Milijonai būdų gyventi. Gambija (III)

Į nak­tinį žy­gi ieš­ko­ti vėžlių
Sus­kam­ba ža­din­tu­vas, pa­bun­du. Pir­ma va­lan­da nak­ties – lai­kas ei­ti dirb­ti. Ekst­re­ma­li drėgmė ir neatslūgs­tan­tis karš­tis pa­suf­le­ruotų reng­tis kuo ma­žiau dra­bu­žių, ta­čiau kultū­ra dik­tuo­ja il­gas kel­nes, o lie­tin­ga­sis 
se­zo­nas – liet­paltį.
Išei­nu. Su­tin­ku ko­le­gas ir drau­giš­kai šne­ku­čiuo­da­mie­si pa­su­ka­me į pa­plūdimį. Tik įžen­gia­me į smėlį ir vie­nas jų pa­pra­šo iš­jung­ti ži­bin­tuvėlį. „Ar ei­si­me vi­siš­ko­je tam­so­je?“ – klau­siu. Taip. Štai kur pra­si­de­da dar vie­nas nuo­ty­kis.
Tu­ri­me nuei­ti 11 ki­lo­metrų ati­džiai žval­gy­da­mie­si, ar į krantą neiš­ro­pos dviejų metrų il­gio ir iki 300 ki­log­ramų sve­rian­tis vėžlys. Šie įspūdin­gi jūrų gy­ven­to­jai iš­li­ko ne­pa­si­keitę 200 mi­li­jonų metų! Suau­gu­sios pa­telės grįžta į tą pa­tį pa­plūdimį, ku­ria­me iš­si­ri­to, ga­linė­mis ko­jo­mis iš­ka­sa met­ro gy­lio duobę ir pa­lie­ka ten iki 150 kiau­ši­nių.
De­ja, be žmo­nių pa­gal­bos daž­niau­siai iš­gy­ve­na tik vie­nas iš tūkstan­čio vėžlių. Tai­gi, kar­žy­giš­kai ei­na­me tam­so­je pa­plūdi­miu su mi­si­ja ap­tik­ti šias pa­te­les, jų ne­truk­dant iš­ma­tuo­ti ir už­fik­suo­ti rei­kiamą in­for­ma­ciją to­li­mes­niems ty­ri­mams.
Žings­niai smen­ga į drėgną smėlį. Kaž­kas su­girgž­da po ko­jo­mis. Gir­di­si, kaip mus pa­jutę šim­tai krabų bėga į sa­vo ur­ve­lius slėptis. Prieš akis vos už pusės met­ro iš tam­sos iš­ny­ra karvės ra­gai… Įkve­piu, apei­nu ją ir žy­giuo­ju to­liau žai­buo­jan­čio dan­gaus link.

„Pa­kaus­tan­ti“ pa­tir­tis
Ei­da­mi su ko­le­go­mis ap­ta­ria­me ki­tus mūsų lau­kian­čius dar­bus: sa­va­no­rių ren­gimą dirb­ti su vėžliais, edu­ka­ci­jos pro­gra­mas mo­kyk­lo­se, kur pa­sa­ko­ja­me apie šiuos gyvūnus ir jų naudą van­de­ny­nui. Dar lau­kia su­si­ti­ki­mai su vie­tos bend­ruo­menė­mis ir žve­jais – rei­kia ap­tar­ti su vėžliais su­si­ju­sio tu­riz­mo ga­li­my­bes bei tu­ristų cent­ro sta­ty­bas.
Neat­vy­ko­me čia „gelbė­ti pa­sau­lio“ ar „iš­mo­kin­ti“ vie­ti­nių gy­ven­tojų. Į sa­va­no­rystę žiū­ri­me kaip į ly­gia­teisę koo­pe­ra­ciją. Da­li­namės dar­bu, mo­komės vie­ni iš kitų. Ban­do­me su­kur­ti tai, kas tęsis ir mums iš­vy­kus.
