Vietoj akacijos – baslys puodynei

Ne­sup­ran­ta, kodėl užk­liu­vo me­de­liai
„Iš­rovė pen­kis me­de­lius prie ta­ko, vieną aka­ciją nu­laužė ir pa­ka­bi­no puodą. Tris pa­prastą­sias pu­še­les kar­po, nors jų kar­py­ti ne­ga­li­ma, nu­pjovė viršūnė­les. Dviejų eg­lu­čių nu­pjau­tos apa­tinės ša­kelės, ma­to­mai, ruo­šia kar­py­ti, o juk gra­žiau, kad eg­lu­čių ša­kelės au­ga nuo žemės. 
Nuė­jus ne­se­niai pa­si­žiūrė­ti pa­stebė­jau, kad iš­rau­ta di­do­ka eg­lutė. Ma­žai ten be­li­ko me­de­lių. Nors jie me­de­lių vie­to­je žemę gra­žiai iš­ly­gi­no, ta­čiau vaiz­das ne­koks“, – laiš­ke „Že­mai­čiui“ dėsto bu­vu­si miš­ki­ninkė, šiam dar­bui ati­da­vu­si ko­ne 40 sa­vo gy­ve­ni­mo metų.Mo­te­ris su­tin­ka, kad šei­mi­nin­kau­ti čia pra­dėju­si šei­ma, prie pat tu­rin­ti ir di­delį daržą, minė­tu plo­te­liu rūpi­na­si – užsė­jo veją, ją nuo­lat pjau­na, net ėmė veis­ti sodą. Ta­čiau ne­sup­ran­ta­, kodėl jai užk­liu­vo prie ta­ke­lio pa­so­din­ti me­de­liai. Esą ypač da­bar, vy­rau­jant to­kioms slo­gioms nuo­tai­koms, pa­didė­jus žmo­nių jaut­ru­mui, ste­bint ša­lia ta­ko su­so­dintų me­de­lių au­gimą, jų žydė­jimą, ga­li­ma pa­si­sem­ti svei­ka­tos ir vil­ties.
Me­de­liai did­žiau­sią pa­guodą teikę se­niems žmonėms, gy­ve­nan­tiems gre­ti­muo­se dau­gia­bu­čiuo­se. „Nes par­kas ir miš­kas jiems per to­li“, – aiš­ki­no se­ny­vo am­žiaus mo­te­ris.
Be to, esą sklype šei­mi­nin­kau­ja­ma neiš­ma­nant: žemės lo­pinė­ly­je prie upe­lio la­biau tiktų pau­pio žo­ly­nai. Ji pa­ti bu­vo su­ma­niu­si jį užsė­ti dau­gia­metė­mis visą se­zoną žy­din­čio­mis žo­lelė­mis, ku­rios, miš­ki­ninkės įsi­ti­ki­ni­mu, to­kio­je vie­to­je tiktų la­biau nei daž­niau­siai prie namų ža­liuo­jan­ti ve­ja.
Skly­pas – tvar­kin­gas, tik re­tai ap­so­din­tas
Gavę rie­ta­viškės laišką, prie pau­pio nu­va­žia­vo­me pa­tys. Mo­te­ris nu­si­vedė į minėtą sklypą ir vis var­di­jo, kas čia per de­šimt­metį buvę pa­so­din­ta ir ko ne­be­likę, ap­rodė, kas genė­ta, o kas naujųjų šei­mi­ninkų pa­pil­do­mai pa­so­din­ta. Šir­do, kodėl iš jos au­gin­tos aka­ci­jos pa­da­ry­tas bas­lys ir pa­mau­ta mo­linė puo­dynė... Stebė­jo­si, kad čia, kur au­go gal 50 me­de­lių, tarp ku­rių – eg­lutės, pu­šelės, ber­že­liai ir ąžuo­liu­kai, – da­bar ši­tiek tuš­čio plo­to.
Tei­sybės dėlei reikėtų pa­sa­ky­ti, kad žemės skly­pas, ne­pai­sant jį var­pan­čių kur­mių, at­ro­do iš­puo­selė­tas, tvar­kin­gas. Ša­lia žmonės net tu­ri įsi­rengę tar­si pri­vatų kam­pelį su sta­lu, suo­lais ir šaš­ly­ki­ne. To­kia jau­ki gam­tos užuovė­ja ša­lia daržų. Miš­ki­nin­kei tai ir ne­kliū­va. Jai tik, sa­ko, pa­čios so­dintų me­de­lių gai­la, ku­riuos ne tik dėl savęs – dėl visų vei­su­si.
Ne­ži­no­me, kaip šis skly­pas at­rodė anks­čiau, tad ne­ga­li­me ly­gin­ti. Ta­čiau kad prie vie­no ki­to me­de­lio ran­kos tik­rai bu­vo pri­kiš­tos – aki­vaiz­du. Kai ku­rie pa­kar­py­ti, eg­lu­čių apa­tinės ša­kelės iš­ties nu­pjau­tos, o aka­ci­jai viršūnę at­sto­ja už­mau­tas puo­das... Tarp me­de­lių – ne­ma­ži tar­pai, tad ga­li­ma įtar­ti, kaip rie­ta­viškė ir pa­sa­ko­jo, jog čia dau­giau aug­me­ni­jos būta.
