Sulaukusi 105-erių

Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio Jo­lan­tos Mi­ku­tie­nės ar­chy­vo
Pet­rė Vag­da­rie­nė su anū­kė­mis Jo­lan­ta ir Ju­di­ta (de­ši­nė­je)
Iš­girs­ti apie mo­te­rį, ku­ri šiais me­tais at­šven­tė 105-ąjį gim­ta­die­nį, – to­li gra­žu ne kas­die­ny­bė. Tai ste­bi­na ir džiu­gi­na. Pet­rė Grui­ny­tė, da­bar – Vag­da­rie­nė, gi­mė 1914 m. bir­že­lio 29 die­ną. Al­sė­diš­kė va­sa­rą ju­bi­lie­jų su­ti­ko ra­miai, be šur­mu­lio, tik su ar­ti­mai­siais, ap­sup­ta jų mei­lės ir dė­me­sio. Gai­la tik, pa­klaus­ti jos pa­čios, kuo šian­dien gy­ve­na, kaip jau­čia­si, jau ne­be­ga­li­me – se­no­lė be­veik ne­be­gir­di ir jau ne­be­ma­to. Ta­čiau ją glo­bo­jan­ti anū­kė Jo­lan­ta Mi­ku­tie­nė apie sa­vo mo­čiu­tę ga­lė­tų kal­bė­ti ir kal­bė­ti – daug kar­tu iš­gy­ven­ta, daug se­no­lė pa­pa­sa­ko­jo.

Pra­šo Die­vo leis­ti dar pa­gy­ven­ti

Tie­sa, iš pra­džių, pa­klaus­ta apie mo­čiu­tę, mo­te­ris sa­kė ne­no­rin­ti vie­šu­mo. „Juk ne ko­kia gar­se­ny­bė ji, pa­pras­ti mes žmo­nės, ne laik­raš­čiui...“ – kuk­li­no­si. Bet įti­ki­no­me, kad jos mo­čiu­tė ver­ta vi­sų mū­sų pa­gar­bos ir dė­me­sio. Juk jos gy­ve­ni­mas ža­di­na vil­tį. O vil­ties mums da­bar, kai iš vi­sų pu­sių puo­la li­gos, la­bai rei­kia.

Da­bar se­no­lė jau gy­ve­na sa­va­me pa­sau­ly­je ir kas­dien mel­džia­si Die­vui, pra­šy­da­ma leis­ti dar pa­gy­ven­ti. Va­di­na­si, jau­čia ne me­tų naš­tą, o lai­mę gy­ven­ti, do­va­ną bū­ti čia ir da­bar. Ar­ti­mie­ji daž­nai gir­di ją gre­ti­ma­me kam­ba­ry­je be­si­mel­džian­čią, o kar­tais ir gies­mes gie­dan­čią. Da­bar tai pa­grin­di­nė jos veik­la.

O dar vi­sai ne­se­niai, iki 100-ojo ju­bi­lie­jaus, al­sė­diš­kė bu­vo vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­ka ir la­bai ak­ty­vi. Tu­rė­jo du ka­ti­nus, ku­riuos la­bai le­pi­no. Vie­ną va­ka­rą jų beieš­ko­da­ma klup­te­lė­jo ir su­si­lau­žė ko­ją. Va ta­da ir pri­rei­kė jai di­des­nės ar­ti­mų­jų pa­gal­bos, nes kar­tu la­bai nu­si­lpo akys. Da­bar be­ma­to tik še­šė­lius. O juk iki tol, nors pra­stai gir­dė­jo, be var­go per­skai­ty­da­vo ar­ti­mų­jų už­ra­šy­tus klau­si­mus ir at­sa­ky­da­vo. Ir iš lū­pų mo­kė­da­vo su­pras­ti, ką kal­ba ap­lin­ki­niai.

Gy­ve­ni­mas ne­le­pi­no

Liūd­no­ka Pet­re­lės gy­ve­ni­mo pra­džia: ne­tu­rė­jo ji nė bro­lių, nė se­se­rų. Tė­ve­lis išė­jo į ka­rą ir ne­beg­rį­žo. Vien­tur­tė duk­ra jo taip ir ne­pa­ma­tė. Kai Pet­rei bu­vo 12 me­tų, nuo vė­žio mi­rė ma­ma. Mer­gai­tę pri­glau­dė be­vai­kė ma­mos se­suo. Są­ly­gų lan­ky­ti mo­kyk­lą ne­bu­vo. Nors se­no­lė pa­sa­ko­da­vo, kad ją ma­žą no­rė­jo pri­glaus­ti ir į moks­lus leis­ti ir kle­bo­nas, ir ki­toj pu­sėj Sruo­jos vil­nų kar­šyk­lą tu­rė­jęs Be­re­nis. Bet mer­gai­tė li­ko pas te­tą, nors ši ne­bu­vo jai ge­ra. Pet­re­lė pa­sa­ko­da­vo, kad la­bai my­lė­jo sa­vo mo­čiu­tę. Ji la­bai at­jaus­da­vo ne­šlai­te li­ku­sią anū­kė­lę, ką nors dir­bant vis leis­da­vo pail­sė­ti.

