil­ką iš­gąs­di­nau, iš­gir­dęs avių blio­vi­mą ir iš­puo­lęs į kie­mą. O nak­tį į pir­ma­die­nį jis grį­žo baig­ti įgy­ven­din­ti sa­vo pla­no ir iš­pjau­ti avis su­grį­žo po ke­lių die­nų“, – spė­lio­jo ūki­nin­kas.

Ruo­lai­čių kai­me ket­vir­tus me­tus ūki­nin­kau­jan­tis ir 600 avių lai­kan­tis L. Za­vec­kis pa­sa­ko­jo, kad tai jau ant­ras kar­tas, kai į jo ūkį įsi­su­ka plėš­rū­nai. 2023 me­tais taip pat vi­sai ša­lia na­mų bu­vo pa­pjau­tos 9 avys, 4 su­žeis­tos, o šį kar­tą nuo­sto­liai ge­ro­kai di­des­ni ir dar ne ga­lu­ti­niai.

Nuo pa­tir­tų su­žei­di­mų šio­mis die­no­mis kri­to dar vie­nas ėriu­kas bei 2 avys, dar vie­na yra su­žeis­ta la­bai stip­riai, bet ūki­nin­kas ne­pra­ran­da vil­ties, kad jai pa­vyks iš­gy­ven­ti. Pa­sak jo kas­ti­nės žaiz­dos la­bai sun­kiai gy­ja, avims kas­dien yra lei­džia­mi an­ti­bio­ti­kai, prie­šuž­de­gi­mi­niai vais­tai, de­zin­fe­kuo­ja­mos žaiz­dos, o ko­kie yra vi­di­niai su­žei­di­mai – pa­sa­ky­ti sun­ku.

Kas to­liau?

Ūki­nin­kas skai­čiuo­ja pa­ty­ręs so­li­dų fi­nan­si­nį nuo­sto­lį, ku­ris sie­kia apie 12 tūkst. eu­rų. Ir tai dar ne­ga­lu­ti­nė su­ma. Vi­lia­si, kad ža­lą jam at­ly­gis Ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ra, bet ar pa­vyks at­gau­ti vi­są su­mą, ne­ži­nia – pa­gal nau­ją­ją skai­čia­vi­mo me­to­di­ką pi­ni­gi­nės iš­mo­kos dy­dis ap­skai­čiuo­ja­mas įver­ti­nus pa­pjau­tų gy­vu­lių veis­lę, rū­šį, am­žių ir ki­tus kri­te­ri­jus.

Be to, no­ri ne­no­ri ten­ka gal­vo­ti, kaip už­tik­rin­ti sau­gu­mą li­ku­sioms avims. Vie­na išei­tis yra – sta­ty­ti 1,2 met­ro aukš­čio iš­ma­nią­ją elekt­ri­nę tvo­rą. Bet, pa­šne­ko­vo skai­čia­vi­mu, no­rint to­kią įsi­gy­ti, rei­kė­tų par­duo­ti pu­se li­ku­sios sa­vo avių ban­dos.

„Kai krei­piau­si į Že­mės ūkio sky­rių dėl pa­ra­mos tvo­rai įsi­gy­ti ir įsi­reng­ti, man bu­vo pa­sa­ky­ta, kad trūks­ta fi­nan­sa­vi­mo, o pa­raiš­kų gau­ta net dve­jiems me­tams į prie­kį“, – kal­bė­jo to­kia pa­ra­mos for­ma nu­si­vy­lęs vy­ras ir ne­links­mai juo­ka­vo, kad ga­vus pa­ra­mą po tų dve­jų ar tre­jų me­tų ga­li ir ne­be­bū­ti ką tver­ti – iki tol vil­kai baigs iš­pjau­ti vi­sas li­ku­sias avis.

Me­džio­ti Ruo­lai­čių kai­me pil­kiams la­bai pa­to­gu, mat ne­to­li – Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas ir re­zer­va­tas, o ten vil­kų me­džiok­lė drau­džia­ma Tad čia pri­si­me­džio­ję iki so­ties, vil­kai ga­li­mai trau­kia slėp­tis į re­zer­va­tą, nes ži­no, kad ten bus sau­gūs.

Ne­be­ži­no­da­mas, ko grieb­tis, pa­šne­ko­vas sa­kė svei­kas li­ku­sias avis iš lau­kų par­gy­nęs ar­čiau na­mų, prieš nak­tį į kie­mą iš­va­ran­tis au­to­mo­bi­lį, už­ve­dan­tis va­rik­lį, ati­da­ran­tis lan­gus ir pa­lie­kan­tis įjung­tą mu­zi­ką – gal gir­dė­da­mi triukš­mą vil­kai ne­drįs ei­ti į kie­mą.