Moks­li­nin­kė Jur­gi­ta Ušins­kie­nė: „Už kiek­vie­nos diag­no­zės yra žmo­gus“

Nuot­r. iš as­me­ni­nio Jur­gi­tos UŠINS­KIE­NĖS al­bu­mo

Iš Že­mai­ti­jos – su jaut­ria šir­di­mi ir ryš­kiu pa­šau­ki­mu

Užau­gu­si Plun­gė­je, J. Ušins­kie­nė me­na pa­pras­tą, jaut­rų, gy­vą vai­kys­tės pa­sau­lį: dar­bin­gas ir ku­pi­nas pa­ži­ni­mo džiaugs­mo va­sa­ras pas mo­čiu­tę kai­me, smui­ko kla­sę mu­zi­kos mo­kyk­lo­je.

„Skai­čiau kny­gas nak­ti­mis nuo tė­vų pa­si­slė­pu­si po ant­klo­de, pa­si­švies­da­ma ži­bin­tu­vė­liu. Mo­kyk­lo­je tu­rė­jau dvi pra­var­des: „šyp­se­na“ ir „kny­gų grau­ži­kė“. Šei­mo­je au­go dar dvi se­se­rys ir bro­lis, aš – vy­riau­sia. Sa­ko, mėg­da­vau ty­ri­nė­ti ko­kias me­džia­gas. Ma­no te­ta, krikš­ta­mo­tė, stu­di­ja­vo ve­te­ri­na­ri­ją, ji pa­sa­ko­da­vo apie va­ba­liu­kus, gy­vū­nus. Kai­me kiau­lę kai pjau­da­vo, man taip įdo­mu bū­da­vo žiū­rė­ti, kas ten vi­du­riuo­se ran­da­si. O kla­sėj me­di­kų duk­ra mo­kė­si, pas ją sve­čiuo­se taip pa­tik­da­vo… Ta­da ir nu­spren­džiau bū­ti me­di­ke, nes jie taip gra­žiai gy­ve­na…“ – šyp­so­si pa­sa­ko­da­ma apie sa­vo vai­kys­tę J. Ušins­kie­nė.

Mo­te­ris sa­ve pri­si­me­na kaip vi­sa­da le­kian­čią, už­siė­mu­sią. Nes­te­bi­na, kad Plun­gės Se­na­mies­čio vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gė auk­so me­da­liu. Moks­lų dak­ta­rė sa­kė esan­ti la­bai dė­kin­ga vi­siems sa­vo mo­ky­to­jams – kiek­vie­no pa­mo­kos, fi­lo­so­fi­niai po­kal­biai pa­li­ko jos sie­lo­je di­džiu­lį pėd­sa­ką.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Žemaitis“ 2025 m. liepos 29 d. numeryje (Nr. 57).