Nuo pat ma­žens Pet­rė bu­vo la­bai re­li­gin­ga, są­ži­nin­gai lan­kė baž­ny­čią. Da­ly­va­vo anuo­met Al­sė­džiuo­se su­si­kū­ru­sio­je Pa­va­sa­ri­nin­kų drau­gi­jos veik­lo­je, bū­da­vo at­sa­kin­ga už re­li­gi­nių šven­čių pro­ce­si­jų or­ga­ni­za­vi­mą.

Bū­da­ma 25-erių iš­te­kė­jo už Do­mi­nin­ko Vag­da­rio. Pa­gim­dė tris sū­nus, tik vie­nas mi­rė ma­žas dar ka­ro me­tais. Šei­ma di­de­lio ūkio ne­tu­rė­jo, lai­kė ark­lį ir ke­le­tą ki­tų gy­vu­lių. Gel­bė­jo vy­ro vers­lu­mas: vi­rė ir par­da­vi­nė­jo mui­lą. Ban­dė gy­ven­ti mies­te, Klai­pė­do­je, bet sun­ku bu­vo, tad grį­žo at­gal, į va­di­na­mą­ją Jur­gai­ti­nę (Jur­gai­čių kai­mą).

Po­ka­rio me­tais Pet­rės vy­rą ap­kal­ti­no, ne­va tu­rįs pis­to­le­tą, ir kaip po­li­ti­nį nu­si­kal­tė­lį 25-eriems me­tams iš­siun­tė į la­ge­rį. Skli­do kal­bos, kad kaž­kam la­bai rei­kė­jo jo uži­ma­mų san­dė­li­nin­ko pa­rei­gų...

Taip ir li­ko mo­te­ris su dviem sū­ne­liais vie­na. Ne­nu­lei­do ran­kų: pa­ti arė, sė­jo, pjo­vė. Be to, au­gi­no žą­sis ir par­da­vi­nė­da­vo tur­gu­je. Sa­ko, prie jos žą­sų vi­sa­da bū­da­vo pir­kė­jų ei­lė, mat kruopš­čiai nu­peš­tos, šva­rios, tvar­kin­gos – skū­re­lė nie­kur neįp­ly­šu­si...

Vy­ru taip pat rū­pi­no­si – į la­ge­rį siun­tė siun­ti­nius. So­vie­tų dik­ta­to­riui Sta­li­nui mi­rus, po am­nes­ti­jos jis grį­žo na­mo. Dir­bo abu ko­lū­ky­je. Pa­tys pir­mie­ji 1969 me­tais į mies­te­lį iš vien­kie­mio „par­vil­ko“ vi­są tro­bą – nė vie­nas lan­gas neiš­by­rė­jo!

Nuo kū­di­kys­tės – ypa­tin­gas ry­šys

Be­je, vy­ras ją iš­mo­kė skai­ty­ti ir vi­są gy­ve­ni­mą Pet­rė la­bai mė­go spau­dą. Skai­ty­da­vo abu įvai­riau­sius laik­raš­čius ir kiek­vie­nas sa­vo žur­na­lą: jis – „Moks­lą ir gy­ve­ni­mą“, ji – „Ta­ry­bi­nę mo­te­rį“. Vy­ras mi­rė 1993 me­tų pa­va­sa­rį, bū­da­mas 81-erių.

Abu sū­nūs – An­ta­nas ir Vac­lo­vas – gy­ve­no ir dir­bo čia pat, Al­sė­džiuo­se. Anks­ti, bū­da­mas vos 42-ejų, iš gy­ve­ni­mo išė­jo Jo­lan­tos tė­tis An­ta­nas. Kaip ji me­na, mo­čiu­tės ir tė­vo ry­šys bu­vo itin ar­ti­mas. Po jo mir­ties mo­čiu­tė la­bai daž­nai ei­da­vo tvar­ky­ti sū­naus ka­po, puo­šė jį gė­lė­mis. O jų au­gi­no vi­są gau­sy­bę – ir dar­že­liuo­se, ir tro­boj. Vi­sos pa­lan­gės bu­vo gė­lė­mis nu­krau­tos.

Jo­lan­tos ry­šys su mo­čiu­te ir­gi ypa­tin­gas. Su to­kia mei­le pri­žiū­rė­ti se­no­lę ga­li tik dau­gy­bę mei­lės iš jos ga­vęs žmo­gus. Taip ir bu­vo. Jo­lan­ta pri­si­me­na, kaip ba­ba atei­da­vo jos dar ma­žos pri­žiū­rė­ti. Lauk­da­vo, kol iš­mie­gos, ne­ža­din­da­vo. Tė­vai išei­da­vo į dar­bą, o jied­vi leis­da­vo die­nas kar­tu.

