Apie atlaidus ir ubagus

Kai Šven­ta Ona bu­vo duo­nos po­nia

Pats vi­dur­va­sa­ris, tuo­jau ir lie­pos ga­las su Šven­ta Ona ir pir­mu ru­gių pėdu, tai­gi ir naują­ja duo­na. Tik nei šie­napjūtė ar saulės no­ki­na­mas der­lius šių laikų žmo­gui ne­bėra tam tik­ras at­skai­tos taš­kas, reiš­kian­tis svar­bius po­ky­čius gy­ve­ni­me. Mes ne­be­gy­ve­na­me žem­dir­biš­ko gam­tos ka­len­do­riaus rit­mu, dau­ge­lis anks­čiau svar­bių datų, po­sa­kių, iš­si­reiš­kimų ne­te­ko pra­smės, pa­si­mir­šo. Mo­der­nia­me šių laikų gy­ve­ni­me jie gal net at­ro­dytų juo­kin­gi, keis­ti ar be­pras­miai.
Na, kam svar­bu da­bar, kad iki škap­lier­nos dar­žinė­je būtų bent dro­bulė šie­no – kad būtų kur uba­gui at­gul­ti. Juk šie­nas se­niai ri­ti­niuo­se, tuo­jau ato­lą pjaus. Po­sakį, kad iki škap­lier­nos šie­nas džiūs­ta ir po kark­ly­nu, o po škap­lier­nos ne­bed­žiūs­ta ir ant kark­ly­no, mat sau­lelė su­ka ru­de­niop, tep­ri­si­me­na tik se­no­ji kar­ta.
Šiuo­lai­ki­niam žmo­gui ir šie­nas, ir dar­žinės – kaž­kas to­li­mo. Kaip ir uba­gai, uba­gystė ar uba­ga­vi­ma, buvęs anuo­met, kai vi­si gy­ve­no sun­kiai.
Ar vien dėl ne­tur­to anuo­met vi­suo­menė­je ra­do­si to­kia žmo­nių grupė, gy­ve­nu­si ki­taip nei vi­si? ir kodėl būtent per at­lai­dus prie baž­ny­čių plūste plūdo uba­gai iš ap­lin­ki­nių kaimų ir pra­šė iš­mal­dos? Juk ir da­bar kar­tais pa­si­tai­ko kur prie par­duo­tuvės ar gatvė­je ma­ty­ti su­klu­pusį žmogų, pra­šantį iš­mal­dos. Tik jau re­tai pa­ti­ki­me jo nuo­šir­du­mu, la­biau gal­vo­da­mi apie jį kaip ap­ga­viką.


