Ant­ros to­kios laz­dos ne­ra­si

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Gy­ve­ni­mą ap­ver­tė ne­lai­mė

M. Ežers­kis lie­pos 1-ąją pa­si­ti­ko sa­vo 85-ąjį gim­ta­die­nį. Gu­vus ir ener­gin­gas sen­jo­ras su pla­čia šyp­se­na vei­de ke­liau­nin­kus pa­si­tin­ka prie sa­vo na­mų var­te­lių. Vy­ras vi­siems smal­suo­liams pla­čiai at­ve­ria sa­vo laz­dų mu­zie­jaus du­ris, be to, no­riai pa­pa­sa­ko­ja apie nuei­tą gy­ve­ni­mo ke­lią.

Me­čis­lo­vas gi­mė ir užau­go Kra­žiuo­se – ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je ša­lia Kel­mės, gau­sio­je, net 10-ies vai­kų šei­mo­je. Bai­gęs Kra­žių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, iš­vy­ko mo­ky­tis į Kau­no tech­ni­nės kū­ry­bos cent­rą. Sug­rį­žęs na­mo po pri­va­lo­mo­sios ka­ri­nės tar­ny­bos kel­miš­kis dir­bo kiek ne­tra­di­ci­nį – kal­na­ka­sio-sprog­din­to­jo – dar­bą, vė­liau dar­ba­vo­si Šiau­lių dvi­ra­čių ga­myk­lo­je, ku­rį lai­ką dir­bo sta­liu­mi, te­kin­to­ju ir šli­fuo­to­ju.

Kai su­si­tuo­kė, per­si­kė­lė gy­ven­ti į pa­čią Kel­mę. Pa­čia­me jė­gų žy­dė­ji­me, bū­da­mas 27-erių, dirb­da­mas su me­ta­lo te­ki­ni­mo stak­lė­mis pa­ty­rė rim­tą trau­mą, ku­ri jo gy­ve­ni­mą ap­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis.

Me­džio dro­žė­jas pa­sa­ko­jo, kad be­veik sa­vai­tę lai­ko gu­lė­jo ko­mo­je ir per plau­ką neat­sis­vei­ki­no su gy­ve­ni­mu, o at­si­ga­vęs iš nau­jo tu­rė­jo mo­ky­tis kal­bė­ti ir gy­ven­ti. Ži­no­ma, te­ko at­si­svei­kin­ti su min­tim atei­ty vėl grįž­ti prie fi­ziš­kai sun­kių dar­bų.

„Šis gy­ve­ni­mo me­tas bu­vo la­bai sun­kus. Ka­dan­gi kal­bė­jau la­bai sun­kiai ir ne­riš­liai, ėmiau veng­ti žmo­nių, at­si­ri­bo­jau nuo su­pan­čio pa­sau­lio. Išei­da­vau tik į miš­ką pa­bū­ti vie­nu­mo­je. Iš sa­vo tė­ve­lio ir vy­res­nio bro­lio bu­vau iš­mo­kęs dro­ži­nė­ti, tad po tru­pu­tį įsi­trau­kiau į šį už­siė­mi­mą“, – pa­sa­ko­jo kel­miš­kis.

Miš­ke ieš­ko krei­vų ša­kų

Pir­mie­ji dro­žė­jo dar­bai bu­vo įvai­rios žva­ki­dės, pe­le­ni­nės, šu­nys, ka­tės ir paukš­čiai. Sy­kį nu­vy­kęs pas ma­mą į sa­vo gim­tuo­sius Kra­žius ir pa­ma­tęs ją vaikš­čio­jan­čią su pa­ga­liu ran­ko­se pa­si­rem­ti, M. Ežers­kis su­ma­nė iš­drož­ti pir­mą­ją laz­dą. Ją iš­vy­du­si ma­ma pa­reiš­kė su šia laz­da ei­sian­ti tik į baž­ny­čią, nes bu­vu­si per­ne­lyg gra­ži. Ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip tik iš­drož­ti pa­pras­tes­nę, kas­die­nai tin­ka­mą. Dar vie­ną pa­ga­mi­no ir tė­ve­liui – ją kel­miš­kis sa­kė­si tu­rįs iš­sau­go­jęs iki šių die­nų. O kai iš­dro­žė be­veik 400 laz­dų, ėmė sva­jo­ti apie jų mu­zie­jų.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Da­bar vy­ras skai­čiuo­ja, kad laz­das dro­žian­tis jau 20 me­tų. Tam daž­niau­siai ren­ka­si ąžuo­lo, gluos­nio, ber­žo ar laz­dy­no me­die­ną. Sen­jo­ras pa­sa­ko­jo, kad išė­jus į miš­ką ieš­ko­ti tin­ka­mų me­džių, akys vi­sų pir­ma kryps­ta į šlei­vai, krei­vai ir keis­tai nuau­gu­sias ša­kas, ku­rios pa­čios pa­dik­tuo­ja, kas iš jų gau­sis. Ant dau­ge­lio laz­dų ga­li­ma iš­vys­ti net pieš­tu­ku pa­gra­žin­tas ran­ke­nas – nu­pieš­tos akys, bur­na, au­sys, no­sis, kad laz­da bū­tų dar vaiz­din­ges­nė. Ne vel­tui mu­zie­ji­nin­kas ti­ki­na, kad ant­ros to­kios pat laz­dos net ir no­rė­da­mas neišd­rož­tų, kiek­vie­na – su sa­vo cha­rak­te­riu.