Dar­že­lio mer­gai­tė ne­ma­tė. Mo­čiu­tė ją le­pi­no vi­sa­da. Jo­kių dar­bų dirb­ti ne­vers­da­vo. Iš mo­kyk­los ji ir­gi pas mo­čiu­tę ei­da­vo. Taip ten ge­ra bu­vo. Ne­pa­me­na anū­kė, kad Pet­re­lė bū­tų ka­da bal­są pa­kė­lu­si ar su­py­ku­si. Gal dėl to pas ją ap­si­ve­dę su Ed­mun­du ir pa­rė­jo gy­ven­ti. Ir iki šiol kar­tu...

Le­pi­no ba­ba ir sa­vo pa­me­ti­nu­kes proa­nū­kes. Au­ri­ma ir Ema pas ją mėg­da­vo bū­ti. Kur ne­mėgs, jei lei­do net sa­vo „Zin­ger“ siu­va­mą­ją ma­ši­ną išar­dy­ti. „Nie­ko pro­se­ne­lė joms ne­sa­kė“, – iki šiol ste­bi­si ir šyp­so­si tai at­si­mi­nu­si Jo­lan­ta.

O anū­kės, ži­no­da­mos, kaip ba­ba my­li ka­ti­nus, kirp­da­vo jų at­vaiz­dus iš „Whis­kas“ pa­ke­lių ir ka­bin­da­vo ant sie­nos. „Gra­žu“, – džiau­gė­si se­no­lė.

„Mo­čiu­tė vi­sa­da mo­kė­jo taik­liai pa­sa­ky­ti, kas jai ne­pa­tin­ka, ir nie­ka­da ne­lai­kė pyk­čio. Kaip no­ri, taip gy­venk. Nie­ka­da ne­nu­ro­di­nė­jo, neaiš­ki­no, ką ki­ti tu­ri da­ry­ti“, – kal­bė­jo Jo­lan­ta.

„Vi­sur ji bū­da­vo pir­ma“

Il­gą lai­ką vi­sus ste­bi­no ir stip­ri Pet­ro­nė­lės svei­ka­ta. Iki pat 90-ies mo­te­ris skai­tė ir mez­gė be jo­kių aki­nių. Anū­kė pri­si­me­na, kaip nu­mez­gu­si ke­le­tą skir­tin­gų raš­tų juos­te­lių sa­ky­da­vo „Iš­si­rink, ko­kį no­ri.“ Net­ru­kus ga­lė­jai pa­si­puoš­ti mo­čiu­tės ran­kų dar­bo megz­ti­niu. Ir ke­pu­rių, pirš­ti­nių, ša­li­kų, ko­ji­nių pirk­ti ne­rei­kė­da­vo – tiek pri­megz­da­vo.

Pak­laus­ta, kuo iš­skir­ti­nė jos mo­čiu­tė, Jo­lan­ta sa­ko: „Vi­sur ji bū­da­vo pir­ma: ar ra­vim dar­žą, ar rau­nam bu­ro­kus, vi­sa­da ji prie­ky­je. Pa­me­nu, dar 80-ies me­tų ji su dal­giu nu­pjo­vė apie 15 arų ja­vų prie na­mų. Il­gai tu­rė­jo at­ski­rą nuo mū­sų ūkį, lai­kė kar­vę. Žie­mą, jau bū­da­ma 95-erių, pa­le­di­ju­siu ke­liu ei­da­vo ap­si­pirk­ti į par­duo­tu­vę. Vi­sa­da sie­kė bū­ti sa­va­ran­kiš­ka. Ne­de­ja­vo, ne­si­skun­dė. La­bai di­de­lių svei­ka­tos pro­ble­mų ne­tu­rė­jo. Ir li­go­ni­nė­je iki ko­jos lū­žio bu­vo tik kar­tą. Dėl ak­men­li­gės prie­puo­lio. Ir tai sa­kė, kad ne­rei­kė­jo ten vež­ti, bū­tų praė­ję. Kad ne tas lū­žis, bū­tų dar la­bai gy­vy­bin­ga.“

Kai anū­kai už­de­gė ant tor­to žva­ke­les, 105-erių ju­bi­lia­tė nu­si­ste­bė­jo – iš kur tos lieps­ne­lės? Va­di­na­si, švie­są ji dar ma­to... Ta švie­sa spin­di ir tri­jų anū­kų (Jo­lan­tos, Ju­di­tos, An­ta­no) bei še­šių proa­nū­kių ir dvie­jų pro­proa­nū­kų (ne­tru­kus gims ir tre­čias) aky­se. Iš se­no­lės vi­si ar­ti­mie­ji mo­ko­si di­džių­jų ver­ty­bių: daug dirb­ti, gy­ve­ni­mą priim­ti kaip Die­vo do­va­ną, ge­bė­ti at­leis­ti ir ne­lai­ky­ti pyk­čio. Ir jiems pui­kiai se­ka­si.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.