www.zemaiciolaikrastis.lt

Kultūrinė provokacija Žemaičių dailės muziejuje

Ry­toj, pa­si­tin­kant jau XX tarp­tau­ti­nį My­ko­lo Ogins­kio fes­ti­va­lį, prieš di­dį­jį va­ka­ro kon­cer­tą me­no my­lė­to­jai kvie­čia­mi į Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jų su­da­ly­vau­ti sa­vo už­mo­jais ir mas­tu ste­bi­nan­čios pa­ro­dos „Svei­ki gy­vi, maest­ro Pran­ciš­kau Smug­le­vi­čiau“ pri­sta­ty­me.
Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.
Vie­nas įspū­din­giau­sių pa­ro­dos eks­po­na­tų – Si­gi­to Sta­niū­no dro­bė

Pa­ro­dą, skir­tą kla­si­ciz­mo sti­liaus dai­li­nin­ko P. Smug­le­vi­čiaus (1745–1807) 280-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms pa­mi­nė­ti, Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jus rengia bend­ra­dar­biau­da­mas su Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­ga. Be­ne vi­sas mu­zie­jaus pir­mo­jo aukš­to erd­ves uži­man­čio­je pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi 29-ių šiuo­lai­ki­nio me­no at­sto­vų dar­bai, in­terp­re­tuo­jan­tys P. Smug­le­vi­čiaus kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą.

Pa­ro­da kvie­čia pa­žin­ti mū­sų na­cio­na­li­nės dai­lės mo­kyk­los pra­di­nin­ką, ku­ris XVIII a. Vil­niaus uni­ver­si­te­te pir­ma­sis ėmė reng­ti pro­fe­sio­na­lius dai­li­nin­kus, taip pa­dė­da­mas tvir­tus pa­ma­tus lie­tu­vių aka­de­mi­nei ta­py­bai.

„Apie Smug­le­vi­čių šian­dien mes be­veik ne­kal­ba­me, to­dėl ši pa­ro­da yra ge­ra pro­ga pa­ro­dy­ti, ko­kį re­zul­ta­tą da­vė jo ini­ci­juo­tas dai­lės mo­kyk­los stei­gi­mas“, – sa­ko pa­ro­dos su­ma­ny­to­jas ir ku­ra­to­rius dai­li­nin­kas Ri­čar­das Zda­na­vi­čius.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi ke­li jo pa­ties bei jo žmo­nos teks­ti­li­nin­kės Lo­re­tos Zda­na­vi­čie­nės dar­bai, dia­lo­gą su Smug­le­vi­čiu­mi mez­gan­tys ne per sti­lis­ti­nę imi­ta­ci­ją, o per pra­smių ir idė­jų žais­mą.

Į šį dia­lo­gą (o gal kul­tū­ri­nę pro­vo­ka­ci­ją) sa­vo dar­bais įsi­pi­na ir ki­ti pa­ro­dos au­to­riai, kū­ry­bi­nia­me pro­ce­se ieš­ko­ję są­sa­jų tarp P. Smug­le­vi­čiaus vaiz­duo­to pa­sau­lio, per­smelk­to kla­si­ciz­mo idė­jo­mis, ir nū­die­nos. To­dėl nie­ko ne­tu­rė­tų ste­bin­ti dro­bė­se ša­lia 1794 m. Kos­ciuš­kos su­ki­li­mo siu­že­tų vaiz­duo­ja­mi pa­sta­rai­siais me­tais Uk­rai­nos dan­gų rai­žan­tys „ša­che­dai“ ar­ba ša­lia Smug­le­vi­čiaus mėg­tų ta­py­ti šven­tų­jų po­rtre­tų ser­vi­ruo­ja­mos mū­sų die­nų ku­li­na­ri­nės pa­ži­bos – ša­ko­tis ir šaš­ly­kai.

