Kryž­dir­bys­tės pa­vel­das šian­dien

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Bu­vo ir ko pa­si­klau­sy­ti, ir ką pa­ma­ty­ti

„Suk­vie­tėm šian­dien jus pa­si­kal­bė­ti apie kryž­dir­bys­tės pa­vel­dą. Sten­gė­mės ap­jung­ti vi­są Lie­tu­vą, kad bū­tų ga­li­my­bė su­ži­no­ti, ką rei­kė­tų nu­veik­ti sa­vo kraš­te, no­rint puo­se­lė­ti kryž­dir­bys­tės pa­vel­dą. Pir­mo­je die­nos da­ly­je lau­kia pra­ne­ši­mai, o po pie­tų vyk­sim pa­žiū­rė­ti gy­vai, ką tu­ri­me čia, ap­link Pla­te­lius“, – kon­fe­ren­ci­ją pra­dė­jo Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jos kul­tū­ro­lo­gė Al­do­na Kup­re­ly­tė.

Su­si­rin­ku­siuo­sius pa­svei­ki­no ir Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­rius Ra­mū­nas Ly­dis. „Sma­gu ma­ty­ti jus šią lie­tin­gą die­ną, dė­kui, kad ne­pa­bi­jo­jot ir at­va­žia­vot, bet, ži­no­kit, lie­tus Že­mai­ti­jo­je yra kaip pa­lai­mi­ni­mas, nu­plau­nan­tis vi­sa, kas yra blo­go, ir iš­skaid­ri­nan­tis min­tis. Jo dė­ka į kul­tū­ros pa­vel­dą šian­dien ga­lė­si­me pa­žiū­rė­ti nau­jo­mis aki­mis. Kiek vė­liau Al­do­na jus pa­kvies į gam­tą. Jums ir sei­lės nu­tįs, pa­ma­čius že­mai­tiš­ką kryž­dir­bys­tės pa­vel­dą. Ma­tau, kar­tu su mu­mis šian­dien yra ir meist­rų, ku­rie tuos kry­žius ga­mi­no. Mė­gau­ki­tės bu­vi­mu kar­tu, da­lin­ki­tės sa­vo pa­tir­ti­mi. Klau­sy­ki­tės su­si­kau­pę, dis­ku­tuo­ki­te at­vi­rom bur­nom ir ne­gai­lė­kit plak­ti lie­žu­viais“, – šmaikš­čiai pa­lin­kė­jo R. Ly­dis.

Se­no­sios tra­di­ci­jos prieš nau­jus vė­jus

Pir­mą­jį pra­ne­ši­mą apie kryž­dir­bius Dzū­ki­jo­je bei Su­val­ki­jo­je skai­tė Li­na Žu­kaus­kie­nė, Dzū­ki­jos ir Su­val­ki­jos sau­go­mų te­ri­to­ri­jų di­rek­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja.

Mo­te­ris pri­si­mi­nė pir­mą kar­tą Pla­te­lių dva­ro svir­ne lan­kiu­sis prieš 26-erius me­tus, tą­kart sa­kė be­veik ne­sup­ra­tu­si že­mai­tiš­kos kal­bos, tad vė­liau dar ne kar­tą te­ko su­grįž­ti – pa­ti­ku­si tiek Že­mai­ti­ja, tiek že­mai­čiai, jų kal­ba ir oru­mas, ku­ris la­bai ski­ria­si nuo dzū­kiš­ko kuk­lu­mo ir su­val­kie­tiš­ko už­da­ru­mo.

Pa­ti pra­ne­šė­ja į su­si­rin­ku­siuo­sius krei­pė­si gra­žia dzū­kų tar­me, ku­ri mū­sų kraš­tuo­se itin re­tai be­skam­ba. Mo­te­ris pa­ren­gė pra­ne­ši­mą, api­man­tį ne­ma­žą da­lį Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos, ko­le­gų pa­gal­ba su­rin­ku­si, ko­kie kryž­dir­biai dir­ba skir­tin­guo­se Dzū­ki­jos ir Su­val­ki­jos ra­jo­nuo­se, ku­rie iš jų meist­rau­ja lai­ky­da­mie­si se­nų­jų tra­di­ci­jų, o ku­rie jau dir­ba „nau­jo­viš­kai“ – taip, kaip jiems pa­tin­ka ir at­ro­do tin­ka­ma.

L. Žu­kaus­kie­nė sa­kė pa­ti esan­ti už tai, kad sta­tant nau­jus kry­žius ar res­tau­ruo­jant se­nus bū­tų iš­lai­ko­ma tam re­gio­nui bū­din­ga sti­lis­ti­ka. „Man tas re­gio­niš­ku­mas yra šven­tas da­ly­kas, vi­sa lai­mė, jau yra kū­rė­jų, ku­rie gal­vo­ja pa­na­šiai“, – kal­bė­jo vieš­nia.