Tai la­bai svar­bu ren­kan­tis sa­va­no­rystės programą. Yra daug or­ga­ni­za­cijų, da­ran­čių iš to verslą ir neat­sa­kin­gai žiū­rin­čių į darbą Af­ri­ko­je. Ši­taip ky­la pa­vo­jus pa­kenk­ti vie­tinėms bend­ruo­menėms. Ne­reikėtų į sa­va­no­rystę žiūrė­ti ir kaip į kaž­kokį did­vy­rišką žyg­darbį. Taip, toks dar­bas iš­ties ga­li būti ne­leng­vas, o daž­nai – ir neap­mo­ka­mas, bet mai­nais gau­ni ne­įkai­no­ja­mos pa­tir­ties.
Mūsų po­kalbį nu­trau­kia priartėję žai­bai. Pa­si­pi­la lie­tus. Ne­turė­da­mi kur slėptis, nie­ko ne­ma­ty­da­mi, su­si­kibę ran­ko­mis ir dai­no­mis vy­da­mi baimę, bėga­me namų link. Grįžu­sius mus pa­si­tin­ka vie­ti­nis sar­gas Tum­bu­lu. Juok­da­ma­sis jis tik nu­mo­ja ran­ka – šis se­no­lis ži­no, kad vėžlių šio­mis die­no­mis ne­bus nė kva­po.
Tum­bu­lu ir ant­gam­tinės ga­lios
Tum­bu­lu vie­ti­niai žmonės va­di­no the me­di­ci­ne man (me­di­ci­nos žmo­gus) ir nie­kas tiks­liai ne­ži­no­jo, kiek jam metų. Anais lai­kais gi­mi­mo liu­di­ji­mo ar pa­so nie­kas neiš­duo­da­vo, tad ir gim­ta­die­nis ne­bu­vo svar­bi die­na. Se­no­lis žyd­ro­mis kiau­rai pra­si­skver­bian­čio­mis aki­mis bu­vo gar­sus sa­vo ga­lia gy­dy­ti ki­tus žmo­nes. Tad ser­gan­tie­ji at­ke­liau­da­vo net iš kitų ša­lių, kad būtų pa­lies­ti jo ste­buk­lingų rankų.
Mes jį va­di­no­me sa­vo se­ne­liu, mat Tum­bu­lu nuo pat pra­džių griež­tai, bet kant­riai mus mo­kė vie­tinės kal­bos. Jautėmės saugūs ir glo­bo­ja­mi net ir nak­ti­mis – nuo už­puo­likų jis mus sau­go­jo vaikš­čio­da­mas su sa­vo se­no­viš­ku med­žiok­li­niu šau­tu­vu.
De­ja, at­ėjo lai­kas at­si­svei­kin­ti. Apie šio iš­min­tin­go žmo­gaus iš­ke­lia­vimą pra­nešė visą naktį kaukę jo šu­nys. Girdė­jau juos ir ne­galė­jau už­mig­ti. Pa­ti užau­gu­si kai­me vi­sa­da ži­no­jau, ką reiš­kia toks šunų stau­gi­mas. Ti­kiu, kad kūną pa­li­ku­si sie­la pir­miau­sia ke­liau­ja pas pa­žįsta­mus at­si­svei­kin­ti. At­sis­vei­ki­nau. Kitą dieną ma­no spėlio­ji­mai pa­si­tvir­ti­no – vi­sas kai­mas gedė­jo šio ga­lin­go žmo­gaus.

Ma­ra­bou – pra­keiks ar ap­sau­gos?
Tum­bu­lu ne­bu­vo vie­nin­te­lis se­no­lis, kurį žmonės tikė­jo tu­rint ste­buk­lingų ga­lių. Vie­ti­niai čia tu­ri stiprų ryšį su gam­ta. Norė­da­ma apie tai dau­giau su­ži­no­ti pa­kal­bi­nau sa­vo ko­legą žy­geivį ki­to­je nak­tinė­je vėžlių ieš­ko­ji­mo pa­mai­no­je.
