Kny­go­je – ke­lias kar­tas plun­giš­kių priė­mu­sio gy­dy­to­jo šei­mos is­to­ri­ja

„Li­ko drau­gai, pri­si­mi­ni­mai ir ka­pe­liai“

Kny­gą Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pri­sta­tė Do­na­to ir Liud­vi­kos Gū­žių duk­ra Mar­ga­ri­ta Pus­čie­nė ir vai­kai­tė Rū­ta Šva­baus­kie­nė, su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo ir Gū­žių sū­nus Vy­tau­tas, ki­ti ar­ti­mie­ji. Į kny­gos pri­sta­ty­mą at­vy­ko ir gau­sus bū­rys Do­na­tą bei Liud­vi­ką pa­ži­no­ju­sių plun­giš­kių, ke­li kar­tu dir­bę me­di­kai.

M. Pus­čie­nė pa­si­džiau­gė, kad į kny­gos pri­sta­ty­mą at­vy­ko toks gau­sus bū­rys plun­giš­kių – ir pa­žįs­ta­mų, ir ne­pa­žįs­ta­mų. Dau­ge­lio jų at­min­ty dar gy­vi pri­si­mi­ni­mai apie Do­na­tą ir Liud­vi­ką Gū­žius, nors Plun­gė­je be­veik ne­li­ko jų gy­ve­ni­mą liu­di­jan­čių ženk­lų. Ne­bė­ra ir jų pa­si­sta­ty­to na­mo, sto­vė­ju­sio Bab­run­go slė­nio priei­go­se, J. Bi­liū­no gat­vė­je. Jo vie­to­je prieš ku­rį lai­ką iš­ki­lo nau­jas mo­der­nus sta­ti­nys, ku­ria­me vei­kia gro­žio sa­lo­nas, ad­vo­ka­to kon­to­ra, ki­tos įstai­gos.

Me­di­kų duk­ra pa­sa­ko­jo ne­re­tai iš ap­lin­ki­nių su­lau­kian­ti klau­si­mo, kas te­be­sie­ja ją su Plun­ge. „Bū­na, žmo­nės sa­ko – tai Plun­gė­je nie­ko ir ne­be­li­ko?! Li­ko drau­gai, pri­si­mi­ni­mai ir ka­pe­liai“, – sa­kė mo­te­ris, jau de­šimt­me­tį gy­ve­nan­ti Kau­ne, o va­sa­ras lei­džian­ti ma­mos tė­viš­kė­je Ža­rė­nų apy­lin­kė­se.

Dvi prie­šin­gy­bės

Kny­gos pri­sta­ty­mo ren­gi­nį ve­du­si bib­lio­te­ki­nin­kė Oti­li­ja Juo­za­pai­tie­nė Liud­vi­ką Gū­žie­nę pri­si­mi­nė kaip nuo­la­ti­nę bib­lio­te­kos lan­ky­to­ją, ne­pra­leis­da­vu­sią nė vie­no čia vyk­da­vu­sio ren­gi­nio. Mo­te­ris vi­sa­da iš­si­skir­da­vo ryš­kiu sti­liu­mi, ap­lin­ki­nius ža­vė­jo sa­vo ele­gan­ci­ja, ku­ri ne­blė­so net Liud­vi­kai su­lau­kus gar­baus am­žiaus.

„Ma­ma vi­sa­da bu­vo ener­gin­ga ir karš­ta kaip ug­nis – vi­siš­ka sa­vo vy­ro prie­šin­gy­bė, – pri­si­mi­nė Mar­ga­ri­ta. – Vi­sa­da reng­da­vo­si pa­gal nau­jau­sias ma­das, be to, be ga­lo mė­go leis­ti lai­ką miš­ke. Kai pra­si­dė­da­vo gry­bai ir uo­gos, jos na­mie ne­bū­da­vo. Gry­bau­ti ir uo­gau­ti au­to­bu­su va­žiuo­da­vo net ta­da, kai jau sun­kiai vaikš­čio­jo.“