„Nie­ko neiš­ro­viau, tik pa­so­di­nau“
Su­si­siekė­me su, anot miš­ki­ninkės, ta­me skly­pe­ly­je šei­mi­nin­kau­jan­čiu ir pa­gal sa­ve tvarką da­ran­čiu Ro­lan­du. Norė­jo­me iš­siaiš­kin­ti, kodėl reikė­jo minė­tus me­de­lius pa­ša­lin­ti ar im­ti kar­py­ti, kodėl jie ne­galėję lik­ti, kaip bu­vo su­so­din­ti.
Iš­girdęs to­kius klau­si­mus, vy­ras pyk­telė­jo: „Kodėl ji ne­pa­sa­ko­ja, kad ten bu­vo dilgė­ly­nas. Kas iš­ravė­jo, su­tvarkė... O kad pu­še­lių ke­lias ša­ke­les žmo­na pa­genė­jo, tra­ge­di­jos nėra. Ta aka­ci­ja gal nu­džiu­vo, ir vi­sa is­to­ri­ja. Kai ka­nalą iš­kasė, ten bu­vo šiukš­ly­nas“.
Tai­gi jis ne­slėpė, kad prie pu­še­lių lies­ta­si bu­vo, ta­čiau neigė ką nors re­tinęs, rovęs. „Nė vie­no med­žio nėra pa­ša­lin­ta, kas nu­džiuvę, te­bes­to­vi. Nie­ko neiš­ro­viau, tik pa­die­giau pa­par­čių, kad būtų gra­žiau, įdo­miau, – emo­cin­gai kalbė­jo Ro­lan­das. – Dir­bi, vargs­ti ir dar blo­gas būni...“
Jis aiš­ki­no ne­sie­kiąs to skly­po pa­si­sa­vin­ti – ir ant suo­le­lio, ir prie sta­lo ga­lin­tys pri­sėsti ir ilsė­tis vi­si. Tie­siog sklypą su­tvarkęs, kad nu­ėjus į gre­ti­mai esantį daržą būtų kur pri­sėsti ar šaš­lykų iš­si­kep­ti. Aiš­ki­no turįs sa­vo so­dybą, tad kam jam to plo­te­lio gvieš­tis. Tik esą ne­ma­lo­nu girdė­ti to­kias kal­bas, kai visą va­sarą vel­tui žolę pjau­ni, pri­žiū­ri, ne­gai­li sa­vo lai­ko ir jėgų, o gau­ni lyg šla­piu sku­du­ru per veidą.
Su­tar­ti­nai ti­ki­na – pa­žei­dimų nėra
Miš­ki­ninkė pa­sa­ko­jo, kad dėl re­ti­namų me­de­lių ne kartą bu­vo krei­pu­sis į mies­to se­niūną, kad vals­ty­bi­nia­me skly­pe šei­mi­nin­kau­jan­čius ir sa­vaip be­si­tvar­kan­čius žmo­nes su­draus­mintų. Esą jis bu­vo at­vykęs ap­si­žiūrė­ti kar­tu su eko­lo­ge, ta­čiau jos pa­čios į ap­žiūrą ne­pak­vietę. Pas­kui te­le­fo­nu su­ži­no­ju­si tik tiek, kad nei vie­nam, nei ki­tam nie­kas neužk­liuvę.
„Jie tik pa­si­džiaugė, kad žolė pjau­na­ma, ir vis­kas. O din­gu­sių me­de­lių jau ne­be­matė, su­ža­lotų – ne­pas­tebė­jo.“
Rie­ta­vo mies­to se­niū­nas Pet­ras Leng­ve­nis ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės eko­logė Ves­ta And­ri­jaus­kienė ir „Že­mai­čiui“ tvir­ti­no, jog „pa­žei­dimų kaž­ko­kių tik­rai ne­matėm“.
Anot V. And­ri­jaus­kienės, abiem su se­niū­nu skly­pe­ly­je prie upe­lio te­ko lan­ky­tis per­nai, ga­vus tos pa­čios mo­ters skundą. „Ta mo­te­ris sakė, kad stip­riai med­žiai nu­genė­ti, pu­šelės pa­kar­py­tos, bet pa­žei­dimų tik­rai nėra“, – ti­ki­no eko­logė.  Tie­sa, pri­dūrė ne­ži­nan­ti, kiek ten ko pa­so­din­ta bu­vo prie­š žmonėms pra­dėjus tą sklypą tvar­ky­ti.
„Turbūt bu­vo krūmai pa­gal upelį ir tiek“, – spėlio­jo.
