Naujausios
Į Plungę atvedė muzika
„Išsipildžiusios svajonės istorija“ – taip vadinasi Gražinos ir Vytauto Kurnickų sukurtas muzikinis spektaklis, su kuriuo pora apkeliavo jau bene visą Lietuvą ir kurį netrukus rodys jau 43-ią kartą, šįkart – Kuršėnuose. Pora atviravo, kad šiam savo kūriniui buvo sugalvoję kelis pavadinimus, tačiau Vytautas ištraukė būtent šį.
Tiesa, tada, 2019 metais, nei vienas, nei kitas negalėjo įtarti, kad šis spektaklis gyvuos taip ilgai, mat statė jį parodyti vieną kartą Vilniaus mokytojų namų kiemelyje – kaip jautrią muzikinę dovaną ir stiprybės palinkėjimą visiems, susidūrusiems su onkologinės ligos diagnoze, kaip padėką su šia liga kovojantiems medikams ir kaip anapilin iškeliavusių Gražinos tėvelių prisiminimą.
Tačiau po pirmo sėkmingo pasirodymo Kurnickai nutarė parodyti šį spektaklį ir kitų Lietuvos miestų scenose. Taip 2020 metais atklydo į Plungę, kurioje nei vienas, nei kitas iki tol nebuvo lankęsis. Bet žvaigždės lėmė pamilti šį kraštą ir su juo susieti savo gyvenimus ilgesniam laikui.
Lemtinga pažintis
V. Kurnickas užaugo Panevėžio rajone, ypatingoje istorinėje vietoje – Bistrampolio dvare, vėliau šeima persikėlė į Upytę. Kurnickų šeimoje augo net 7 vaikai, tėvas vylėsi, kad jauniausias Vytautas bus inžinierius, kaip ir jis, tačiau šis, kartą nusigriebęs brolių pirktą armoniką, taip ir nebepaleido jos iš rankų. Baigęs mokyklą nutarė savo ateitį sieti su muzika.
Gražina – Kauno vaikas, nuo mažumės nepraleidęs nė vieno spektaklio, mat mama buvusi didelė teatro gerbėja, taip pat laisvalaikiu tapė. G. Kurnickienė į savo naujuosius namus Varkaliuose atsivežė nemažai mamos tapytų paveikslų, tik kol kas sakė dar nerandanti vietos jiems pakabinti. Šiuos paveikslus praėjusių metų rudenį eksponavusi Plungė viešojoje bibliotekoje bei džiaugėsi, kad jie sulaukė daugybės teigiamų įvertinimų, net iš rimtų dailininkų.
Likimas Gražiną ir Vytautą suvedė Vilniuje, Vytautui dirbant Operos ir baleto teatre. Solistas neretai užsukdavo ir į Muzikos ir teatro akademiją, kur studijavo Gražina. Ilgakasė geltonplaukė studentė krito vyriškiui į akį, todėl šis ėmė rodyti dėmesį, tiesa, iš pradžių neskubėjo atskleisti savo jausmų – moteris prisiminė tai vienur, tai kitur vis rasdavusi jai paliktų rožių, tik prie jų nebūdavo jokio raštelio su gerbėjo vardu.
Artimesnė pažintis užsimezgė susitikus Vytautui pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionės į Maskvą, kur prestižinėje Piotro Čaikovskio konservatorijos salėje jis dainavo „Pikų damą“ – tais laikais solistui tai buvo didelis pasiekimas.
Konkurencija – negailestinga
„Gyvenime man pasisekė su vienu dalyku – su vyru, tačiau visiškai nepasisekė su moteriškąja puse“, – prisipažino Gražina. Bebaigdama Muzikos ir teatro akademiją ji patyrė didžiulę netektį – neteko mamos. Išgirdus vėžio diagnozę, jai buvo likusios gyventi tik trys savaitės. Po kelerių metų išėjo ir tėtis.
Per baigiamąjį egzaminą sudainavusi Violetos partiją iš „Traviatos“, Gražina suprato, kad daugiau nebegali dainuoti – patirti išgyvenimai gniuždė tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Moteris jautė, kad turi pasaugoti savo balso stygas, todėl nutarė kuriam laikui pasitraukti iš scenos. Įsidarbino kitoje srityje, tačiau po trejų metų scenos trauka nugalėjo – solistė vėl pradėjo dalyvauti perklausose. Vis tik dabar sako, kad tų prarastų trejų metų nebeišėjo susigrąžinti.