„ubags Ku­liu par­fios“

O anuo­met uba­ga­vi­mas ar­ba ėji­mas pa­si­rink­ti bu­vo ga­na įpras­tas da­ly­kas, to­kių žmo­nių bu­vo kiek­vie­na­me kai­me. Gimę su vie­no­kia ar ki­to­kia ne­ga­lia, ne­sukūrę šei­mos, likę naš­lai­čiai, vie­ni­ši ar at­stum­ti, gal ki­taip mąstan­tys daž­niau­siai lem­ties va­lia ir tap­da­vo uba­gau­to­jais. Vie­ni jų ke­liau­da­vo iš kai­mo į kaimą, ki­ti turė­jo ko­kią menką gy­ve­namą vietą. Kai ku­rie mokė­jo kokį amatą, bet daž­niau­siai gy­ve­no iš to, ką suau­ko­jo žmonės.
Ku­lių kraš­to mu­zie­ju­je sau­go­mas uni­ka­lus šio kraš­to da­ly­kas – uba­go ženk­las. Jį 1827 m. su­gal­vo­jo įves­ti pa­ra­pi­jo­je kle­bo­navęs Sta­nis­lo­vas Plu­šaus­kis. Už tam tikrą ne­di­duką mo­kestį uba­gas nuo kle­bo­no gau­da­vo žal­va­rinį pa­ka­buką su už­ra­šu  „ubags Ku­liu par­fios“, kurį pri­valė­jo ne­šio­ti pa­si­ka­binęs ant kak­lo. Tas ženk­las skyrė juos nuo „sve­timų“ duo­ne­liau­tojų, nes pa­ra­pi­ja bu­vo ne­ma­ža, jai pri­klausė 23 kai­mai. Ku­liai stovė­jo ke­lių san­kir­to­je, todėl pro šalį ke­liau­jan­čių el­ge­tau­tojų ne­trūko.
Il­gai­niui žmonės pra­dėjo guos­tis kle­bo­nui, kad ne­be­su­ge­ba su­šelp­ti visų, pra­šan­čiųjų iš­mal­dos. Pa­gal to me­to tra­di­ci­jas vi­sais bėdo­je ir ne­laimė­je esan­čiais žmonė­mis pri­valė­jo pa­si­rūpin­ti vi­sa pa­ra­pi­ja ir kle­bo­nas. Bet kai el­ge­tau­tojų pri­plūdo tiek, kad ta­po sun­ku juos išmaitinti, te­ko kaž­ko im­tis. Taip ir at­si­ra­do Ku­lių pa­ra­pi­jos 
uba­go ženk­las.
Prie pa­ra­pijų dar būda­vo špi­tolės, ku­rio­se glaudė­si li­ki­mo nu­skriaus­ti, naš­lai­čiai, vie­ni­šiai, li­go­ti as­me­nys. Juos iš­lai­ky­ti ir iš­mai­tin­ti taip pat bu­vo pa­ra­pijų pa­rei­ga. Tie­sa, špi­to­li­nin­kai už iš­lai­kymą at­si­ly­gin­da­vo: už tam tikrą ne­di­delį mo­kestį pa­pra­šy­ti galė­jo pri­žiūrė­ti ka­pus, mokė vai­kus ka­te­kiz­mo, pa­si­mels­da­vo už mi­ru­sius.
Ku­lių pa­ra­pi­jos špi­tolė­je XX a. pra­džio­je bu­vo apie 30 as­menų. Kol kle­bo­ni­jos ūkis ar pa­ra­pi­jie­čiai turė­da­vo pa­kan­ka­mai mais­to, špi­to­li­ninkų rėmi­mas ne­su­da­ry­da­vo di­des­nių rūpes­čių. Jų kil­da­vo ne­der­liaus me­tais ar tuo me­tu, kai se­no­jo der­liaus at­sar­gos baig­da­vo­si, o nau­ja­sis dar neu­žau­go. Tokį metą, pa­našų kaip da­bar, va­din­da­vo pup­žys­čiu (kai žy­di pu­pos), ir laikė jį vie­nu al­ka­niau­sių.
Per pup­žystį daž­nai tek­da­vo rink­ti pa­pil­do­mas rink­lia­vas kle­bo­ni­jai ir špi­to­li­nin­kams. Tai ap­sun­kin­da­vo gy­ven­tojų da­lią, nes reikė­da­vo ir savą šeimą ar sam­dy­ta šei­myną ap­rūpin­ti, su­šelp­ti ko­ne kas­dien už­su­kan­čius el­ge­tas – tik spėk da­lin­ti į kairę ir de­šinę.


