Ne tik grožis, bet ir verslas

Sun­ki pra­džia ir vil­tys
Pirmieji statiniai plyname lauke atsirado 2003-aisiais. Tiesa, prieš tai jaunai porai teko daugybę kartų varstyti įvairių biurokratų kabinetų duris, mindžikuoti ant slenksčio, kol pagaliau būdavo išklausyti. Ne visuomet tai buvo malonu, bet, jei nori, kad tavo svajonė įgytų konkretų pavidalą, turi viską iškęsti.
Kai pagaliau dokumentai buvo sutvarkyti, gėlininkų laukė kiti būtini ir labai svarbūs darbai: reikėjo nuo Šiaulių–Palangos plento įrengti nuovažą, iki šiltnamių nutiesti kelią, elektros kabelį, tvora aptverti didžiulį žemės plotą.
„Šiuolaikinis ūkininkas – ir verslininkas. Lankstus, greitai reaguojantis į įvairius rinkos pokyčius, – sako A. Bagdonas. – Jis turi būti išmanus, dirbti produktyviai. Dvidešimt pirmajame amžiuje neužtenka augalą tik užauginti ir būti garantuotam, kad parduosi jį turguje. Klientas dabar išrankus, verčia mus sukti galvas, kokių naujovių jam pasiūlyti. Be to, pirkėjas nori, kad augalas būtų gražus, nereikalautų daug priežiūros, svarbiausia – įperkamas. Taigi norint, jog verslas suktųsi, mums reikia jų pageidavimus tenkinti.“
Bagdonų šeima 2016-aisiais už gautą Europos Sąjungos paramą, prisidėję ir savo lėšų, nusipirko modernių gėlių auginimo stalų. Tačiau vien jų neužteko. Juk reikia ir kokybiškų trąšų, pagal sutuoktinių pateiktą užsakymą gaminamas specialus substratas.
Kiekvienais metais sutuoktiniai vis gausina gėlių asortimentą. Kažkada šiltnamiuose žydėjo ir visomis spalvomis mirgėjo tik vienmetės gėles, tarp kurių daugiausia buvo begonijų, o dabar čia rasite pačių įvairiausių vienmečių, daugiamečių žiedų ir dekoratyvinių medelių.
Roberta patikina: „Visus naujus augalus pirmiausia patys išbandome, tik po to siūlome savo klientams. Žmonėms patinka ryškiaspalviai dideli žiedai – tokių gėlių turime labai daug. Auginame ir paklausą turinčius viržius, nors juos užauginti labai sunku, tad retas ūkininkas tam ryžtasi, dažniausiai atsiveža iš užsienio. Šiuo metu daug kas žavisi dekoratyviniais kopūstais, kurie žydi gerokai ilgiau už chrizantemas. Jau treti metai, kai ir jais prekiaujame. Sunku būtų viską išvardyti. Galiu pasakyti, jog asortimentas didžiulis – nuo pavasarinių našlaičių iki rudeninių chrizantemų.“
Iš kar­tos į kartą
Kodėl A. Bag­do­nas nu­si­pirk­to žemės skly­po ne­skyrė, pa­vyzd­žiui, dar­žovė­mis, o pa­si­rin­ko gėles? Ma­tyt dėl vis­ko bus „kal­ta“ jo ma­ma – gar­si Plungės gėli­ninkė Bi­rutė Anas­ta­zi­ja Bag­do­nienė. Iš ba­jorų Mon­ce­vi­čių gi­minės ki­lu­si mo­te­ris iki pat šiol iš­sau­go­jo meilę gro­žiui.
O gėlės į jos na­mus at­ėjo drau­ge su Lie­tu­vos at­gi­mi­mu. Pra­sidė­jus kri­zei, daug kas li­ko be dar­bo. Ji ir jos vy­ras Alf­re­das Bag­do­nas (sūnus tėvo vardą ga­vo dar ir dėl to, kad jo ma­mai la­bai pa­ti­ko Džiu­zepės Verd­žio ope­ra „Tra­via­ta“) ėmė svars­ty­ti, kuo jied­viem už­siim­ti. Jur­bar­ke gy­ve­nan­ti Bag­do­nienės se­suo Bar­bo­ra, pa­ti au­gi­nu­si gėles, pa­si­ūlė tuo ir jiems su­si­domė­ti.
Kaip įtik­ti reik­liam klien­tui?