Liud­vi­ka ir Do­na­tas su­si­pa­ži­no se­no­jo­je Plun­gės li­go­ni­nė­je, ku­ri vei­kė Tel­šių gat­vė­je. Su­si­tuo­kė Var­nių baž­ny­čio­je ir įsi­kū­rė ne­di­de­lia­me bu­te to­je pa­čio­je Tel­šių gat­vė­je, ne­to­li li­go­ni­nės, kur Do­na­tas dir­bo gi­ne­ko­lo­gu, o Liud­vi­ka – aku­še­re. Vė­liau pra­si­gy­ve­nę pa­si­sta­tė na­mą J. Bi­liū­no gat­vė­je, ša­lia pa­kvie­tė įsi­kur­ti ir gy­dy­to­ją Pun­dzių. Su­si­lau­kė tri­jų vai­kų – jau mi­nė­tos Mar­ga­ri­tos, da­bar jau Am­ži­ną Atil­sį Kris­ti­nos ir kny­gos pri­sta­ty­mo ren­gi­ny­je da­ly­va­vu­sio Vy­tau­to.

Prie­šin­gai nei ma­ma, tė­vu­kas, kaip pri­si­mi­nė Mar­ga­ri­ta, vi­so­se si­tua­ci­jo­se iš­sau­go­da­vo ra­mų pro­tą ir san­tū­ru­mą. „Ne­su gir­dė­ju­si jo kal­bant pa­kel­tu to­nu: nei na­mie, nei li­go­ni­nė­je, nei bend­rau­jant su kai­my­nais. Bu­vo la­bai to­le­ran­tiš­kas žmo­gus. Pas tė­tį žmo­nės kreip­da­vo­si įvai­riau­siais klau­si­mais, bė­dai iš­ti­kus kvies­da­vo į pa­gal­bą ir nak­tį. To­dėl mes jo daž­nai ne­ma­ty­da­vom – ne tik per šven­tes, sa­vait­ga­liais, bet ir įpras­to­mis die­no­mis. O kai bū­da­vo na­mie, ne­re­tai gir­dė­da­vo­me jį su ma­ma dis­ku­tuo­jant įvai­rio­mis me­di­ci­ni­nė­mis te­mo­mis. Dau­ge­lis ter­mi­nų mums, vai­kams, bū­da­vo ne­sup­ran­ta­mi ir ne­gir­dė­ti“, – pa­sa­ko­jo M. Pus­čie­nė.

Se­ka pro­se­ne­lių ir se­ne­lių pė­do­mis

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

O kaip gi­mė su­ma­ny­mas šei­mos ir gi­mi­nės is­to­ri­ją su­gul­dy­ti į kny­gą „Čia mū­sų pra­džia“? Lei­di­nio pri­sta­ty­mo me­tu paaiš­kė­jo, kad kny­gos idė­ja puo­se­lė­ta ne vie­ną de­šimt­me­tį, o ini­cia­ty­vos iš­leis­ti ją ėmė­si vy­riau­sio­ji Do­na­to ir Liud­vi­kos anū­kė Rū­ta Šva­baus­kie­nė. Ji pa­sa­ko­jo vi­sas va­sa­ras pra­leis­da­vu­si Plun­gė­je pas se­ne­lius, šiam mies­tui iš­sau­go­ju­si sen­ti­men­tus ir stip­rią trau­ką iki šiol. To­dėl su di­de­liu už­si­de­gi­mu ėmė­si su­ma­ny­mo ap­ra­šy­ti sa­vo se­ne­lių ir pro­se­ne­lių gy­ve­ni­mus.

Mo­te­ris kaip ir se­ne­liai dir­ba me­di­ke – ki­ne­zi­te­ra­peu­te, kaip pro­se­ne­lis stu­di­ja­vo ir pe­da­go­gi­ką. Sa­vo ba­ka­lau­ri­niam dar­bui pa­si­rin­ku­si ap­ra­šy­ti šio pro­se­ne­lio Jur­gio Gū­žio biog­ra­fi­ją, mat jo in­dė­lis į švie­ti­mą la­bai di­de­lis – tar­pu­ka­riu jis Lie­tu­vo­je kū­rė mo­kyk­las.