„Jaunas atlikėjas, tik baigęs studijas, turi dalyvauti perklausose, konkursuose, jei nori įsitvirtinti kokiame teatre. Gyvenimas gražus tik scenoje, tačiau užkulisiuose vyksta didžiulė konkurencija dėl vaidmenų“, – atviravo atlikėja.
Pavargusi dalyvauti perklausose, moteris nutarė sukurti savo spektaklį. Nuo mažumės žavėjo operetės žanras, tad su vyru sutarė, kad sudės į jį visų gražiausių operečių fragmentus ir kad šis vaidinimas bus skirtas netikėtai anapilin išėjusiems Gražinos tėvams bei visiems, kam bent kartą teko išgirsti negailestingą vėžio diagnozę.
„Šito niekur dar nebuvom matę“
Įdomu tai, kad šis spektaklis, sumanytas kaip atminimo dovana išėjusiai mamai, atvedė Gražiną į Plungę ir ji čia sutiko kitą artimą sielą, kurią dabar vadina savo žemiškąja mama.
„Nuo pat gimimo turėjau savo sielos draugę – mamą, tad jai mirus, mirė ir dalis manęs. O juk ką moteriai reiškia mama? Tai – subtiliausia, tauriausia jos moteriškos esybės dalis. Po mamos mirties salėse tarp žiūrovų ilgai ieškojau tų palaikančių, gero linkinčių ir laiminančių akių, kol vieną dieną išvydau jas čia, Plungėje, Kultūros centre. Ir dabar po 19 metų aš vėl švęsiu Kūčias su savo šeima, su mama. Tai – visiškas stebuklas“, – džiaugėsi G. Kurnickienė.
Ši pažintis ir buvo tas stimulas, paskatinęs sutuoktinius keltis arčiau Plungės. „Su savo koncertais mes važinėjam po visą Lietuvą, tad pagalvojau – koks skirtumas, iš kurio šalies krašto važinėti“, – apsisprendimo momentą prisiminė Gražina. O Vytautas nepraleido progos pašmaikštauti, kad pats mieliau būtų įsikūręs kur piečiau, bet nusprendė įsiklausyti į žmonos norą. „Pagalvojau – trauk tave velnias, jauna – reikia klausyt, – juokėsi jis. – Nors mano dūšia traukia į pietus, kur nors į Siciliją...“
Kurnickai įsigijo erdvius namus Varkalių gyvenvietėje. Sako ieškoję gerokai mažesnių, nei turėjo Aukštadvaryje, bet su didesniu sklypu, tačiau kortos sukrito taip, kad įsigijo dar erdvesnį namą, o sklypą savo žirgams nuomojasi.
Tačiau dėl tokio savo sprendimo sutuoktiniai nesigaili. Džiugiai vienas per kitą pasakojo, kad buvę namo šeimininkai paliko išpuoselėtą sodą, kuris šiemet apdovanojo obuoliais ir kriaušėmis, trešnėmis bei kitomis gėrybėmis.
Pašnekovai stebėjosi, kaip šiltai jiedu buvo priimti Varkaliuose. „Kaimynas Juozas tai agurkų, tai cibulių, tai česnakų, kad nesusirgtume, atneša, Mindaugas, Tomas, Danielius padeda – daug paslaugių žmonių aplinkui. O kad su tokiu uolumu žmonės savo daržus prižiūrėtų ir kiemus tvarkytų – šito niekur dar nebuvom matę“, – pasakojo Vytautas. Ir pridūrė, kad širdį skauda tik dėl atsikrausčius nespėto apsodinti šiltnamio, bet dabar jau laukiantis pavasario, kada galės šito imtis.
Šventės vėl – brangių žmonių apsupty
Gražina pasakojo, kad anksčiau per didžiąsias metų šventes jiedu su vyru surengdavo ne vieną koncertą, lankydavosi ir dainuodavo senelių namuose. Moteris mėgdavusi prieiti ir apkabinti kiekvieną senolį, kaip dabar svarsto, gal todėl, kad jausdavosi tokia pat vieniša, kaip ir jie tuose valdiškuose namuose.
