Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je pa­si­ge­do tua­le­tų ir tvar­kos

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Sa­vo laiš­ke Ma­ry­tė pa­sa­ko­jo, kad Di­džiuo­sius Kal­va­ri­jos kal­nus ėjo lie­pos 10-ąją – dva­si­nin­kų, pa­švęs­tų­jų, se­mi­na­ris­tų ir pa­tar­nau­to­jų die­ną, ku­ri taip pat bu­vo de­di­kuo­ta ir Tel­šių de­ka­na­tui.

Mū­sų skai­ty­to­ja pri­mi­nė se­no­lių iš­min­tį, ku­ri by­lo­ja, kad di­de­liems ir svar­biems dar­bams vi­sa­da rei­kia pa­si­ruoš­ti iš anks­to. O Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je to pa­si­ruo­ši­mo at­lai­dams, Ma­ry­tės žo­džiais, aki­vaiz­džiai trū­ko.

Anot jos, žvel­giant pa­sau­li­niu mas­tu Že­mai­čių Kal­va­ri­jos at­lai­dai yra uni­ka­li tra­di­ci­ja, pri­pa­žin­ta ne tik kaip vie­ti­nis, bet ir kaip na­cio­na­li­nis ir net tarp­tau­ti­nis reiš­ki­nys, tu­rin­tis di­de­lę kul­tū­ri­nę ir dva­si­nę ver­tę. Ma­ry­tė do­mė­jo­si ir pa­pa­sa­ko­jo, kad šie at­lai­dai yra įtrauk­ti į Lie­tu­vos ne­ma­te­ria­laus pa­vel­do są­va­dus, o atei­ty ruo­šia­ma­si da­ry­ti žy­gius, kad ši tra­di­ci­ja bū­tų įra­šy­ta ir į UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. rugpjūčio 12 d. numeryje (Nr. 61).