Sy­kį lem­tin­go at­si­tik­ti­nu­mo dė­ka į sve­čius už­kly­dęs vie­ti­nis mo­ky­to­jas pa­ma­tė, ko­kią įspū­din­gą ko­lek­ci­ją tu­ri su­kau­pęs kel­miš­kis, ir nie­ko ne­lau­kęs šią ži­nią pra­ne­šė žur­na­lis­tams. Šie apie vy­riš­kio ta­len­tą pa­pa­sa­ko­jo vi­suo­me­nei.

„Ma­no sva­jo­nė ati­da­ry­ti na­muo­se mu­zie­jų iš­si­pil­dė tik 2019 me­tais. Iki tol gy­ve­nau dau­gia­bu­ty­je, bet prieš 10 me­tų įsi­gi­jau šį na­mu­ką, sa­vo­mis ran­ko­mis pa­da­riau ka­pi­ta­li­nį re­mon­tą ir įkū­riau mu­zie­jų“, – pa­sa­ko­jo kel­miš­kis.

Da­bar jis skai­čiuo­ja sa­vo mu­zie­ju­je tu­rin­tis gal 3 770 pa­čio iš­drož­tų laz­dų. Bū­tų ir dau­giau, ta­čiau da­lį yra do­va­no­jęs ar pa­sko­li­nęs mu­zie­jams, pa­ro­doms. Anks­čiau ves­da­vo žur­na­lą, ku­ria­me žy­mė­da­vo, kiek laz­dų yra pa­ga­mi­nęs, tad šian­dien šis skai­čius jau yra per­si­ri­tęs per 6 tūks­tan­čius.

Mu­zie­jaus atei­tis – neaiš­ki

Pir­mo­ji M. Ežers­kio dar­bų pa­ro­da bu­vo su­reng­ta Vil­niu­je, po to Ry­go­je, Mask­vo­je. No­rė­jo vež­ti ir į JAV, bet dėl tam tik­rų ap­lin­ky­bių ne­pa­vy­ko. M. Ežers­kis iš vi­so yra su­ren­gęs 15 per­so­na­li­nių pa­ro­dų, da­ly­vavęs įvai­rio­se mu­gė­se, šio ama­to su­bti­ly­bių mo­kė ki­tus, o jo dar­bai pa­skli­dę po vi­są pa­sau­lį. 2009 me­tais kel­miš­kio laz­dos bu­vo ser­ti­fi­kuo­tos ir pri­pa­žin­tos tau­ti­niu pa­vel­du.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Lan­ky­to­jai, at­vy­kę į jo įkur­tą uni­ka­lų laz­dų mu­zie­jų, iš jo tuš­čio­mis neiš­va­žiuo­ja, pa­li­kę sim­bo­li­nį mo­kes­tį iš mu­zie­jaus įkū­rė­jo ne­re­tai gau­na do­va­nų. An­tai mū­sų ke­liau­nin­kų kom­pa­ni­ja bu­vo ap­do­va­no­ta ran­kų dar­bo švil­py­nė­mis.

Šiuo me­tu kel­miš­kio rū­pes­tis – su­ras­ti, kas atei­ty ga­lė­tų iš jo pe­rim­ti mu­zie­jų. Su bu­vu­sia žmo­na Da­nu­te su­si­lau­kė tri­jų vai­kų, šiuo me­tu tu­ri ir tris anū­kus bei tiek pat proa­nū­kių, bet nė vie­nas iš jų tęs­ti pra­dė­tų M. Ežers­kio dar­bų ne­pa­no­ro.

Jei­gu ir jūs ke­liau­da­mi po Lie­tu­vą sve­čiuo­si­tės Kel­mė­je, bū­ti­nai ap­lan­ky­ki­te laz­dų mu­zie­jų. Sve­tin­gas ir hu­mo­ro jaus­mo ne­sto­ko­jan­tis M. Ežers­kis ne tik įvai­rių is­to­ri­jų pa­pa­sa­kos, bet ir pa­dės iš­si­rink­ti pa­čią pa­to­giau­sią ar net nuo pik­tos akies ap­sau­gan­čią laz­dą.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas