www.zemaiciolaikrastis.lt

Pris­ta­tė au­ten­tiš­ką mū­sų tau­tos tra­ge­di­jos liu­di­ji­mą

Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­ju­je pri­sta­ty­ta kny­ga apie kraš­tie­tį trem­ti­nį Vla­dis­lo­vą Jo­ni­ką (1935–2022) „Į ne­ži­nią. Si­bi­ro trem­ties me­džia­ga“.
Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.
Ren­gi­nio da­ly­viai

„Kur mes ga­lė­sim pa­kal­bė­ti apie is­to­ri­nę at­min­tį?!“

Ren­gi­nį pra­dė­jęs mu­zie­jaus di­rek­to­rius Vy­tas Rut­kaus­kas pri­si­mi­nė, ka­da pir­mą kar­tą iš­gir­do apie V. Jo­ni­ką. Jis pa­sa­ko­jo, kad bai­giant res­tau­ruo­ti pa­sta­tą, ku­ria­me da­bar vei­kia mu­zie­jus, ki­lo abe­jo­nių, ar Rie­ta­vui iš vi­so rei­kia mu­zie­jaus. „Man ta­da į at­min­tį įstri­go ge­rai pa­žįs­ta­mo, bet jau am­ži­ną atil­sį Viz­gir­do žo­džiai: tai kaip­gi ne­rei­kės mu­zie­jaus?! Juk apie ką mes kal­bė­sim Rie­ta­ve, kai at­va­žiuos ma­no žmo­nos bro­lis Vla­dis­lo­vas Jo­ni­kas?! Kur mes ga­lė­sim pa­kal­bė­ti apie is­to­ri­nę at­min­tį?!“

Mu­zie­jus bu­vo įkur­tas ir sėk­min­gai gy­vuo­ja iki šiol, sau­go­da­mas kraš­to is­to­ri­nę at­min­tį. Mu­zie­jui va­do­vau­jan­čio V. Rut­kaus­ko tei­gi­mu, su­nai­kin­ti is­to­ri­nę at­min­tį, reiš­kia su­nai­kin­ti tau­tą, pa­vers­ti ją pa­klus­nia ki­tų va­lios vyk­dy­to­ja.

„Šian­dien mes ir kal­bė­si­me apie tai, kaip tiems žmo­nėms, ku­rie praė­jo trem­ties ke­lią, pa­vy­ko iš­sau­go­ti ir is­to­ri­nę at­min­tį, ir at­sa­ko­my­bę už sa­vo kraš­tą, už Lie­tu­vą, už to­li­mes­nį jos au­gi­mą. Vė­liau gy­ve­ni­mas ma­ne su­ve­dė į pa­žin­tį su Vla­dis­lo­vu, jis dau­gy­bę kar­tų lan­kė­si pas mus, daug kar­tų kal­bė­ta apie ar­chy­vus. Jo vie­nas iš su­ma­ny­mų bu­vo gel­bė­ti baž­ny­ti­nius ar­chy­vus, ku­riuo­se – mū­sų is­to­ri­nė at­min­tis. Juk met­ri­kai, tie praei­ties liu­dy­to­jai, pe­li­jo dau­ge­ly­je baž­ny­čių, ir nie­kam tai ne­rū­pė­jo“, – sa­kė V. Rut­kaus­kas.

Pa­sak jo, vie­nas iš gra­žiau­sių Vla­dis­lo­vo dar­bų – kny­ga „Lie­tu­vos 1918 m. va­sa­rio 16 d. Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų ge­nea­lo­gi­jų ty­ri­mai“, prie ku­rios su­da­ry­mo jis pri­si­dė­jo kaip ge­neo­lo­gas, at­se­kęs Jur­gio ir Ka­zi­mie­ro Šau­lių šak­nis.

Au­ten­tiš­kas mū­sų tau­tos tra­ge­di­jos liu­di­ji­mas

Šie­met die­nos švie­są iš­vy­du­si kny­ga „Į ne­ži­nią. Si­bi­ro trem­ties me­džia­ga“ – tai au­ten­tiš­kas V. Jo­ni­ko liu­di­ji­mas apie vie­ną skau­džiau­sių Lie­tu­vos is­to­ri­jos lai­ko­tar­pių – bū­tent so­vie­tų vyk­dy­tas rep­re­si­jas, trem­tį ir gy­ve­ni­mą Si­bi­re. Au­to­rius, 1949 m. su vi­sa šei­ma iš­trem­tas į Kras­no­jars­ko kraš­tą, sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se, iš ku­rių su­da­ry­ta kny­ga, at­vi­rai ir jaut­riai pa­sa­ko­ja apie trem­ti­nių kas­die­ny­bę, ne­tek­tis, iš­gy­ve­ni­mo iš­šū­kius ir Tė­vy­nės il­ge­sį.

Kny­go­je per­tei­kia­ma ne tik as­me­ni­nė trem­ti­nio pa­tir­tis, bet ir pla­tes­nis is­to­ri­nis kon­teks­tas. Kar­tu pub­li­kuo­ja­mos is­to­ri­nę ver­tę tu­rin­čios nuo­trau­kos bei pa­tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja apie kar­tu Ked­rov­kos kai­me gy­ve­nu­sius trem­ti­nius, pri­de­da­mos jų trum­pos biog­ra­fi­jos. Dėl to ši kny­ga yra ne tik vie­nos šei­mos, bet ir vi­so kraš­to is­to­ri­jos liu­di­ji­mas, ver­tin­gas šal­ti­nis moks­li­niams Lie­tu­vos is­to­ri­jos ir li­tua­nis­ti­kos ty­ri­mams.

Kny­gos lei­dy­ba rū­pi­nę­sis V. Jo­ni­ko sū­nus Gin­ta­ras ren­gi­nio me­tu pa­sa­ko­jo, kad tė­tis pa­li­ko vi­są pluoš­tą rank­raš­čių, ku­riuo­se pa­sa­ko­ja apie sa­vo vai­kys­tę, trem­tį ir jau­nys­tę, pra­bė­gu­sią Si­bi­re. Be­si­mo­ky­da­mas Kans­ko tech­ni­ku­me jis įsi­gi­jo fo­toa­pa­ra­tą ir juo Si­bi­re už­fik­sa­vo daug aki­mir­kų, ku­rios ir su­gu­lė į kny­gą. Pa­tį fo­toa­pa­ra­tą taip pat bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti kny­gos pri­sta­ty­mo ren­gi­nio me­tu.

Lem­tin­ga­sis sa­vait­ga­lis

Apie kny­gos at­si­ra­di­mo ap­lin­ky­bes pa­pa­sa­ko­jo „Pa­sau­lio lie­tu­vių cent­ro“ lei­dyk­los va­do­vas Val­das Ku­bi­lius. Jis sa­kė su V. Jo­ni­ku su­si­pa­ži­nęs prieš 15 me­tų, kar­tu dir­bo lei­džiant ke­lias kny­gas. „Sy­kį penk­ta­die­nio po­pie­tę Vla­dis­lo­vas užė­jo su sa­vo rank­raš­čio frag­men­tu, su­ta­rėm, kad ateis ki­tą sa­vai­tę su vi­su rank­raš­čiu ir fo­tog­ra­fi­jo­mis. Bet tas sa­vait­ga­lis bu­vo lem­tin­gas ir mes dau­giau ne­be­su­si­ti­ko­me. Lai­mei, tu­rė­jau pro­gą su­si­pa­žin­ti su Vla­dis­lo­vo sū­nu­mi Gin­ta­ru ir be ga­lo nu­džiu­gau, kad jis ne­dve­jo­da­mas priė­mė ma­no pa­siū­ly­mą pe­rim­ti tė­čio pri­si­mi­ni­mų kny­gos lei­dy­bi­nius rū­pes­čius“, – kal­bė­jo lei­dyk­los va­do­vas.

Išt­rau­kas iš kny­gos „Į ne­ži­nią. Si­bi­ro trem­ties me­džia­ga“ ren­gi­nio me­tu skai­tė Vi­da Rim­kie­nė. Trem­ties ir bend­rys­tės su Vla­dis­lo­vu Jo­ni­ku pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si bu­vę Kras­no­jars­ko kraš­to trem­ti­niai Pet­ras Turs­kis, Vy­tau­tas Pa­pie­vis ir Vac­lo­vas Dauk­ša. Apie Vla­dis­lo­vo pa­si­šven­ti­mą gi­lin­tis į trem­čių ar­chy­vus ir skait­me­nin­ti kai ku­rių Že­mai­ti­jos baž­ny­čių ar­chy­vi­nius do­ku­men­tus, ak­ty­vų da­ly­va­vi­mą Gi­lio­gi­rio dva­re or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se kal­bė­jo šių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius Sau­lius Ka­vec­kas.

Ren­gi­nys bai­gė­si vi­siems su­gie­do­jus Lie­tu­vos him­ną, o po jo bu­vo ga­li­ma į ran­kas paim­ti ir pa­var­ty­ti dar spaus­tu­vės da­žais kve­pian­čią V. Jo­ni­ko pri­si­mi­ni­mų kny­gą.

Dalintis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: