Ir po 60 metų – vienas kitam brangūs

Kla­sė – su įdo­mia is­to­ri­ja

Šį kla­sės su­si­ti­ki­mą or­ga­ni­za­vu­si plun­giš­kė Ani­ce­ta Ba­gu­žie­nė pa­sa­ko­jo, kad ji, bai­gu­si Did­vy­čių sep­tyn­me­tę mo­kyk­lą, kar­tu su kla­sio­kais Kos­tu Pi­vo­riu­mi ir Be­ne­dik­tu Jan­kaus­ku at­vy­ko mo­ky­tis į tuo­me­ti­nę Plun­gės vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ka­dan­gi vi­si bu­vo iš kai­mo, ap­si­gy­ve­no bend­ra­bu­ty­je ir ma­nė sėk­min­gai baig­sią čia moks­lus, bet... Bū­da­mi de­šim­to­je kla­sė­je jie ener­gin­gai at­šven­tė Ve­ly­kas (taip taip, ta­ry­bi­niais lai­kais – Ve­ly­kas!) ir už tai už­si­trau­kė mo­kyk­los va­do­vy­bės rūs­ty­bę. To­kią, kad ki­lo grės­mė bū­ti iš­mes­tiems iš mo­ky­mo­si įstai­gos, nors iki jos bai­gi­mo bu­vo li­kę tik kiek dau­giau nei me­tai (tuo­met vi­du­ri­nis moks­las bu­vo 11 kla­sių).

Pa­siū­ly­ta ir ki­ta išei­tis – trem­tis į Ku­lių vi­du­ri­nę, ku­rio­je kaip tik sti­go de­šim­to­kų. Tri­ju­lė su­ti­ko. Ir dėl to nie­ka­da ne­pa­si­gai­lė­jo. Iš­vy­ko į Ku­lius, ap­si­gy­ve­no bend­ra­bu­ty­je, sėk­min­gai mo­kė­si ir la­bai su­si­gy­ve­no su nau­jai­siais kla­sės drau­gais. O jų auk­lė­to­jas ten bu­vo Al­gir­das Ast­raus­kas, ku­ris juos auk­lė­jo ir Did­vy­čių sep­tyn­me­tė­je. „Ta trem­tis į Ku­lius mums bu­vo tik­ras džiaugs­mas!“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si A. Ba­gu­žie­nė.

1959 me­tais Ku­lių vi­du­ri­nę bai­gę jau­nuo­liai pir­mą­jį kla­sės su­si­ti­ki­mą su­ren­gė po pen­ke­rių me­tų. Pas­kui jų ry­šiai ku­riam lai­kui nu­trū­ko, kol sy­kį Ani­ce­ta, su­si­ti­ku­si kla­sio­ką Ge­di­mi­ną Srie­ba­lių, iš­si­kal­bė­jo ir abu nu­spren­dė – su­si­ti­ki­mus rei­kia at­gai­vin­ti. Taip ir pa­da­rė.

Ir A. Ba­gu­žie­nė, ir ki­ti ap­gai­les­tau­ja, kad kla­sio­kė Ele­na Liu­ti­kai­tė da­ly­va­vo tik pir­ma­ja­me su­si­ti­ki­me, o vė­les­niuo­se ne­be­pa­si­ro­dė. Ry­šiai nu­trū­kę ir su An­ta­nu Ber­žans­ku. „Ži­no­me, kad Ele­na bai­gė aku­še­ri­ją ir dir­bo pa­gal spe­cia­ly­bę, o An­ta­nas, bai­gęs tuo­me­ti­nį pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, mo­ky­to­ja­vo Vil­niu­je. Kur jis da­bar, ne­ži­no­me“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kė.

Apie kla­sės mer­gi­nas

Kaip mi­nė­jo­me, Ku­lių mo­kyk­los 2-ojo­je abi­tu­rien­tų lai­do­je bu­vo ke­tu­rios mer­gi­nos ir sep­ty­ne­tas vy­ru­kų.

Pa­sa­ko­ji­mą apie kla­sės drau­ges Ani­ce­ta pra­dė­jo nuo Ni­jo­lės Drau­ge­ly­tės, da­bar – Balt­miš­kie­nės. „Ni­jo­lės tė­vai bu­vo prie­niš­kiai. Bėg­da­mi nuo trem­ties, jie at­si­dū­rė Ku­liuo­se, ten ir įsi­kū­rė. Su­val­kie­tė in­te­li­gen­tų duk­ra tik­rai bu­vo iš­skir­ti­nė, bet ge­rą­ja to žo­džio pra­sme. Bu­vo pro­tin­ga, drau­giš­ka, iš­mo­ko že­mai­tiš­kai. Bai­gu­si eko­no­mi­ką tuo­me­ti­nė­je Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je, par­vy­ko į Plun­gę ir bu­hal­te­ria­vo „Li­nų au­di­niuo­se“. Iš vi­sų kla­sės drau­gų mes dvi su ja ir esam plun­giš­kės, – apie bi­čiu­lę pa­sa­ko­jo A. Ba­gu­žie­nė.