Jai pri­ta­rė vie­ti­nis kryž­dir­bys An­ta­nas Vaš­kys. „Da­bar žmo­nės su­pap­ras­ti­na vis­ką, nu­su­si­na, at­si­sa­ko de­ko­ra­ty­vi­nių ele­men­tų…“ – ap­gai­les­ta­vo jis, kal­bė­da­mas apie pri­va­čias ini­cia­ty­vas.

Kry­žius, įsiū­ba­vęs tarp­tau­ti­nį konf­lik­tą

Pla­čiau apie vie­ną konk­re­tų kry­žių – Mar­cin­ko­nių kry­žių Va­rė­nos ra­jo­ne – pa­pa­sa­ko­jo Vir­gi­ni­ja Pu­ga­čiaus­kie­nė, dir­ban­ti Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko ir Čep­ke­lių vals­ty­bi­nio gam­ti­nio re­zer­va­to di­rek­ci­jo­je. Šis kry­žius – vie­nas di­džiau­sių Lie­tu­vo­je, jo aukš­tis sie­kia net 15 met­rų. Iš ki­tų jis iš­si­ski­ria ne tik įspū­din­gu dy­džiu, bet ir dviem kryž­mo­mis bei ka­mie­ne iš­ta­py­ta tris­pal­ve.

Bū­tent dėl šių ypa­ty­bių kry­žiaus sta­ty­mo is­to­ri­ja tar­pu­ka­riu vir­to tik­ru de­tek­ty­vu, apie ku­rį ra­šė net už­sie­nio spau­da.

Pir­ma­sis kry­žius šio­je vie­to­je Šv. Ka­zi­mie­ro drau­gi­jos ini­cia­ty­va bu­vo pa­sta­ty­tas 1933 me­tų gruo­džio 6-ąją, ta­čiau jau pir­mą­ją nak­tį vie­ti­nių val­di­nin­kų nu­ro­dy­mu bu­vo nu­vers­tas. Tuo me­tu Vil­nius bu­vo oku­puo­tas len­kų val­džios. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad toks sta­ti­nys su dviem kryž­mo­mis, ku­rios sim­bo­li­za­vo Lie­tu­vos vals­ty­bės her­be esan­tį dvi­gu­bą kry­žių, ir su tris­pal­ve len­kams ne­pa­ti­ko. Kai­me ki­lo ne­ra­mu­mai, bu­vo pa­siųs­tos pa­pil­do­mos sau­gu­mo pa­jė­gos. Joms pa­si­prie­ši­nę mar­cin­ko­niš­kiai bu­vo nu­baus­ti pi­ni­gi­nė­mis bau­do­mis, ak­ty­viau­si kry­žiaus gy­nė­jai net pa­siųs­ti į ka­lė­ji­mą. Gin­ti jų sto­jo Lie­tu­vos val­džia, bu­vo iš­kel­ta by­la, vy­ko teis­mai.

Ne­no­rė­da­mi gi­lin­ti konf­lik­to, len­kai pri­pa­ži­no per­len­kę laz­dą. Mar­cin­ko­niš­kiai lai­mė­jo teis­mą, o nu­griau­ta­sis kry­žius po ke­le­rių me­tų bu­vo at­sta­ty­tas ir iš­sto­vė­jo ke­lis de­šimt­me­čius iki ne­prik­lau­so­my­bės auš­ros. Vė­liau kry­žius dar ne kar­tą bu­vo per­sta­ty­tas ir sėk­min­gai sto­vi iki šiol, liu­dy­da­mas apie tai, kaip karš­tas žmo­nių ti­kė­ji­mas ir pa­trio­tiš­ku­mas vos ne­vir­to tarp­tau­ti­niu konf­lik­tu.

Vie­tos val­džios dė­me­sys

Pla­čiau apie kryž­dir­bys­tės pa­vel­dą Plun­gės ra­jo­ne ir su jo iš­sau­go­ji­mu su­si­ju­sius rū­pes­čius pa­pa­sa­ko­jo Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pa­vel­do­sau­gi­nin­kas Gin­ta­ras Ra­mo­nas. Pa­sak jo, Sa­vi­val­dy­bė kas­met ski­ria lė­šų kul­tū­ros ver­ty­bių ap­sau­gos pro­gra­mai.

Už šias lė­šas per­nai at­nau­jin­tas šv. Flo­ri­jo­no pa­mink­las, esan­tis Plun­gės cent­re. Įdo­mi de­ta­lė, kad se­niau Flo­ri­jo­nas sto­vė­jo kop­ly­čio­je ir tik vė­liau bu­vo iš­kel­tas ant aukš­tos ko­lo­nos ir ap­lin­ki­nių pra­min­tas pa­mink­lu, nors yra sau­go­mas kaip kryž­dir­bys­tės pa­vel­do pa­vyz­dys.