Ta­čiau pa­ti­ki­no, kad su sklypą tvar­kan­čiu žmo­gu­mi bu­vo pa­si­kalbė­ta, pa­pra­šy­ta to­liau tvar­ky­ti, bet dau­giau med­žių ne­genė­ti, o ir tvar­kan­tis pri­si­min­ti, kad tai – vals­ty­binė žemė ir sa­vi­va­liau­ti čia ne­ga­li­ma. Nors esą minė­tas vy­ras jo ir ne­si­sa­vi­na, ir pri­sėdu­siųjų ant suo­le­lio ša­lin ne­ve­ja.
Eko­logė pa­brėžė, kad bet kas, su­manęs vals­ty­binę žemę kuo nors už­so­din­ti, pir­miau­sia tu­ri su­de­rin­ti su se­niū­nu, kur ga­li­ma so­din­ti, kur ne, o ne kliau­tis sa­vo nuo­jau­ta ar no­rais.
Bėdos ne­ma­to, o ini­cia­ty­va tvar­ky­tis džiau­gia­si
„Tvar­kin­gai, gra­žiai da­ro­ma. Ne­ma­tau bėdos. Džiau­giuo­si, kad žmonės ima­si ini­cia­ty­vos, neuž­leid­žia, šiukš­ly­no ne­pa­da­ro, – sa­vo nuo­monę apie šį vals­ty­binį žemės sklypą iš­sakė ir se­niū­nas P. Leng­ve­nis. – Džiaug­čiau­si, kad ir to­liau jie tvar­kytų. Dar yra krūmų į kitą pusę, ku­rių mes ne­pajė­giam su­tvar­ky­ti.“
Jo pa­sa­ko­ji­mu, tą skly­pelį tvar­ko ne vie­na šei­ma, o dau­giau žmo­nių iš ne­to­lie­se esan­čių Daržų gatvės dau­gia­bu­čių. Se­niū­nas sa­ko ne­įžvel­giąs nie­ko blo­go, kad me­de­liai pa­re­ti­na­mi ar pa­ge­ni­mi. Esą juk ir sa­vo na­muo­se ši­taip pri­žiū­rim – atei­na lai­kas, kai ir pa­re­tin­ti, ir genė­ji­mo rei­kia.
„Juk ir miš­kas ne visą laiką pa­lie­ka­mas taip, kaip au­ga. Jį ir re­ti­na, ir ap­so­di­na, ir va­lo“, – pa­vyzd­žiais kalbė­jo se­niū­nas.
Apie suo­liu­kus pa­gal­vos
Pak­laus­tas, ar ta­me plo­te­ly­je se­niū­ni­ja ar Sa­vi­val­dybė ne­si­ruo­šia pa­so­din­ti me­de­lių, juk lais­vo plo­to yra, o ir miš­ki­ninkė ma­no, jog tai būtų rei­ka­lin­ga, žmonės džiaugtų­si, 
P. Leng­ve­nis sakė, kad, jo nuo­mo­ne, ši­to ten ne­rei­kia. Esą ge­rai, kad yra erdvės, o pa­so­di­nus me­de­lių ir jiems suau­gus, bus tam­su, niū­ru, ne­trauks ten lan­ky­tis.
Ta­čiau apie vieną kitą suo­liuką, ku­rio sen­jo­rai, rie­ta­viškės pa­sa­ko­ji­mu, ten pa­gei­dautų, sakė pa­gal­vo­siąs. Mat re­konst­ruo­jant skve­relį mies­to cent­re jų turėtų at­lik­ti. Bet esą pro šalį ei­nan­tie­ji vi­sa­da ga­li pri­sėsti ir ant ten jau esan­čių suo­le­lių – nie­kas to ne­draudė ir ne­draus.
Tie­sa, se­niū­nas, pa­si­džiaugęs žmo­nių įsi­reng­ta poil­sio zo­na prie upe­lio, sakė su­prantąs ir rie­ta­viškės širdg­raužą. „Sup­ran­tu, kad vi­sa šir­dim so­di­no, bet tie­siog gy­ve­ni­mas toks – ne­sto­vi vie­toj“, – pri­tar­da­mas me­de­lių re­ti­ni­mui kalbė­jo se­niū­nas.
At­ro­do, tuo ši is­to­ri­ja ir baig­sis. Tiek bu­vu­si miš­ki­ninkė, tiek skly­pelį tvar­kan­tys žmonės te­norė­jo, kad vi­siems būtų ge­riau, akiai gra­žiau. Nė vie­nas ne­turė­jo tiks­lo nio­ko­ti ar kitą už­gau­ti. Tik, kaip sakė ir eko­logė, prie­š ką nors da­rant vals­ty­bi­nia­me skly­pe, reikėtų ne­pa­mirš­ti, kad jis nėra pri­va­tus, ir dėl sa­vo veiksmų su se­niū­ni­ja tar­tis iš anks­to – gal ta­da ne­su­ta­rimų ir ne­būtų.