Tu­ri­me daug lai­ko ir šįkart ap­švies­ti pil­na­ties ga­li­me drąsiai žings­niuo­ti ir kalbė­tis. Jis ty­liai ir mįslin­gai pra­de­da pa­sa­ko­ti apie Ma­ra­bou – žmogų, tu­rintį ant­gam­ti­nių ga­lių, at­lie­kantį įvai­rias ce­re­mo­ni­jas, pra­na­šau­jantį ateitį ir ne­tgi ga­lintį pra­keik­ti. Apie ap­si­lan­kymą pas Ma­ra­bou žmonės vi­sai ne­kal­ba ar kal­ba la­bai ty­liai. Štai kodėl ir ko­le­ga ko­ne šnabž­da pa­sa­ko­da­mas.
„Jei ne­tikė­tai su­ser­ga ar mirš­ta žmo­gus, – dėsto bend­ra­žy­gis – la­bai tikė­ti­na, kad tai ga­li būti ant­gam­tinės jėgos ar šio žmo­gaus prie­šo pa­pra­šy­ta Ma­ra­bou pa­gal­ba. Tie­sa, ge­ra­no­riš­kas žmo­gus, ku­ris pa­de­da ki­tiems, už­jau­čia ir gy­ve­na dar­no­je tiek su šei­ma, tiek su bend­ruo­me­ne, nie­ka­da ne­su­lauks to­kios bausmės.“
Ma­ra­bou taip pat pa­de­da ap­si­sau­go­ti. Kūdi­kiui gi­mus jis pa­ga­mi­na ju­ju (džiud­žiu) – tai iš ož­kos odos pa­da­ro­mi tri­kam­piai ir kvad­ra­tai, ve­ria­mi ant vir­vu­čių ir ka­bi­na­mi ant vai­ko rie­šo, kak­lo ar lie­mens. Pa­sak vie­ti­nių, ju­ju sau­go nuo piktųjų dva­sių, ku­rios naktį ban­do pa­grob­ti ne­kaltą kūdikėlį. Ne kartą ma­čiau ir suau­gu­sius žmo­nes, ne­šio­jan­čius šiuos ju­ju – nie­ka­da ne­vėlu sau­go­tis!
Na, o jei ka­da domė­sie­s sa­vo atei­ti­mi, Ma­ra­bou taip pat mie­lai apie ją pa­pa­sa­kos. Tie­sa, kaip at­ly­gio jis ga­li pa­pra­šy­ti nu­pirk­ti vištą ar vai­sių ir pa­do­va­no­ti pir­mam su­tik­tam žmo­gui.
Tie­sa, Ma­ra­bou būna ne tik vy­rai. Mo­te­rys taip pat tu­ri stip­rių ga­lių ir glaudų ryšį su gam­ta. Prie mūsų kai­me­ly­je esan­čio tven­ki­nio, su­pa­mo ga­lingų med­žių, kur gy­ve­na ke­le­tas mažų kro­ko­dilų, ren­ka­si se­nolės mo­te­rys mels­tis. Į šią šventą vietą at­ke­liau­ja ir tie, kas tu­ri di­de­lių sva­jo­nių, norų kažką pa­keis­ti. Ir ypa­tin­gai mo­te­rys, no­rin­čios su­si­lauk­ti vaikų.
„Jie nu­siau­na ba­tus ir at­si­sėda prie van­dens, nu­ga­ra į mo­te­ris, o šios nuo­šird­žiai meld­žia­si dėl at­vykė­lių ir jų atei­ties“, – tęsia bi­čiu­lis, bet pa­sa­ko­ji­mas nu­trūkst – prie­ky­je pa­ste­bi­me did­žiulį juo­dulį. Galbūt tai ir bus mūsų il­gai ieš­ko­ta kiau­ši­nius smėly­je sle­pian­ti jūrų vėžlio pa­telė.
Ačiū, kad ke­lia­vo­te su ma­ni­mi.