Šau­ni bu­vo ir ki­ta kla­sės drau­gė – ūki­nin­kų duk­ra Sta­sė Ber­no­tai­tė-Ja­sai­tie­nė. Po vi­du­ri­nės ji taip pat sie­kė moks­lų, įsto­jo į tuo­me­ti­nį Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, stu­di­ja­vo far­ma­ci­ją, o pa­skui vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo Ak­me­nės vais­ti­nė­je. Šiuo me­tu ji – klai­pė­die­tė.

Ket­vir­to­ji – pa­ti Ani­ce­ta Ba­gu­žie­nė, bu­vu­si Šat­kaus­ky­tė. Jų šei­ma, ku­rio­je au­go sep­ty­ni vai­kai, gy­ve­no Žvirb­lai­čių kai­me. Ani­ce­ta nuo ma­žens ži­no­jo, kad bus mo­ky­to­ja: „Aš dar net į mo­kyk­lą nė­jau, kai ma­žes­niuo­sius na­muo­se mo­ki­nau. Anks­ti pra­dė­jau skai­ty­ti – mal­dak­ny­ges, laik­raš­čius, ku­riais bu­vo iš­kli­juo­tos na­mų sie­nos. Iš­mo­ku­si po­te­rius, kai­my­nų vai­kus mels­tis mo­kiau ir la­bai py­kau, kad šie nie­kaip įsi­min­ti ne­ga­li.“

Bai­gu­si vi­du­ri­nę, Ani­ce­ta kar­tu su Jur­giu Či­žaus­ku, B. Jan­kaus­ku ir A. Ber­žans­ku iš­vy­ko į Vil­nių – sto­ti į pe­da­go­gi­nį. Jur­giui, de­ja, ne­pa­si­se­kė, o Ani­ce­tai, pa­si­rin­ku­siai is­to­ri­ją ir geog­ra­fi­ją, ir ki­tiems dviem – taip.

Pe­da­go­gi­nę kar­je­rą A. Ba­gu­žie­nė pra­dė­jo mo­ky­to­jau­da­ma Tve­ruo­se. Vė­liau dir­bo di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Gin­ta­liš­kė­je ir Plun­gės va­ka­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Po ku­rio lai­ko įsi­dar­bi­no Plun­gės 1-ojo­je vi­du­ri­nė­je. Be­je, šiuos me­tus ji pri­si­me­na kaip ypač gra­žų lai­ką, nes dės­tė mė­gia­miau­sią da­ly­ką – geog­ra­fi­ją. Vė­liau pa­dir­bė­ti te­ko ir 4-ojo­je vi­du­ri­nė­je, o iš jos bu­vo pa­kvies­ta di­rek­to­riau­ti į Nau­so­džio mo­kyk­lą. Šias pa­rei­gas ėjo net 19 me­tų. Išė­ju­si į už­tar­nau­tą poil­sį, dar dir­bo is­to­ri­jos mo­ky­to­ja, kol ga­lų ga­le nu­spren­dė, kad lai­kas su mo­kyk­la, ku­riai ati­da­vė net 44-erius me­tus, at­si­svei­kin­ti.

Ir apie vai­ki­nus

Pa­sak plun­giš­kės, gai­la, kad prieš pa­sku­ti­nį­jį su­si­ti­ki­mą blo­gai pa­si­ju­to ir ja­me da­ly­vau­ti ne­ga­lė­jo Ka­zi­mie­ras Il­gi­nis. „Mū­sų Ka­zi­mie­ras bai­gė Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, gy­ve­na Pa­ne­vė­žy­je, daug me­tų ten dės­ty­to­ja­vo. Jis – vi­so­je Lie­tu­vo­je ži­no­mas svei­kuo­lis ir va­žia­vi­mo dvi­ra­čiu en­tu­zias­tas. Pats sa­ko­si, kad jau pu­sę ke­lio iki Mė­nu­lio yra nu­my­nęs. Ir į mū­sų su­si­ti­ki­mus iš Pa­ne­vė­žio į Plun­gę vi­sa­da at­va­žiuo­da­vo ne au­to­mo­bi­liu, o dvi­ra­čiu!“ – kal­bė­jo plun­giš­kė.

Į vi­sus su­si­ti­ki­mus at­vyks­ta ir vil­nie­tis žur­na­lis­tas K. Pi­vo­rius. „Mū­sų auk­lė­to­jas Ast­raus­kas bu­vo li­tua­nis­tas, jis ir Kos­tą mei­le lie­tu­vių kal­bai už­krė­tė. O Kos­tas bu­vo ne tik pro­tin­gas, bet ir iš­vaiz­dus, ko­ne vi­sos mer­gi­nos bu­vo jį įsi­my­lė­ju­sios“, – sma­giai kal­bė­jo Ani­ce­ta. K. Pi­vo­rius, Vil­niaus uni­ver­si­te­te bai­gęs žur­na­lis­ti­ką, li­ko sos­ti­nė­je ir daug me­tų pra­lei­do dirb­da­mas Lie­tu­vos ra­di­ju­je.