Pe­ni­ma kiaulė ne­ži­no, ko žie­minė žvie­gia

Šiuo se­nu po­sa­kiu la­bai taik­liai nu­sa­ko­ma tų, kam tek­da­vo ei­ti per žmo­nes duo­ne­liau­jant, da­lia.
Kiek­vienų namų, kiek­vie­nos šei­mi­ninkės ar gas­pa­do­riaus pa­rei­ga bu­vo uba­go neiš­leis­ti ne­pa­val­gy­di­nus, ne­įdėjus ko nors jo ter­bon. Jei pri­reik­da­vo, ubagą ir kur nors ir ap­nak­vin­din­da­vo, kar­tais ap­skalb­da­vo ar kokį dra­bužį duo­da­vo. Gau­sias šei­mas au­ginę, ne vi­sa­da pa­tys daug ko turėję žmonės bu­vo ku­pi­ni gai­les­tin­gu­mo ir at­jau­tos, ku­rios turė­ti ska­ti­no ir baž­ny­čia. Be to, nie­ka­da ne­ži­nai, ka­da uba­go lazdą ir terbą ga­li tek­ti pa­siim­ti 
ir pa­čiam. Juk net da­bar pri­si­me­na­me po­sakį, kad nie­ka­da ne­rei­kia iš­si­žadė­ti li­gos, tiur­mos (kalė­ji­mo) ir uba­go ter­bos.
Jei ko nors sto­ko­ja­me, iki šiol dar sa­ko­me, kad pri­siu­ba­ga­vo­me, apie kokį ma­žai tikė­tiną da­lyką – ra­si pas ubagą utėlę, o apie sun­kią ir be­pras­mišką pa­dėtį – eis pa­si­rink­da­mas, ki­taip ta­riant, mėgins pra­gy­ven­ti iš žmo­nių ma­lonės. Tad senų pa­tir­čių nuo­tru­pos pa­siekė ir mūsų lai­kus.
Kai­muo­se iš­maldą rinkę uba­gai turė­jo sa­vo lan­ko­mas vie­tas ir daž­niau­siai už­suk­da­vo į so­dy­bas prie ke­lio, nors neap­lenk­da­vo ir nuo­ša­les­nių gry­čių. Už­sukęs į na­mus, uba­gas būti­nai mels­da­vo­si, bet iš­mal­dos pri­myg­ti­nai ne­pra­šy­da­vo – tai bu­vo namų šei­mi­ninkų sąžinės rei­ka­las. Šei­mi­ninkė duo­da­vo mais­to – ką tuo me­tu turė­jo. Aiš­ku, duo­nos, nes jos par­duo­tuvė­se ne­bu­vo, la­ši­nių ar taukų, kiau­ši­nių, sūrio, vi­sa, kas val­go­ma.


Py­ragė­li bėk, ta­vi velnės gen

Pa­si­tai­ky­da­vo vi­so­kių duo­ne­liau­tojų. Kar­tais pa­si­likę nak­vy­nei, va­ka­re pa­si­meldę, jie pa­pa­sa­ko­da­vo is­to­rijų, ku­rių ypač mėgo klau­sy­tis vai­kai. Ma­no gim­to­jo kai­mo sen­bu­viai, dar pri­si­me­nan­tys ubagų lan­ky­mo­si na­muo­se lai­kus, pa­sa­ko­jo vi­so­kių nu­ti­kimų.
Kartą vie­nam uba­gau­to­jui pa­si­sekė ne tik so­čiai pa­val­gy­ti, bet ir pri­si­rink­ti pilną maišą gėry­bių. Nešė ne­šė jis tą maišą, pa­var­go, pri­sėdo ant Žvel­sos kran­to ir su­manė pa­si­links­min­ti. Išt­raukė iš mai­šo ke­pa­liuką py­ra­go, pa­ri­de­no jį šlai­tu, o iš pa­skos pa­lei­do duo­nos ke­pa­liuką. Tam py­ra­gui jis ir šau­kia: „Py­ragė­li, bėk, ta­ve vel­nias ge­na­si“. Mat duo­nelė bu­vu­si pa­de­gu­si, juo­da.
Yra iš­likęs ir toks dai­nos po­sme­lis, ku­riuo nu­sa­ko­mos duo­ne­liau­to­jo sva­jonės:
Obags on tėlta sie­diejė
Į jūras plekšnė vei­ziejė.
Vo ska­ni ska­ni būt val­gyt,
Kad tik glie­toms so­gau­dyt.
Ne­va vie­nas gre­ti­mo kai­mo uba­gas vi­sa­da sun­kiai vaikš­čiojęs su ra­men­tais. Kai tik įei­da­vo kur į gi­rią ir ap­si­dairęs pa­ma­ty­da­vo, kad jo nie­kas ne­ste­bi, šmaukšt ra­men­tus po pa­žas­čia ir žy­giuo­ja sau svei­kas.
Ki­tas pa­miškė­je turė­jo lūšnelę ir net mokė­jo sta­ti­nes da­ry­ti. Tik tos jos sta­tinės išei­da­vo ne­san­da­rios. Gas­pa­dinė su­pjau­na kopūs­tus, o tų ra­sa­las per sta­tinės šo­nus var­va. Gas­pa­do­rius prie­kaiš­tau­ja uba­gui-meist­rui, kad šis blogą dir­binį jam pa­daręs. Anas at­re­mia: „Pa­pu­ne­li, aš na če­rau­ninks, vondėn­ėi ta­ka naožs­tuo­su.“ Tas žmo­gus taip pat pa­li­ko neiš­dil­domą pri­si­mi­nimą apie sa­ve po­mėgiu rink­ti vir­tus gy­vu­lių kau­lus. Iš jų jis dar kartą virė­si sau vi­ralą.
Kitą kartą užėjęs uba­gas, norė­da­mas pra­links­min­ti vai­kus, kyšt ranką į pa­žastį, su­griebė ro­po­ju­sią blusą, išt­raukė ją, pa­vo­lio­jo tarp pirštų ir įsi­ki­šo į kitą pa­žastį, sa­ky­da­mas: „Ma­no brolį pa­ga­vo prie Var­šu­vos, pa­var­gi­no, pa­var­gi­no ir pa­lei­do“. Vai­kai leips­ta juo­kais, jiems uba­go ap­si­lan­ky­mas – tik­ra pra­mo­ga.
Čes­lo­vas Ku­da­ba sa­vo kny­go­je „Kal­vo­to­ji Že­mai­ti­ja“ mi­ni, kad Pla­te­liuo­se į Ubag­salę kas­met lie­pos pra­džio­je bris­da­vo nak­vo­ti iš Že­mai­čių Kal­va­ri­jos grįžtan­tys uba­gai. Triukš­min­gai ten leis­davę „šventą naktį“ že­mai­čių mal­di­nin­kai, poe­to Al­gi­man­to Mi­ku­tos žod­žiais.
O Č. Ku­da­ba net suei­lia­vo:
Po Že­mai­čių at­laidų Ubagų sa­loj sal­du,
De­ga žvakės ir lik­tar­nos, su­pas bač­kos ant bangų.
Šur­mu­liuo­ja juo­dos var­nos virš lai­mingų ubagų.
Ir barz­do­ti, ir su­kumpę sre­bia gėralą iš klum­pių...


Į at­lai­dus – ir mels­tis, ir bend­rau­ti

Va­žiuo­ti į at­lai­dus anuo­met kiek­vie­nai šei­mai reiškė daug, tam pra­dėda­vo ruoš­tis iš anks­to. Gas­pa­do­rius su­si­tvar­ky­da­vo ir pa­si­ruoš­da­vo ve­žimą, ark­liams įsidė­da­vo pa­ša­ro – juk teks il­giau su­gaiš­ti. Gas­pa­dinė užsi­mai­šy­da­vo py­ra­go, pa­siim­da­vo sūrio, dešrų, ras­da­vo­si ir koks bu­te­lai­tis kar­čio­sios.
Dar at­lai­dams daž­nai būda­vo siu­va­mi nau­ji dra­bu­žiai. Juk kaip ki­taip – su­va­žiuos gi­minės, pa­žįsta­mi, se­niai ma­ty­ti prie­te­liai, tad pa­si­puoš­ti ir pa­si­ruoš­ti būti­na.
Po pa­maldų na­mo nie­kas ne­skubė­da­vo. Mies­te­lių cent­rai prie baž­ny­čių vir­te virė gy­ve­ni­mu. At­laidų ker­mo­šiu­je vai­kams ir na­miš­kiams pirk­da­vo lauk­tu­vių, žmonė­jo­si ir džiaugė­si il­gai lauk­tais su­si­ti­ki­mais.
Ra­du­sios vie­tos kur ne­to­li baž­ny­čios, šei­mos pa­si­klo­da­vo ant žolės vai­šių pa­tie­salą, da­bar sa­ky­tu­me – su­reng­da­vo pik­niką, bend­rau­da­vo, šnekė­da­vo­si, vai­šin­da­vo­si ir džiaug­da­vo­si at­laidų su­teik­ta ne tik dva­si­ne, bet ir su­si­ti­ki­mo su sa­vo ar­ti­mu šven­te.
Škap­lie­rinės at­lai­dai vyk­da­vo net ir ta­ry­bi­niais lai­kais, gau­su­mu var­giai nu­si­leidę prie­ška­ri­niam me­tui. Tik pa­sku­ti­niais me­tais per šiuos at­lai­dus ap­tuštė­jo baž­ny­čios, nu­ti­lo šur­mu­lys, ne­be­li­ko to­kios trau­kos, kad šiuo me­tu būti­na grįžti į gim­tinę, į škap­lierną nu­kak­ti pa­si­žmonė­ti. Ne­be­li­ko ir ubagų. Kei­čia­si lai­kai, lie­ka pri­si­mi­ni­mai.