Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.„…apie du klunkius kalbėjo kiti du klunkiai“
Knygos pristatymo renginį pradėjo ir su atvykusiais svečiais visus supažindino Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos kultūrologė Aldona Kuprelytė. „Susipažinkite: Povilas Šverebas, Vilniaus dailės akademijos leidyklos redaktorius ir žiaurus Telšių apskrities paveldo žinovas, ko klausi – viską atsakys. Žodžiu, vaikštanti enciklopedija. O šio mokslų daktaro Dainiaus Junevičiaus nepažįstu, šiandien pirmą kartą matau, bet džiaugiuosi, kad jis ėmėsi to darbo ir išleido šią knygą. Dar girdėjau, kad jūs knisatės ir po grafų Šuazelių archyvą. Dabar gal trumpai užsiminsit, ką įdomaus radot, o ateity gausit jau „tropniai“ papasakot“, – susirinkusiuosius intrigavo A. Kuprelytė.
Profesorius P. Šverebas nieko nelaukęs prisipažino, iš kur taip gerai pažįstantis Žemaitiją ir jos istoriją. Pasirodo, pagal kilmę jis ir pats – žemaitis. O štai profesorius D. Junevičius – dzūkas, tad tarpusavyje vyrai šmaikštavo bendraujantys „užsienietiškai“ – bendrine kalba, antraip nesusišnekėtų.
Svečiai sakė dabar, praėjus 130 metų nuo M. Brenšteino aprašytos kelionės, ir patys keliaujantys po knygoje aprašytas vietas ir pristatantys leidinį. Jau buvo Kretingoje, Salantuose, Telšiuose ir Alsėdžiuose, o savo kelionę baigia Plateliuose.
P. Šverebas trumpai pristatė ir savo bendražygį – knygos leidėją D. Junevičių, kurį daugelis žino kaip ambasadorių, dirbusį Belgijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Albanijoje. Be to, jis buvo specialiosios misijos vadovu Afganistane, dirbo Egipte, tuo pačiu kuravo tarptautinius santykius su Kuveitu, Jungtiniais Arabų Emyratais, Kataru, Jordanija, Saudo Arabija ir Libanu.
Viena iš D. Junevičiaus darboviečių buvo Lenkijos ambasada. Dirbdamas toje šalyje jis archyve, tiksliau – Lenkijos nacionalinės bibliotekos rankraštyne – ir surado ranka rašytą M. Brenšteino kelionės po Žemaitiją dienoraštį, o po kurio laiko sumanė jį išversti į lietuvių kalbą ir išleisti atskiru leidiniu.
Beje, prieš perduodamas žodį savo bičiuliui, P. Šverebas paragino susirinkusiuosius rašyti: jaunimą – dienoraštį, vyresnio amžiaus žmones – atsiminimus ir užfiksuoti savo laikmetį. Vis tai ateity turės didelę išliekamąją vertę. „Ir šiandien parėję užrašykit – apie du klunkius kalbėjo kiti du klunkiai“, – kreipdamasis į moksleivius šmaikštavo svečias.
Kelionė į archeologų simpoziumą baigėsi… tuoktuvėmis
Mykolas Brenšteinas (1874–1938) buvo telšiškis, kilęs iš senos vokiškos giminės. Senelis buvo karininkas ir tarnavo caro kariuomenėje, vedė telšiškę, tikriausiai lenkę, nes namuose buvo kalbama lenkiškai. Jų sūnus taip pat buvo karininkas ir taip susiklostė, kad kai jų dalinys stovėjo Telšiuose, jis susipažino su vietine mergina ir ją vedė. 1834 metais jiems gimė sūnus Mykolas. Jis augo pusiau rusiškoj, pusiau lenkiškoj aplinkoj. Įdomu tai, kad mokėjo ir lietuviškai, tiksliau – žemaitiškai. Ir kai paskutiniais savo gyvenimo metais dirbo Vilniaus universitete, gaudavo priedą prie atlyginimo už užsienio kalbos – lietuvių – mokėjimą. Kaip žinia, Vilnius tuo metu priklausė Lenkijai.
Per savo gyvenimą paskelbė kelis šimtus publikacijų apie įvykius Lietuvoje, tame tarpe ir Žemaitijoje. Jo akiratis buvo labai platus, daug rašė apie varpų istoriją, laikrodžių gamyklas, raižytojus, tyrinėjo blaivybės istoriją, Žemaitijos kryžius ir koplytstulpius.