Šios ku­li­na­ri­nės užuo­mi­nos daž­nai fi­gū­ruo­ja kal­bant apie sve­tur pa­sta­rai­siais de­šimt­me­čiais emig­ra­vu­sių lie­tu­vių pa­sau­lė­jau­tą. Dės­nin­ga, kad emig­ran­to duo­nos so­čiai ra­ga­vo ir pa­ts P. Smug­le­vi­čius. Gi­męs ir užau­gęs Var­šu­vo­je, ka­ra­liaus Au­gus­to dva­ro ta­py­to­jo šei­mo­je, jis net 20 me­tų pra­lei­do Ro­mo­je, kur sė­mė­si ži­nių ir pa­tir­ties.

Po šios il­gos emig­ra­ci­jo­je 1784 m. vėl grį­žo į Var­šu­vą, ta­čiau gim­ti­nė­je neuž­si­bu­vo – vys­ku­po Ig­na­ci­jaus Ma­sals­kio bu­vo pa­kvies­tas į Vil­nių, ta­py­ti Lau­ry­no Gu­ce­vi­čiaus re­konst­ruo­tos ar­ki­ka­ted­ros.

Šį kvie­ti­mą P. Smug­le­vi­čius priė­mė en­tu­zias­tin­gai ir į Lie­tu­vą su­si­ruo­šė pa­li­kęs Var­šu­vo­je tik ką įsteig­tą sa­vo pri­va­čią dai­lės mo­kyk­lą. Gal to­dėl, kad bu­vo kvie­čia­mas ne į ne­pa­žįs­ta­mą ša­lį, bet į sa­vo tė­vo gim­ti­nę.

Kaip tei­gia pa­ro­dos ku­ra­to­rius R. Zda­na­vi­čius, Pran­ciš­kaus tė­vas Lu­ko­šius Smug­le­vi­čius (o gal Šmug­le­vi­čius) bu­vo tik­ras že­mai­tis, val­dė čia ne­ma­žai že­mių, ta­čiau per sa­vo me­niš­ką pri­gim­tį tas že­mes pra­ra­do – ka­ra­liaus Au­gus­to bu­vo pa­kvies­tas į Var­šu­vą dirb­ti rū­mų dai­li­nin­ku.

„Ma­nė, pa­dir­bės pas ka­ra­lių ir grįš į sa­vo že­mes, bet vis­kas din­go. Ir mes iki šių die­nų ne­ži­no­me, kur bu­vo tos že­mės: ar kaž­kur prie Plun­gės, ar prie Var­nių, ar prie Pa­van­de­nės“, – spė­lio­ja pa­ro­dos ku­ra­to­rius.

Pa­sak jo, šios šei­mi­nės ap­lin­ky­bės nea­be­jo­ti­nai pri­si­dė­jo prie to, kad P. Smug­le­vi­čius daug ne­gal­vo­da­mas priė­mė vys­ku­po I. Ma­sals­kio kvie­ti­mą at­vyk­ti pa­dir­bė­ti į Vil­nių. Kas ži­no, gal bu­vo ap­si­lan­kęs ir sa­vo tė­vo­ni­jo­je, ma­ža to – gal net šį bei tą čia nu­ta­pė. R. Zda­na­vi­čius sa­kė ne­bū­tų per daug nu­ste­bęs, jei ku­rią die­ną ku­rio­je nors Že­mai­ti­jos baž­ny­tė­lė­je bū­tų ras­tas Pran­ciš­kaus Smug­le­vi­čiaus – to pa­ties, ku­ris iš­ta­pė mū­sų sos­ti­nės ar­ki­ka­ted­rą – pa­veiks­las.

„Tu­rim di­džiuo­tis tuo, kad tu­rim to­kį kū­rė­ją, ir la­biau skleis­ti ži­nią apie jį. Plun­gė­je gal net ga­lė­tų at­si­ras­ti Pran­ciš­kaus Smug­le­vi­čiaus gat­vė“, – siū­lo R. Zda­na­vi­čius, pa­si­rin­kęs pa­ties su­ma­ny­tą ir ku­ruo­ja­mą pa­ro­dą pir­miau­sia pri­sta­ty­ti ne ko­kia­me did­mies­ty­je, o mū­sų mies­te, Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je.

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas – rugp­jū­čio 30 d., 14.30 va­lan­dą. Ją ap­lan­ky­ti bus ga­li­ma iki ki­tų me­tų sau­sio 15 die­nos.

Dalintis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: