Sukaktį palydėjo posmais ir dainomis
Kaip „Žemaičiui“ sakė Stalgėnų kultūros namų renginių organizatorė Vilija Razmienė, mintis pagerbti J. Grušio atminimą gimė dar metų pradžioje – iš noro akcentuoti ir parodyti, kad mūsų kraštas turi daugiau iš čia kilusių ar čia gyvenusių žymių asmenybių: ne tik Žemaitę, Vytautą Mačernį ar Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.
„Kadangi Stalgėnų kultūros namai priklauso Kulių kultūros centrui, žinojau, kad iš pastarųjų yra kilęs J. Grušys. Šiemet minimos jo gimimo 110-osios metinės, tad gimė sumanymas ta proga prisiminti jo gyvenimą ir eiles“, – sakė J. Razmienė.
Poeto gimimo metinių paminėjimas tapo gražia proga į Stalgėnus pakviesti būrį choristų ir ansamblių narių. Jų patriotinės dainos sušildė renginio atmosferą ir priminė ilgą bei sudėtingą mūsų šalies kelią į laisvę ir nepriklausomybę.
Visus ypač sužavėjo Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčios vaikų ir jaunimo choro „Žiburys“ pasirodymas. Svečiuose sulaukta ir tikriausiai vienintelio regione likusio tremtinių kolektyvo – Telšių kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choro „Tremties aidai“. Scenoje pasirodė ir Milašaičių muzikinė grupė „Sodžiukai“ bei Šilalės kultūros centro moterų ansamblis „Aušrinė“.
Skambėjo ne tik patriotinės dainos, bet ir J. Grušio eilės, kuriose skleidžiasi kovotojų drąsa ir meilė Lietuvai – tarsi priminimas, kad laisvė nėra duotybė, ji iškovota krauju ir dvasios stiprybe.
Knygnešių vaikas
J. Grušys gimė 1915 m. Kulių valsčiuje, knygnešių Ievos ir Juozo šeimoje. Yra išlikę duomenų, kad tėvas Kuliuose turėjo kioską, kuriame prekiavo maldaknygėmis ir rožančiais, elementoriais, o mama kurį laiką tarnavo klebonui. Kuliuose Juozas baigė 6-ių skyrių mokyklą ir patraukė mokytis į Biržų pašonėje esančią Naradavo žemės ūkio mokyklą.
Ją baigęs grįžo į Kulius ir mėgino ūkininkauti iš tetos paveldėtame ūkyje, tačiau nesulaukė artimųjų palaikymo. Tiesa, iš mokslų jaunuolis grįžo ne vienas – parsivežė čia sutiktą savo išrinktąją Magdaleną. Jaunavedžių šeimai besilaukiant antrosios dukros Juozas buvo pašauktas į karinę tarnybą, metus tarnavo Tauragės 3-iajame dragūnų Geležinio Vilko pulke. Patriotiškai nusiteikęs uolus jaunuolis buvo pastebėtas ir įvertintas – jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis.
Neilgtrukus po tarnybos antrosios naujagimės netekusi Grušių šeima persikėlė prie Kauno, Juozas įsidarbino Kauno vandens kelių ruože raštvedžiu. Bet šiame darbe neužsibuvo – buvo pakviestas į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dirbti… sekliu. Lietuvai atgavus sostinę Vilnių, buvo pasiųstas į Vilnių organizuoti VSD sekimo dalį. Vėliau slapstėsi nuo sovietų valdžios. Kurį laiką dirbo Neries jėgainės statyboje buhalteriu, o vakarais Vilniaus universitete krimto gamtos mokslus.
1941 m. grįžo į Kauną, tais pačiais metais dalyvavo birželio sukilime. Laikinajai Vyriausybei paraginus, grįžo dirbti į Valstybės saugumo departamentą.
Vokiečių okupacijos pradžioje J. Grušys įsijungė į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) rezistencinę veiklą. Platino pogrindinę spaudą, veždavo ją Žemaitijos regiono platintojams. Dalyvavo pagrobiant vokiečių valdžiai priklausiusią spausdinimo mašiną. Parengė brošiūrą-instrukciją pogrindininkams „Agentūrinis ir išorinis sekimas“, instruktuodavo juos konspiraciniais klausimais. Rinko LLK Sąjungai aukas ir ginklus, juos slėpė savo bute.


Katorgos metai
Grįžus sovietams, 1944 m. J. Grušys buvo areštuotas. Prasidėjo tardymai ir žiaurūs kankinimai. Už partizaninę, antitarybinę veiklą, pogrindinio laikraštėlio „Tėvynė“ platinimą ir tarnybą VSD kuliškis nuteistas 20 metų katorgos darbams. Nieko nelaukiant išvežtas į Vorkutos anglies kasyklas.
Vorkutoje netrukus paaiškėjo, kad po tardymų ir kankinimų visiškai išsekęs J. Grušys kasyklos darbams netinka. Nuo mirties jį išgelbėjo gydytojas Stasys Žvirblis – su jo rekomendacija J. Grušys įdarbintas felčeriu.