Su spauda pradėjo bendradarbiauti labai anksti, vos 20-ies. Labai domėjosi archeologija, rašė apie Žemaitijos piliakalnių tyrinėjimus. Tad nestebina, kad tais knygoje aprašomais 1896-aisiais su bičiuliu L. Andrijausku išsiruošė į Latviją dalyvauti archeologų kongrese.
Planavo nueiti pėsčiomis į Liepoją, ten sėsti į traukinį ir juo pasiekti Rygą. Bet ar pasiekė – nežinia, nes dienoraštis baigiasi keliauninkams kirtus Lietuvos ir Latvijos sieną bei atėjus į Rucavą. Profesorius spėliojo, kad šis dienoraštis turėjo turėti ir antrąją dalį, bet ar tokia buvo ir kur dingo – neaišku. Gerai žinoma tik viena – netrukus po šios kelionės M. Brenšteinas vedė savo bendražygio Leopoldo seserį ir taip visam gyvenimui su juo susigiminiavo. Ne veltui sakoma, kad kelionės ir patį patikrina, ir su kitu supažindina…
Plateliuose rado apleistus rūmus
Du vyrai atstumą nuo Telšių iki minėtosios Rucavos Latvijoje pėsčiomis įveikė per dvi savaites. Aplankyta Lieplaukė, Alsėdžiai, Plateliai, Gintališkė, Salantai, Kartena, Kretinga, Palanga, Šventoji, Papė ir Rucava.
Išeidami į žygį jie pasiėmė ir fotoaparatą, bet žinoma išlikusi vienintelė nuotrauka – jų pačių portretas, atspausdintas ant knygos viršelio. Dienoraštyje Brenšteinas labai gražiai aprašo jųdviejų išvaizdą, apibūdina kiekvieną rūbą ir dalinasi spėlionėmis, kad tokia apranga neabejotinai patrauks visų sutiktųjų dėmesį.
Gražiai ir išsamiai aprašoma visa kelionė, sutikti žmonės, aplankytos vietovės, bažnyčios, dvarai, pamatyti kraštovaizdžiai. Trumpam stabtelėkime prie Platelių miestelio aprašymo:
„1896 metai, gegužės 23 diena, ketvirtadienis, Plateliai. Atsikėlėme 5 valandą ir tuoj pat išėjome apžiūrėti miestelio, o ypač ežero krantų. Ši vietovė plokščia ir ją pagyvina tiktai ežeras. Pats miestelis nedidelis, bet švarus, su švento Florijono figūra aikštėje. Nameliai dengti šiaudais, priklauso dvarui. <…> Rūmus, vieno aukšto, medinius, su dviaukščiu dešiniuoju flygeliu, be jokios architektūros, bet erdvius ir patogius, pastatydino prieš porą mėnesių Paryžiuje miręs grafas Aleksandras, Platelių paveldėtojas. Rūmų interjeras daro gan malonų įspūdį, bet ten esanti žiauri netvarka mažiau maloni akiai. Baldų mažai, kai kuriuose kambariuose atidarytos skrynios, pilnos dėžės ir taip toliau. Tokia netvarka viešpatauja todėl, kad grafų jau 5 metai nebuvo Plateliuose…“
Ar išvys dienos šviesą grafo Aleksandro aprašyti nuotykiai?
Profesorius D. Junevičius pasakojo knygą iliustravęs XIX amžiaus pabaigos nuotraukomis, kuriose įamžintos keliautojų aplankytos vietos. Plateliams gana pasisekė fotografijos istorijos atžvilgiu, nes grafas Aleksandras Šuazelis pats domėjosi fotografija ir nemažai fotografavo, taip pat ir Platelius. Kai kurios šių fotografijų spausdinamos ir M. Brenšteino kelionės dienoraštyje.
D. Junevičius sakė dabar nagrinėjantis minėto grafo A. Šuazelio dienoraščius, tik prisipažino abejojantis, ar juos reikėtų išversti į lietuvių kalbą ir paskelbti. O šios abejonės priežastis gana netikėta. Pasirodo, grafas kaip tikras prancūzas daug dėmesio dienoraščiuose skiria ne tik kasdieniams įvykiams, bet ir… savo nuotykiams su moterimis. Bet tai, kaip sakė profesorius, jau kita istorija.

