Viltis – naujas gedulas nepasikartos (II)

Mažė­ja gyvų ka­ro bai­sumų liu­dy­tojų

Vis ma­žiau žmo­nių, me­nan­čių Antrąjį pa­sau­linį karą ir po­ka­rio me­tus, ga­lin­čių liu­dy­tojų aki­mis pa­pa­sa­ko­ti, kaip gy­ven­ta ta­da, vie­nai po ki­tos ri­tan­tis fron­to li­ni­joms, vyks­tant pa­si­prie­ši­ni­mo ko­voms.

Da­bar, kai pra­si­de­da to­kia sod­ri ir spal­vin­ga va­sa­ra, sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad to­kia pat sod­ri ir spal­vin­ga ji bu­vo ir ta­da, kai ne­ma­žai da­liai žmo­nių sku­biai te­ko pa­lik­ti gim­tus na­mus, dar­bus, pla­nus ir vil­tis, ku­riuos pra­ri­jo Si­bi­ro pla­ty­bių ne­ži­nia.

Likę tėvynė­je dan­gaus ma­nos ne­rin­ko. Gy­ve­no baimė­je ir ne­ži­nio­je, nes su­te­mus į na­mus galė­jo už­suk­ti tai vie­ni, tai ki­ti gink­luo­ti „sve­čiai“.

Kai pra­si­dėjo ka­ras Uk­rai­no­je, su­si­zgri­bo­me, kad pa­vo­jaus at­ve­ju ne­tu­ri­me pa­kan­ka­mai slėptu­vių. Ta­da jų žmonės taip pat ne­turė­jo, pa­vo­jaus aki­vaiz­do­je gelbė­jo­si, kaip iš­manė. Bi­jo­da­mi artė­jan­čio fron­to li­ni­jos, viską pa­likę, bėgo į miš­kus, ty­rus, pel­kes, miš­kuo­se kasė duo­bes ir slėpėsi nuo pa­vo­jaus.

Gim­tinės kai­mo is­to­riją me­nan­tys gy­ven­to­jai, kaip pa­sa­ko­jo vie­na prie rais­to gy­ve­nu­si mo­te­ris, ne­tikė­tai užė­jus rusų ka­rei­viams sa­vo duk­ras sku­biai už­darė į duon­kepę.


Kai užė­jo ru­sas

Slėptis ir bi­jo­ti bu­vo ko – pra­žy­giuo­da­mi rau­do­nar­mie­čiai elgė­si kaip tin­ka­mi, „pa­si­sko­lin­da­vo“ mais­tui ras­tus gy­vu­lius, paukš­čius, duoną, įvai­rius pro­duk­tus, daik­tus. Kai žy­gia­vo į Va­ka­rus, rusų ka­riuo­menė bu­vo la­bai pra­stai ap­reng­ta, nu­sku­ru­si, be batų, ap­te­ku­si utėlė­mis. Su ja kar­tu ke­lia­vo ir ki­ta rykštė – krau­ja­siurbės blakės bei nie­žai, žmo­nių va­di­na­mi su­skiu. Kaž­kas su­gal­vo­jo, kad šią įky­rią ligą ga­li­ma įveik­ti su iš ne­spro­gu­sių minų išim­ta gel­to­na dvo­kian­čia ma­se, grei­čiau­siai ko­kiu nors sie­ros jun­gi­niu, su­mai­šy­tu su kiaulės tau­kais.

Kar­tu su ka­riais žy­gia­vu­sios mo­te­rys ras­tus nėri­niuo­tus lie­tu­vių apa­ti­nius, neiš­ma­ny­da­mos, kas čia per ap­rėdas, vilk­da­vo­si vie­toj su­knios. Kiek vi­so­kių pa­stebė­jimų dar me­na žmonės, pa­pa­sa­ko­ti neuž­tektų ke­lių laik­raš­čio nu­me­rių.

Rusų kal­ba ta­da su­si­kalbė­da­vo ne­daž­nas vy­ras, o kur jau ją su­pras­ti mo­te­rims. Kartą į vie­nus na­mus va­ka­re su­griu­vo būrys rusų ka­rei­vių ir pa­rei­ka­la­vo val­gy­ti. Šei­mi­ninkė na­miš­kiams bu­vo iš­vi­ru­si ka­tilą „kon­ko­lynės“ – pie­niš­kos gnai­by­tos teš­los sriu­bos. Gal po tre­čios lėkštės ka­rei­viai ėmė stab­dy­ti šei­mi­ninkę murmė­da­mi „chva­tit“ – už­ten­ka. Mo­te­ris iš­si­gan­du­si vis pylė dar ir dar, o vėliau, iš baimės nie­ko ne­sup­ra­tu­si, na­miš­kiams guodė­si, ko­kie be­so­čiai buvę ru­sai, vis rei­ka­lavę: kva­kink ir kva­kink tos sriu­bos. Bi­jo­jo, vi­ra­lo nė neuž­tek­sian­ti.

Tai tik links­ma is­to­ri­ja su lai­min­ga pa­bai­ga. Ki­tos baig­da­vo­si kur kas liūd­niau.

Kei­čian­tis Lie­tu­vos kaimų struktū­rai, iš­nyks­tant vis dau­giau kaimų, kar­tu dings­ta ir ne­ma­ža da­lis su šiuo lai­ko­tar­piu su­si­ju­sių faktų. Anks­čiau žmonės pri­si­bi­jo­jo apie tai kalbė­ti, o kai kalbė­ti bu­vo ga­li­ma, ne­be­li­ko kam. Lai­min­gi tie kai­mai, ku­rių is­to­ri­jos frag­men­tus vie­naip ar ki­taip atei­čiai iš­sau­go­jo ar įam­ži­no juo­se gy­ve­nan­tys žmonės.


Miš­kas sau­go­jo, globė ir… bau­gi­no

Daug to­kių faktų mūsų kraš­te yra su­rinkę miš­ki­nin­kai ir įam­žinę kny­go­je „Miš­kas bu­vo, yra ir bus“.

Ke­le­tas frag­mentų iš šios kny­gos apie Did­žiųjų Mos­tai­čių ne­tek­tis ir oku­pantų pa­da­ry­tas skriau­das, pa­ra­šytų Antano Zigmanto Srėba­lio.

„1944 m. spa­lio mėn. su ne­ri­mu laukė­me grįžtant rusų. Bu­vo­me įbau­gin­ti, kad jie žu­dys vos ne vi­sus žmo­nes iš eilės, mėtys juos į šu­li­nius ir pa­na­šiai. <…> Po kaimą die­no­mis, o kar­tais ir nak­ti­mis vaikš­tinė­jo gink­luo­ti sau­gu­mie­čiai ir ke­le­tas stribų – ieš­ko­jo „ban­ditų“. To­kios paieš­kos me­tu bu­vo nu­šau­tas nie­ko bend­ro su par­ti­za­ni­ne veik­la ne­tu­rin­tis Sta­sys Pet­ri­kas. Jis, pa­matęs ka­rei­vius, kaž­kodėl bandė bėgti, ir šie jį nu­šovė. Nu­šautąjį iš­vežė į Ku­lius. Kur jis pa­lai­do­tas, ne­ži­no­ma.

Žu­vo ir šmaikš­tuo­lis Gu­daus­kas, ku­ris slėpda­ma­sis nuo en­ka­ve­distų, įsi­li­po į eglę, o šiems pa­ėjus gal ko­kius 200 metrų, ėmė ku­kuo­ti ge­gu­te. Ka­rei­viams ki­lo įta­ri­mas: iš kur ru­denį ge­gutė? Todėl grįžę „ge­gutę“ su­ra­do ir nu­šovė.

Nors iš mūsų kai­mo par­ti­zanų gre­to­se, ro­dos, ne­bu­vo nė vie­no žmo­gaus, ta­čiau aukų vis tik būta, nes kai­mo gy­ven­to­tai mais­tu ir rūbais rėmė iš kitų kaimų išė­ju­sius par­ti­za­nau­ti vy­rus. Todėl už pa­ramą ir ry­šius su par­ti­za­nais bu­vo suim­tas Pra­nas Gri­ga­laus­kas, An­ta­nas Šiau­lys, An­ta­nas Čiul­čins­kas, Sta­sys Pranskū­nas, Jo­nas Glio­žys, Au­gus­tas Braz­dei­kis, Pra­nas Lan­ku­tis, Be­nas Stro­pus. Jie bu­vo nu­teis­ti po 15–25 me­tus kalė­ji­mo. An­ta­nas Šiau­lys, Jo­nas Glio­žys ir Sta­sys Pranskū­nas kalė­ji­muo­se žu­vo, ki­ti su­grįžo į Mos­tai­čius.

1948 me­tais – nau­ja smur­to ban­ga: į Ru­siją iš­ve­ža­mi Va­len­ti­no Srėba­liaus, Po­vi­lo Gri­ma­lio, žu­vu­sių Ven­ga­lių vai­kai, bro­lių Va­len­ti­no ir Vin­co Ma­la­kauskų šei­mos. Trem­ty­je iš­buvę po 10–15 metų, jie grįžo į Lie­tuvą.

1948 me­tais už ne­pak­lus­numą vald­žiai bu­vo suim­ti Ed­var­das Do­vi­da­vi­čius ir Vla­das Mem­kus. Ed­var­das Do­vi­da­vi­čius, at­likęs vie­ne­rių metų bausmę, su­grįžo, o Vla­das Mem­kus 1949 me­tais kalė­ji­me mirė.

Po­ka­rio me­tu iš mūsų kai­mo iš­vykęs į Reis­kius, ku­riuo­se ei­gu­lia­vo, ne­begrį­žo Ka­zi­mie­ras Ma­la­kaus­kas. Kie­no au­ka jis ta­po – par­ti­zanų ar sau­gu­mie­čių, kur il­si­si jo pa­lai­kai, ne­ži­nia ir šian­dien“.


Skambė­ki­te at­min­ties var­pai

Jų ir se­ne­lio pėdsakų iki šiol ieš­ko žy­mus Lie­tu­vos žur­na­lis­tas, pub­li­cis­tas, mu­zi­kos kri­ti­kas, est­ra­dos ir ma­si­nių ren­gi­nių re­ži­sie­rius Ka­zi­mie­ras Šiau­lys, sa­vo il­gesį iš­liejęs esė apie gim­tinę „Ku­lių var­pai, skambė­ki­te“.

Kiek dar to­kių neiš­narp­liotų skaud­žių ka­ro ir po­ka­rio ne­tek­ties is­to­rijų kiek­vie­no mūsų gi­minė­je? Jei jas pri­si­min­tu­me ir pri­kel­tu­me, gal pa­dėtu­me kaž­kam su­ras­ti sa­vo bran­gius žmo­nes iš praei­ties.

Jei norė­tumė­te pa­si­da­lin­ti sa­vo is­to­ri­ja, ra­šy­ki­te dsrebaliute@me.com ar­ba skam­bin­ki­te tel. 8 653 40150.