Atgavęs jėgas kuliškis grįžo prie pogrindinės veiklos. Prasidėjus angliakasių streikams, jis buvo įtariamas neramumų organizavimu, atsišaukimų, parašytų ant paklodžių, platinimu. Vėl tardytas, baustas, galiausiai išvežtas į kriminalinių nusikaltėlių lagerį.
1947 metais eilėraštyje „Neklauskit“ sueiliavo: „Kodėl kančios aš trokštu, jūs neklauskit, Į naktį juodą vienas kai einu. Kodėl blaškaus nakty kaip audros paukštis, Netekęs skrydyje eiklių sparnų. Vielų spygliais į širdį sminga skausmas, Ir ilgesys… Vėl kovai pabundu. Blaškaus nakty. Ir vėtros gausmo, Ir prasmę nerimo čia atrandu.“
Mirus Stalinui, 1955 metais J. Grušys sulaukė malonės – kaip invalidui jam buvo leista grįžti į Lietuvą, vyresniosios dukters globon. Įsidarbino Kauno žvejų aprūpinimo kooperatyve revizoriumi. Vėliau dirbo Kauno šilko-pliušo kombinate, Ryšių mazge.
Visuomeninė veikla
Net ir būnant tėvynėje persekiojimai nesiliovė. Kuliškis nuolat buvo sekamas sovietų saugumiečių, kontroliuojama jo korespondencija, telefoniniai pokalbiai, bute ir kolektyviniame sode ne kartą atliktos kratos, kurių metu konfiskuota nemaža dalis jo kūrybos.
Kaip ant adatų gyventa daug metų. 1973 m., po Romo Kalantos mirties metinių, J. Grušys buvo suimtas ir tardomas dėl atsišaukimų prieš sovietinę okupaciją platinimo.
Lengviau atsikvėpti buvo galima tik prasidėjus atgimimui. Bet ir tada kuliškis nesėdėjo sudėjęs rankų: ilgus metus vadovavo Kauno knygnešių ainiams, buvo Kraštotyros draugijos, Nepriklausomų rašytojų sąjungos garbės nariu. Dalyvavo politinių kalinių sąjungos, Lietuvos kariuomenės savanorių kūrėjų sąjungos, Invalidų draugijos, Žemaičių kultūros draugijos ir kitų organizacijų veikloje.
J. Grušio pastangomis ir rūpesčiu įamžintas Žemaičių sukilėlių vado Antano Vaišvilos ir jo tėvų knygnešių atminimas Kulių kapinėse, Petrašiūnų kapinėse pastatytas paminklas knygnešiui Petrui Ruseckui.
Gausus kūrybinis palikimas
Kuliškis parašė daug straipsnių ir eilėraščių patriotine ir kraštotyros tematika, jie publikuoti Lietuvos ir užsienio spaudoje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išleido keliolika knygų: eilėraščių rinkinius „Jonvabalių kraujas“ (1993), „Šiaurės pašvaistės“ (1994), „Žaltvykslės“ (1995), kuriuose lyriškai reiškiami asmeniniai išgyvenimai, gausu rezistencijos motyvų.
Sukūrė trumpų poemų, eiliuotų laiškų, baladžių, pasakėčių (knyga „Paminklas monstrui“, 1996), parodijų („Poema apie Staliną“, 1997), eiliuotą pjesę legendą apie Joninių naktį „Panas ir mergytė“ (1995), išleido R. Kalantos atminimui skirtą apybraižą „Po ugnies ženklu“ (1998), istorinę apybraižą apie bolševikinę ir nacistinę rezistenciją („Laukti nebuvo kada“, 2000), parengė leidinį „Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, 1940–2000“ (2001).
1992–1993 m. prodiuserė Vanda Poderytė sukūrė keturių dalių dokumentinį televizijos filmą „Laukti nebuvo kada“ apie birželio 22–28 d. sukilimą prieš bolševikinius okupantus, jų vykdytas masines žudynes Lietuvoje, birželio 23-iosios Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą per Kauno radiofoną ir LLKS rezistencinę veiklą vokiečių okupacijos laikotarpiu. Pretekstas filmo siužetui buvo J. Grušio prisiminimų fragmentai.
1994 m. Kauno televizijos redaktorius Vytautas Andriejaitis ir operatorius Stasys Dargis iš kelionės su J. Grušiu po Žemaitiją filmuotos juostos ir kelių anksčiau filmuotų reportažų sudarė videofilmą „Prie gimtinės slenksčio“. Šie filmai buvo rodomi per LRT ir TV3 televizijas.
Prieš mirtį J. Grušys apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą; Tautos fondo, Kauno miesto savivaldybės ir kitų visuomeninių organizacijų padėkos raštais už visuomeninę veiklą.
Magdalena Grušienė taip pat daug metų talkino savo vyrui rezistencinėje veikloje, dėl to irgi tapo politine kaline, praleido šešerius metus Vorkutos lageriuose bei tremtyje Krasnojarsko krašte. Jai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
Magdalena mirė 1999 metų vasarį, Juozas – 2002 m. sausį. Abu palaidoti Kaune.
 
								 
                        