„Turėdavom daug koncertų, kad kuo mažiau galvotume apie tai, jog prie Kūčių stalo sėsime tik dviese su vyru. Bet tas tuštumos jausmas neapleisdavo ir scenoje, ypač matant, kokį palaikymą kitiems atlikėjams iš žiūrovų salės siunčia jų mamos ir tėčiai, kiti artimieji.“
Gražina prisipažino, kad po tėvų mirties šito palaikymo jai ypač trūko, tačiau sutikusi savo žemiškąją mamą, vėl gali mėgautis visapusišku dėmesiu ir palaikymu.
„Kai išeinu į sceną dainuoti ir vėl matau tas palaikančias, spindinčias akis... Lygiai taip pat už mane sirgdavo ir mano mamytė, surašydavau jai visas savo koncertų datas“, – prisiminė atlikėja.
Įsikūrus Varkaliuose likimas jai paruošė dar vieną staigmeną.
Sykį vesdama žirgus į aptvarą sutiko Stonaičių pensionate dirbančią moterį. „Išsišnekėjom, kad jie neturi muzikos pedagogo, bet nori dainuot, nori muzikuot. Akademijoje aš buvau ruošta dirbti su dainuoti gebančiais žmonėm, kurie turi tam gabumų, o Stonaičiuose gyvena turintieji vienokią ar kitokią psichinę negalią. Bet pagalvojau – kodėl nepabandžius, nors nebuvau tikra, ar aš gebėsiu, ar man patiks“, – pasakojo Gražina. Ir pridūrė, kad kuo toliau, tuo labiau džiaugiasi savo naujuoju užsiėmimu, bendryste, kurią patiria dirbdama su pensionato gyventojais.
Nuo rugsėjo jos įdėtą triūsą apvainikavo gruodžio viduryje surengtas kalėdinis pensionato gyventojų koncertas. Kad jis puikiai pavyko, patvirtino ir kviestiniu svečiu jame buvęs V. Kurnickas, stebėjęsis Gražinos mokinių nuoširdumu, noru dainuojant atiduoti visą save.
„Dainuoja dainą mamai, o mamos nėra salėj... – graudinosi Gražina. – Todėl sėdėdama pirmoje eilėje stengiausi jiems atstoti viską – ir mokytoją, ir artimą. Jie visi laukia apsilankant savo šeimos narius, tik ne visi sulaukia. Ir aš galiu juos suprasti, nes taip pat daug metų neturėjau švenčių su šeima.“
Opera vaikams ir žirgai
Stonaičių pensionate jos vedamus muzikos užsiėmimus šiuo metu lanko 8 pensionato gyventojai, kiti ateina į relaksacijos su muzika seansus. O Vytauto dienos dabar bėga besirūpinant žirgais ir naujaisiais namais bei... kuriant operą vaikams.
Jis pats neprasitarė, tačiau Gražina nepamiršo paminėti, kad Vytautas – ne tik solistas, bet ir kompozitorius, yra išleidęs ne vieną dainų ir romansų rinkinį. Praėjusį rudenį Mykolo Oginskio rūmuose buvo surengtas jo kūrybos vakaras. Dažnai kviečiamas atvykti pristatyti savo kūrybą ir kitur, tačiau daugelio kvietimų jau atsisakantis. „Nebetraukia“, – paaiškino jis pats. Bet štai poreikis kurti niekur nedingo. Dabar didžiausias noras – parašyti operą vaikams „Miško pasaka“. Buvo jau ir libretą sukūręs, tačiau besikraustant kažkur pasimetė natos.
O štai žirgai – sena Gražinos svajonė. Ji prisiminė nuo mažumės norėjusi jodinėti, bet mama neleido – galbūt saugojo. Bet vėliau moteris vis tiek įgyvendino šį savo troškimą, kurį laiką gana rimtai užsiiminėjo dailiuoju jojimu, su savo kumele Mistika dalyvaudavo dailiojo jojimo varžybose ir yra pelniusios ne vieną apdovanojimą.
Dabar Mistika – jau 19-metė senjorė, kartu Kurnickai laiko ir jos sūnų Markizą. Iš Aukštadvario atsivežė ir triušių porelę, ir pulką vištų, be to, aplinkui sukiojasi buvusių šeimininkų paliktas kiemsargis Džekis, tad tiek Kurnickų namai, tiek kiemas – pilni gyvybės.