Jur­gis Gū­žys, gi­męs 1885 m. Ro­ke­liuo­se (Kau­no r.), bu­vo žy­mus XX a. pra­džios Lie­tu­vos pe­da­go­gas. 1919–1920 m. tar­na­vo Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je, bu­vo Ko­mi­si­jos Stei­gia­mo­jo Sei­mo įsta­ty­mui pa­ruoš­ti rei­ka­lų ve­dė­jas, pa­skui Sa­vi­val­dy­bių de­par­ta­men­to vals­čių da­lies ve­dė­jas, 1920–1929 m. – Anykš­čių vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius ir lie­tu­vių kal­bos ir geog­ra­fi­jos mo­ky­to­jas.

J. Gū­žys taip pat bu­vo šau­lys, va­do­va­vo Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos Anykš­čių sky­riui. Nuo 1929 m. dir­bo di­rek­to­riu­mi Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se: Šė­to­je, Rad­vi­liš­ky­je, Ši­la­lė­je, Že­mai­čių Nau­mies­ty­je, Kur­šė­nuo­se, Var­niuo­se. 1945 m., bū­da­mas 60-ies, per­si­kė­lė gy­ven­ti į Plun­gę, kur jau bu­vo įsi­kū­ręs sū­nus Do­na­tas, ir tre­jus me­tus iki mir­ties dir­bo Plun­gės gim­na­zi­jos ru­sų kal­bos ir ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ju. Mi­rė 1948 m., pa­mo­kos me­tu iš­ti­kus in­fark­tui.

R. Šva­baus­kie­nė, su­ma­niu­si iš­leis­ti kny­gą apie pro­se­ne­lių ir se­ne­lių gy­ve­ni­mus, į ją įdė­jo ir sa­vo ba­ka­lau­ri­nį dar­bą, te­tų už­ra­šy­tus pri­si­mi­ni­mus, ki­tą ar­chy­vi­nę me­džia­gą. Mo­te­ris džiau­gia­si, kad kny­ga bu­vo pa­lan­kiai priim­ta gi­mi­nai­čių, o tai jai – di­džiau­sias įver­ti­ni­mas ir at­pil­das už vi­sas pa­stan­gas.

Ne tik mo­ky­to­jas, bet ir au­to­ri­te­tas

Ren­gi­nio me­tu su­si­rin­ku­sie­ji taip pat pa­si­da­li­no pri­si­mi­ni­mais apie Do­na­tą ir Liud­vi­ką Gū­žius. Me­di­kė Re­gi­na Sa­ga­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad Do­na­tas jai, jau­nai me­di­kei, pa­skir­tai dirb­ti į Plun­gę, bu­vo ne tik mo­ky­to­jas, bet ir au­to­ri­te­tas.

„Mu­du su vy­ru len­kiam gal­vą su di­de­le pa­gar­ba prieš to žmo­gaus dar­bą Plun­gė­je ir jo do­rą bei tei­sin­gą gy­ve­ni­mą. Ki­to to­kio žmo­gaus, ku­ris bū­tų toks nuo­sek­lus ir fan­tas­tiš­kas spe­cia­lis­tas, man per sa­vo gy­ve­ni­mą taip ir ne­be­te­ko su­tik­ti. Pui­kiai pri­si­me­nu, kaip jis pra­dė­jo ma­ne mo­ky­ti, nes at­va­žia­vau čia vi­siš­kai ža­lia. Jo spren­di­mai vi­sa­da bū­da­vo pui­kūs“, – kal­bė­jo Re­gi­na, o Vy­tau­tas Sa­ga­tys pri­si­mi­nė vie­ną epi­zo­dą iš jųd­vie­jų su Do­na­tu me­džiok­lės.

Vi­si, kas pa­ži­no­jo Gū­žių šei­mą, ta­čiau ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės da­ly­vau­ti kny­gos pri­sta­ty­mo ren­gi­ny­je, kvie­čia­mi už­suk­ti į Plun­gės vie­šą­ją bib­lio­te­ką – ar­ti­mie­ji jai pa­do­va­no­jo du kny­gos eg­zemp­lio­rius, kad plun­giš­kiai ga­lė­tų per­skai­ty­ti ir pri­si­min­ti žmo­nes, pa­li­ku­sius gi­lų pėd­sa­ką Plun­gės is­to­ri­jo­je.