Kas bendro tarp Juozo Laivio ir Mykolo Kleopo Oginskio?
J. Laivys – vienas universaliausių šiuolaikinio meno atstovų. Jo kūryba reiškiasi per skulptūrą, objekto meną, instaliacijas, performansus, tekstus, videomeną ir fotografiją. Menininkas sako, kad jam svarbiausia – ne pasirinkta raiškos forma, bet turinys, žinutė, kurią neša vienas ar kitas kūrinys. O tų žinučių per aktyvųjį kūrybinį periodą būta daug ir įvairių, pradedant nuo autorystės problematikos analizės ir baigiant institucinės galios kritika.
Apie tai, kiek ir ko jau sukurta bei kokie kūrybiniai sumanymai laukia ateity, pasibaigus minėtai kūrybinei pertraukai, J. Laivys papasakojo praėjusią savaitę Vieno kūrinio galerijoje vykusiame susitikime. Galerijos vitrinoje kurį laiką bus galima pamatyti QR nuorodą į menininko įkurtos Kleopo draugijos interneto puslapį, kuris pastaruoju metu aktyviai pildomas chronologine narvaišiškio darbų apžvalga.
J. Laivys pasakojo užsibrėžęs sukataloguoti ir aprašyti visus savo 256-is kūrinius, jau perkopęs per pirmąjį šimtuką.
„Man patinka rašyti, skaityti nelabai, o pašnekėti galiu apie bet ką“, – prisipažino jis.
Likimas J. Laiviui lėmė gimti Rietave, kurį ilgus metus valdė kunigaikščiai Oginskiai. Vienas jų – Mykolas Kleopas Oginskis, garsus politinis veikėjas ir mazurkų bei polonezų autorius. Menininkas pasakojo ilgą laiką galvojęs, kad garsusis M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ buvo sukurtas Rietave, vėliau, kai įsisuko į Plungės kultūrinį gyvenimą ir nuolat girdėdavo šiuo polonezu čia pradedamus renginius, ėmė manyti, kad būtent Plungė yra šio polonezo gimtinė.
„O pasirodo, tas polonezas buvo sukurtas dabartinės Baltarusijos teritorijoje ir neturi jokių sąsajų nei su Plunge, nei su Rietavu“, – šį jį nustebinusį atradimą prisiminė J. Laivys ir prisipažino, kad savo draugiją pavadino galvodamas būtent apie M. K. Oginskį ir savo gimtąjį Rietavą. O draugijai iškėlė vienintelį tikslą – stiprinti J. Laivio ir jo kūrinių santykius. Tam, žinoma, prireikė pirmiausia suskaičiuoti, sunumeruoti ir aprašyti visus savo kūrinius.
Tikrojo AŠ paieškos
Pasak narvaišiškio, jį žavėjo ir žavi galimybė atsigręžti į nueitą kūrybinį kelią ir pažvelgti į savo kūrinius dabartinio savojo aš akimis, įvertinti, ar pasikeitė tas žvilgsnis ir kaip pasikeitė.
Tą pokytį gražiai iliustruoja 2003 metais Šiuolaikinio meno centre eksponuotas J. Laivio kūrinys „Piliečio balsas“ – nepanaudotas tais metais vykusio referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą (ES) balsavimo biuletenis.
„Vyko referendumas, žmonės buvo kviečiami išreikšti savo valią, pritaria Lietuvos stojimui į ES ar ne. Man kaip menininkui dviejų pasirinkimų pasirodė per maža, todėl aš išsinešiau tą biuletenį su savimi ir po trijų mėnesių eksponavau jį parodoje Šiuolaikiniame meno centre. Ir niekam tai neužkliuvo. Dabar tai būtų neįmanoma, nes už balsavimo biuletenio parodymą viešai jau gresia visokie administraciniai nemalonumai. Kas pasikeitė per tuos 20 metų? Stodami į ES mes dar turėjome teisę išsinešti savo balsą su savimi, o dabar jos jau nebeturime. Ir tai nėra kažkokia kritika, tiesiog laiko ir pokyčių fiksavimas.“
Menininkas kalbėjo, kad peržiūrėjęs savo kūrybinį kelią atrado vieną tiesą: tie dalykai, kurie jam aktualūs dabar, jo kūryboje buvo užkoduoti jau prieš kelis dešimtmečius. „Ankstyvuosiuose darbuose tos idėjos gal net ryškesnės. Pasižiūri į savo darželio laikų piešinius ir matai, kas tu esi. Ir vėliau, ką bedarytum, nuo tos savo orbitos jau niekur nenušoksi“, – įsitikinęs pašnekovas.
Nedarymo menas
Visuose J. Laivio kūrybiniuose etapuose gana aiškiai užčiuopiama nedarymo koncepcija. Ji paliesta ir minėtame nepanaudoto referendumo biuletenio sumanyme – nueini balsuoti, bet neišreiški savo valios. Arba, pavyzdžiui, kitas kūrinys „Nepanaudotas Venecijos bienalės bilietas“, kalba apie tai, kad gali nuvažiuoti į bienalę, bet į ją nenueiti.
Galimybę nedaryti, nekurti J. Laivys kaip vieną iš pasirinkimų identifikavo ir 2015 metais pradėjęs savo 14-os metų kūrybinę pauzę. Paklaustas, kodėl pasirinktas būtent toks laiko tarpas, menininkas pasakojo, kad prie šio sumanymo priėjo prisiminęs prancūzų tapytoją, grafiką Polį Gogeną ir tą faktą, kad jis kurti pradėjo sulaukęs tik 40-ies ir kad aktyvusis jo kūrybos periodas truko viso labo 14 metų.
„Aš niekaip nesupratau, ko jis taip ilgai nieko nedarė. Ir kai man suėjo 40, pagalvojau – gal jau užteks?! Nutariau 14 metų irgi nieko nekurti. Ar sunku? Ne, nesunku, netgi, sakyčiau, patogu ir gera. Būčiau per pandemiją prikūręs visokių nesąmonių. Mačiau, kad tuo sunkiu laikotarpiu draugai pridarė visko, ko galbūt ir nereikėjo. O man buvo ramu, turėjau laisvę nieko nekurti. Gerai pamąsčius, pasirinkimas nekurti irgi yra savotiška kūryba. Tik gaila, kad žmonės to nesupranta.“
Užsibrėžta 14-os metų pauzė artėja prie pabaigos, o kas toliau? J. Laivys sakė galvoje jau brandinantis vieną kitą mintį, kaip susigrąžinti aktyviai kuriančio menininko statusą. Pavyzdžiui, surengti parodą Skuodo bibliotekos parodų salėje, labiausiai nutolusioje nuo visų kultūrinių centrų. „O galbūt nuspręsiu pratęsti savo kūrybines atostogas dar 14-ai metų. Kodėl gi ne, – juokiasi menininkas ir su pokalbyje dalyvavusio Vieno kūrinio galerijos įkūrėju Tomu Danilevičiumi ekspromtu sudėlioja palinkėjimą sau ir kitiems: žiūrėkime į gyvenimą linksmai, o į kūrybą – rimtai!
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.


