Naujausios
Gimė Albinas Lopaičių kaime, name, kuriame ir dabar tebegyvena jo mama kartu su Albino seserimi. O šviesios atminties jo tėvuko gimtinė – už gero kilometro nuo sodybos, visai šalia Lopaičių kalno (210,6 m virš jūros lygio). Iš ten atsiveria neapsakomo grožio Žemaitijos vaizdai. Kadangi tame name gyveno gal septynios šeimos, tai ta vieta tiesiog buvo vadinama Maslauskynu. 1937 metais sudegus namui artimieji išsiskaidė po atskiras sodybas tuose pačiuose Lopaičiuose. Albino tėveliai, kaip ir visi tuo laikmečiu, buvo kolūkiečiai, tėtis buvo linksmas žmogus, kurį laiką dirbęs brigadininku, todėl jį pažino daug jaunų žmonių, atvykstančių talkininkauti į ūkį iš mokyklų. Šeimoje augo septyni vaikai, tai mama turėjo vikriai suktis. Šiandien gyvi yra keturi broliai ir dvi seserys ir visi dainingi, į tėvelius pasigimę. Joks šeimos suėjimas neapsieina be skambančių dainų, o esant reikalui, sugiedami ir „Kalnai“. Tam „neregistruotam“ šeimyniniam kolektyvui giesmėmis yra tekę ir kaimyną palydėti amžinojon kelionėn.
Albinas pirmąją klasę pradėjo lankyti Plauskinių pradinėje mokykloje. Tačiau per visus mokslo metus jis mokyklą lankė tik dvi savaites, nes labai toli eiti. Vėliau, vėl pasirodęs mokykloje, jau gavo antros klasės vadovėlius. Gaila, bet šios mokyklos šiandien nebėra: sudegė iki pamatų. Tiesa, ketvirtą ir aukštesnes klases jau lankė Tveruose, iki kurių kasdien pėdindavo daugiau kaip po tris kilometrus. 1975 metais baigė vidurinę mokyklą ir su Plungės MSV (dabar – UAB „Plungės lagūna“) siuntimu bei stipendija išvyko studijuoti į Kauną, į tuometę Žemės ūkio akademiją, Hidromelioracijos fakultetą. Studijų metu tekdavo uždarbiauti, kad gyvenimas mieste būtų geresnis. Padirbėti su studentų statybiniu būriu vyko net į Jakutiją, o su Mokslinės draugijos grupe teko lankytis ir Maskvoje.
Baigus studijas, paskyrimas į Plungės MSV Rietave buvo savaime suprantamas bei malonus. Tad dirbo šioje įmonėje iki pat pensijos (2022 m.) įvairiose pareigose: techniku, meistru melioracijos objektuose, kartu su vokiečiais dirbo prie Būtingės – Mažeikių naftotiekio statybos. Tuo laiku kasdien tekdavo su „golfiuku“ pravažiuoti daugiau kaip po 300 kilometrų. Ragavo ir profsąjungos komiteto pirmininko duonos – gynė dirbančiųjų interesus, organizavo renginius, keliones. Teko padirbėti sukuriant įmonės kokybės vadybos sistemą, ruošiant pasiūlymus viešųjų pirkimų konkursams.
Būdamas studentu ir dirbdamas Dusetose Albinas susipažino su vietine mokinuke Kristina, kuri vėliau pradėjo studijuoti Vilniaus Universitete. Taip jau atsitiko, kad 1980 metais tą pačią savaitę baigė Akademiją ir gavo diplomą, atšoko vestuves su Kristina ir išvyko į vadinamuosius „sborus“ – kelių mėnesių lauko mokymus, tada pakeitusius tarnybą sovietų armijoje. Tad, kai po dvejų metų Kristina baigė studijas, natūralus paskyrimas dirbti jai buvo į dabartinę Rietavo gimnaziją, kur ir dabar tebedirba lietuvių kalbos mokytoja. 1983 metais jauna šeima susilaukė pirmojo sūnaus Andriaus, vėliau dukters Ievos, Tado ir Rūtos. Šeimą aplankė didžiulė netektis, nes vyriausias sūnus mirė. Kiti vaikai įsikūrė ne taip jau toli, nes Ieva dirba Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešojoje bibliotekoje, Rūta – Rietavo gimnazijoje, o Tadas – Klaipėdoje programuotoju. Tad dažnai į Zorūbėlius susirenka penki anūkai berniukai ir vienintelė anūkėlė Patricija, kurią visi vadina princese. Atidaroma „stovykla“, nes būna, kad susirenka ir kitų giminaičių vaikai.
