Trapumo kolekcininkė

Plungiškės Irenos Naglienės namuose gyvena grožis. Ant komodų, bufete, prie televizoriaus, virtuvėje, lentynose – porcelianinės vazos, saldaininės, servizai, lėkštės, statulėlės, lėlės… Kiekvienas daiktas su istorija. O pati šeimininkė apie porcelianą beria žodžius kaip žirnius, nespėji susigaudyti: Kapodimontės (Italija), Silezijos (Vokietija/Lenkija) ir Veimaro (Vokietija), ispaniška, angliška, prancūziška serija… Aiškiai matyti – tai jos stichija. „Čia tokia liga, – šypsosi Irena. – Vieni šnapšę geria, kiti rūko, o aš – su porcelianu…“

Auš­ros DIR­VONS­KIE­NĖS nuo­tr.

Iš kartos į kartą

Plungiškės pažintis su porcelianu prasidėjo dar vaikystėje. Irenos močiutės teta, sena pana, tarnavo dvaruose. Turbūt iš ten jos namuose, nežinia – ar dovanoti, ar užsidirbti – atsirado dirbiniai iš porceliano. Moteris pamena pasakojimus, kad močiutės teta kartais kalbėdavusi lenkiškai. Jai mirus, porcelianai liko močiutei, vėliau atiteko anūkams.

„Parvažiuodavau iš Vilniaus pas močiutę ir valydavau nuo tų grožybių dulkes“, – prisimena Irena studentavimo laikus. Ji pati šio giminės palikimo paveldėjo ne tiek daug – daugiau indų atiteko pusbroliui iš močiutės dukters pusės.