Ki­tas per­nai at­lik­tas dar­bas, ku­riuo pa­si­džiau­gė G. Ra­mo­nas, – Ku­liuo­se at­sta­ty­ta šv. Jur­gio kop­ly­tė­lė. Iš pra­džių pla­nuo­tas tik kos­me­ti­nis re­mon­tas, ta­čiau ke­liant kop­ly­čią į prie­ka­bą, ji vi­siš­kai sui­ro. Nusp­ręs­ta ori­gi­na­lią ir smar­kiai lai­ko pa­veik­tą šv. Jur­gio skulp­tū­rą per­duo­ti res­tau­ruo­ti ir sau­go­ti Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jui. Nau­ją šv. Jur­gį Ku­liams iš­dro­žė auk­so vai­ni­ko lau­rea­tas An­ta­nas Vis­kan­tas iš Tirkš­lių, Ma­žei­kių r. Meist­rai pa­ga­mi­no ir nau­ją ąžuo­li­nę kop­ly­čią, ku­ri kaip du van­dens la­šai pa­na­ši į se­ną­ją, čia sto­vė­ju­sią dar tar­pu­ka­riu.

Per­nai ir už­per­nai bend­ra­dar­biau­jant su Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to stu­den­tais at­nau­jin­ta apie 20 me­ta­li­nių kry­žių ir pa­mink­li­nių ak­me­nų se­no­sio­se Plun­gės mies­to ka­pi­nė­se.

G. Ra­mo­nas už­si­mi­nė ir apie ar­ti­miau­sius pla­nus kryž­dir­bys­tės sri­ty­je. Ta­me pa­čia­me Ku­lių mies­te­ly­je, Auš­ros gat­vė­je, pla­nuo­ja­ma at­nau­jin­ti griū­van­čią kop­ly­tė­lę, taip pat kop­ly­tė­lę Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je, Se­dos gat­vė­je.

Pa­vel­do­sau­gi­nin­ko žvilgs­nį jau se­niai trau­kia ir du me­ta­li­niai kry­žiai, esan­tys Plun­gės mies­te, Bi­ru­tės gat­vė­je, bei dar vie­nas – Prū­sa­lių kai­mo pa­šo­nė­je. Be­je, pa­sak G. Ra­mo­no, se­nie­ji me­ta­li­niai kry­žiai nė­ra sau­go­mi kaip pa­vel­do ob­jek­tai, to­dėl re­tai su­lau­kia di­des­nio dė­me­sio. Pa­si­tai­ko ir to­kių at­ve­jų, kai at­nau­jin­da­mas kap­vie­tę žmo­gus tie­siog nu­pjau­na se­nąįį is­to­riš­kai ver­tin­gą me­ta­li­nį kry­žių ir par­duo­da jį į me­ta­lo lau­žą ar pa­me­ta kur pa­tvo­ry, o į jo vie­tą pa­sta­to ak­me­ni­nį pa­mink­lą.

Tra­di­ci­jos – gi­lios, bet ne am­ži­nos

Pa­sak G. Ra­mo­no, Plun­gė nuo se­no­jo gar­sė­ja gi­lio­mis kryž­dir­bys­tės tra­di­ci­jo­mis. Mū­sų ra­jo­ne įvai­rių kry­žių bei kop­ly­tė­lių yra ge­ro­kai dau­giau nei ki­tur. Vis tik bė­gant me­tams lie­ka vis ma­žiau meist­rų, ku­rie ge­bė­tų res­tau­ruo­ti to­kius ob­jek­tus. Be to, po tru­pu­tį nyks­ta pa­ti tra­di­ci­ja sa­vo kie­me ar ko­kioj kryž­ke­lėj sta­ty­ti to­kius sak­ra­lius ob­jek­tus, ti­kin­tis šven­tų­jų pa­lai­mos ir ap­sau­gos.

„Jei bend­ruo­me­nės ar pa­vie­niai as­me­nys ne­ma­tys pra­smės iš­sau­go­ti šią tra­di­ci­ją, vien Sa­vi­val­dy­bės pa­stan­go­mis dirb­ti­nai nie­ko ne­pa­siek­si. De­ja, da­bar žmo­nės žiū­ri at­mes­ti­nai į tuos da­ly­kus. An­tai ne­se­niai su­lau­kiau skam­bu­čio, žmo­gus pa­pa­sa­ko­jo nu­si­pir­kęs so­dy­bą, o jo­je sto­vi kop­lyts­tul­pis. Ir klau­sia: „Ką da­ry­ti su juo, man ne­rei­kia to­kio daik­to sa­vo kie­me…“ Rei­kia ar ne­rei­kia, tu­ri lik­ti, nes yra sau­go­mas“, – kal­bė­jo pa­vel­do­sau­gi­nin­kas.

in­ta­ro RA­MO­NO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.