Bag­do­nai ap­si­sprendė pa­ban­dy­ti. Ko tik neau­gi­no: ir ro­žes, ir gvaz­di­kus, ir ki­to­kias gėles, kol su­si­domė­jo be­go­ni­jo­mis. O ta­da ir įklim­po! Be­go­ni­jos juos taip su­žavė­jo, kad tuo ža­ve­siu pa­kerė­jo ir sūnų, ku­rio gal­va iki tol bu­vo pra­muš­ta spor­tu, ir dukrą Vio­letą. Iki šiol to­kio gro­žio be­go­ni­jo­mis, ko­kias užau­gi­na Bag­do­nai, bent jau Plungės apy­linkė­se nie­kas pa­si­gir­ti ne­ga­li. Net ir da­bar nuo­la­ti­niai jų klien­tai ne­va­žiuo­ja į šilt­na­mius, o su­ka į Tel­šių gatvę, kur gy­ve­na Bi­rutė Anas­ta­zi­ja Bag­do­nienė. Su gėlėmis jie iš­si­ve­ža ir pluoštą nau­dingų pa­ta­rimų.
Po tėvo mir­ties jau­na­jam Alf­re­dui te­ko rim­tai į verslą įsi­kin­ky­ti. Jam norė­jo­si su­kur­ti šiuo­lai­kinį, mo­dernų ūkį. Jo sva­jo­nei pri­tarė ir Ro­ber­ta. Taip Bab­run­go kai­me ir at­si­ra­do gėli­nin­kystės ūkis.
Kuo jis ypa­tin­gas? Ūki­nin­kai ne­per­ka ir ne­per­par­duo­da daigų. Pa­tys sėja, pa­tys pi­kiuo­ja, per­so­di­na – sa­vo gėlėmis rūpi­na­si nuo ma­žiau­sios sėklelės iki gra­žiau­sio žie­do.
Ir pa­tys triū­sia, ir ki­tiems darbų duo­da
A. Bag­do­no ūky­je per pa­tį dar­by­metį su­ka­si apie dvy­li­ka, o kar­tais ir dau­giau dar­bi­ninkų. Še­šis jų ga­li­ma va­din­ti nuo­la­ti­niais: du tris mėne­sius pail­si ir vėl prie dar­bo. Ūki­nin­kai la­bai džiau­gia­si jau ket­vir­tus me­tus pas juos be­si­dar­buo­jan­čia par­davė­ja Vil­ma Lin­gie­ne. De­vy­nis vai­kus pa­ti užau­gi­nu­si mo­te­ris ne­bi­jo jo­kio dar­bo ir su­ka­si it vi­jur­kas. Ūki­nin­kai ver­ti­na ir dau­giau nei de­šimt­metį pas juos dir­ban­čią Sta­nis­lavą Sau­dar­gienę.
Ki­ti dar­bi­nin­kai sam­do­mi ke­liems mėne­siams. Alf­re­das nau­do­ja­si ir ūki­nin­kams skir­ta leng­va­ta – pa­slaugų kvi­tais. Gai­la, jog toks dar­bi­nin­kas per me­tus čia ga­li dirb­ti ne dau­giau kaip 60 dienų.
Alf­re­das ir Ro­ber­ta ver­ti­na jiems dir­ban­čius žmo­nes, todėl net per ka­ran­tiną nė vie­no jų neat­lei­do. Dar­bo rankų gėlių ūky­je rei­kia ne­ma­žai. Va­dy­bi­nin­ke dir­ban­ti Ro­ber­ta do­mi­si vi­sais vie­šai­siais pir­ki­mais, ne vieną jų ir lai­mi. Bag­donų gėli­nin­kystės ūkis jau tre­jus me­tus puo­šia Plungę, jų gėlės žy­di Klaipė­do­je, ki­tuo­se ap­lin­ki­niuo­se ra­jo­nuo­se. Ta­čiau sa­vi­nin­kai ypač džiau­gia­si plun­giš­kiais pirkė­jais ir tais, ku­rie ne­pra­va­žiuo­ja pro šalį ir už­su­ka į jų ūkį.
Alf­re­das su Ro­ber­ta ne vien gėles au­gi­na. Duk­re­lei Man­tei – jau dvy­li­ka metų, o ma­ža­jam Do­man­tui – tre­ji. Ar jie ka­da nors pe­rims tėvų ūkį, per anks­ti spėlio­ti. Tėvai kol kas no­ri, kad jie augtų svei­ki ir lai­min­gi.