Dar vie­nas iš sep­ty­ne­to – B. Jan­kaus­kas. Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me bai­gęs bio­lo­gi­ją, jis mo­ky­to­ja­vi­mą iš­kei­tė į dar­bą Vė­žai­čių ban­dy­mų sto­ty­je. Jo sri­tis – dir­vo­že­miai. Gi­lin­da­ma­sis į tai, jis ir moks­li­nį – ha­bi­li­tuo­to moks­lų dak­ta­ro – laips­nį ap­si­gy­nė, ir kny­gą pa­ra­šė. Vė­liau daug me­tų va­do­va­vo Kal­ti­nė­nų ban­dy­mų sto­čiai. Pas­ta­ruo­ju me­tu, kaip pa­sa­ko­jo Ani­ce­ta, Be­nas – di­džiau­sias Lie­tu­vos is­to­ri­jos en­tu­zias­tas! „Jis jau dvi kny­ge­les iš­lei­dęs ir at­ve­žęs man jas re­cen­zuo­ti. Be to, Be­nas – ke­liau­nin­kas. Bu­vęs Af­ri­ko­je, Aust­ra­li­jo­je ir net Ang­li­jos ka­ra­lie­nei Elž­bie­tai II ran­ką spau­dęs“, – kla­sės drau­gu di­džia­vo­si A. Ba­gu­žie­nė.

Tri­jų jau ne­be­tu­ri

Pa­sak Ani­ce­tos, liūd­na kons­ta­tuo­ti, ta­čiau tri­jų kla­sės drau­gų jau ne­bė­ra tarp gy­vų­jų.

2001 me­tais Am­ži­ny­bėn pa­ly­dė­tas Be­nas Anu­žis. Kla­sio­kai jį pri­si­me­na ne tik kaip ge­rą drau­gą, bet ir kaip pui­kų spor­ti­nin­ką. Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­ją bai­gu­sį, vė­liau Vid­man­tų bend­ro­vė­je ir Pa­lan­gos sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je dir­bu­sį bend­ra­moks­lį pa­si­glem­žė li­ga.

Su J. Či­žaus­ku kla­sės drau­gai at­si­svei­ki­no maž­daug prieš de­šimt­me­tį. Vi­są am­žių Ku­liuo­se gy­ve­nęs ir dir­bęs vy­ras žu­vo ava­ri­jo­je.

Ana­pi­lin jau iš­ke­lia­vęs ir G. Srie­ba­lius. Tai įvy­ko prieš dve­jus me­tus. „Ge­di­mi­nas bu­vo pa­što vir­ši­nin­ko sū­nus. La­bai šau­nus, kaip sa­ky­da­vom, mand­ras. Bai­gęs tuo­me­ti­nį Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, dir­bo Rie­ta­vo tech­ni­ku­me dės­ty­to­ju. Kaž­ku­rį lai­ką gy­ve­no ir Ku­liuo­se, vė­liau – Klai­pė­dos ra­jo­ne. La­bai do­mė­jo­si sa­vo­jo mies­te­lio is­to­ri­ja, bu­vo pri­rin­kęs daug me­džia­gos ir sva­jo­jo apie kny­gą, de­ja... ne­spė­jo“, – pa­sa­ko­jo Ani­ce­ta.

Vi­sa­da ap­lan­ko sa­vo ąžuo­lą

Or­ga­ni­zuo­ti su­si­ti­ki­mą – kas­kart vis ki­to kla­sio­ko pa­rei­ga. Ta­čiau kad ir kas or­ga­ni­zuo­tų, pir­miau­sia vi­sa­da ap­lan­ko­ma mo­kyk­la. Ir, ži­no­ma, ąžuo­las, ku­rį 1959-ųjų abi­tu­rien­tai pa­so­di­no prieš iš­skris­da­mi į gy­ve­ni­mą. „Esam ge­ri bi­čiu­liai, vie­nas ki­tam la­bai drau­giš­ki ir bran­gūs. Gai­la tik, kad mū­sų – vis ma­žiau... Šį­kart tik pen­ki be­bu­vom“, – kal­bė­jo pa­sta­ro­jo su­si­ti­ki­mo or­ga­ni­za­to­rė.

Po ofi­cia­lio­sios da­lies kla­sio­kai vi­sa­da su­sė­da po­kal­biui. O kal­ba apie vis­ką – apie praei­tį ir mo­kyk­los lai­kus, apie dar­bus ir lais­va­lai­kį, apie vai­kus, anū­kus ir jų pa­sie­ki­mus, apie svei­ka­tą ir, ži­no­ma, apie tai, ka­da ir kur rink­sis po dve­jų me­tų.