Įdomiausia, kad sodybą 2006 metais Zorūbėlių kaime (kuris užima apie 300 hektarų) įsigijusi Albino šeima čia atrado namą be langų, durų ir su daugybe akmenų grindų vietoje. Tad darbo buvo ir jam, ir Kristinai. Seniau šiame kaime gyveno keturiolika šeimų, o šiandien tik viena – Albino šeima. Todėl jų kaimas šimtu procentų rinkimuose balsuoja, tai pirmas kaimas, turintis saulės elektrinę ant namo stogo, ir dar daug kuriose pozicijose pirmauja. Tenka varžytis tik su savimi.
Albinas nuo pat studijų laikų aktyvus visuomenininkas. Dainavo kultūros centro chore, giedojo bažnyčios chore, abu su Kristina dalyvavo folklorinio ansamblio „Kadaginis“ veikloje. Sąjūdžio gimimo metu tapo aktyviu aplinkosaugininku bei viešumo reikalavusiu žmogumi. Gali būti, kad kai kas ir šiandien tebėra pikti ant jo, nes tada, Albino iniciatyva, daugelis valdininkų turėdavo atsakyti už savo sprendimus Sąjūdžio Rietavo taryboje. Beje, šiemet, birželio pradžioje, Albinas ir Kristina kartu su bendraminčių grupe buvo pakviesti į Sąjūdžio 35-erių metų jubiliejaus renginius Vilniuje.
Kai 2000 metais susikūrė Rietavo savivaldybė, šis aktyvus žmogus buvo išrinktas į Savivaldybės tarybą, o ir šiandien vadovauja Ūkio plėtros ir ekologijos komitetui. Dalyvauta ir vietos veiklos grupės „Rietavo iniciatyvos“ veikloje, tam tikri ryšiai yra ir su Rietavo miesto vietos veiklos grupe. 2021 metų pabaigoje už tarptautinio bendradarbiavimo skatinimą ir etnokultūrinių tradicijų puoselėjimą buvo įvertintas Padėkos angelo apdovanojimu.
Pokalbį tęsėme dar kokį pusvalandį vaikščiodami po sodybą. Šiandien čia sustatyta daugiau kaip 50 avilių. Bitelės – vieninteliai gyvi padarai, kuriais rūpinasi Albino šeima. O ir joms nėra lengva: aplink nėra nei rapsų nei dobilų laukų, užtat medus, kaip teigia sutuoktiniai, tik sveikesnis – iš pievų ir pamiškių augalų. Kadangi Albinas įpratęs dirbti su žmonėmis, tai sumanė vesti edukacijas vaikams bei suaugusiesiems. Šioje veikloje būna ir netikėtų situacijų – pavyzdžiui, atvyksta grupė žmonių, kurioje yra pora ukrainiečių, ir apie biteles reikia pasakoti rusiškai, atvyksta grupė žemaičių, o joje – viena vokietė, – Albinas jai vokiškai pasakoja. Po valandos bendravimo ateina supratimas, kad viešnia viską suprato. Kartais gimsta ir komiškos situacijos. Štai viena ponia nustebusi, kad bičių motinėlei apsivaisinti reikia net 25 tranų, paklausė, „ar kasdien?“, ir nustebo sužinojusi, kad tik vieną kartą gyvenime... Bendravimas su bičiuliais įtraukė į dar vieną veiklą – Albinas yra Plungės ir Rietavo krašto bitininkų draugijos valdybos narys.
Beje su Albinu aš susipažinau kelionėje į Mendeną ir Zarbeką, o dabar dažnai matomės per „Žemaičio“ laikraščio organizuojamus „Proto mūšius“ Plungėje ir Rietave. Na, o šio pokalbio metu skanautas medus bei gerta žolelių arbata tik patvirtino, jog ši sodyba – tikra saldžioji oazė. Be puikių žmonių tokių vietų juk nebūtų...
