Dangiška vargonų muzika po atviru dangumi

Var­go­nai ant kal­no

Ke­lionės nu­ve­da įvai­riau­siais ta­kais ir pa­tei­kia ne­tikė­čiau­sių įspūdžių. Kiek­vie­nam, ap­si­lan­kiu­siam Aust­ri­jos Ti­ro­lio žemės vi­du­ram­žiais įkur­ta­me Kufš­tei­no mies­te, at­ra­di­mu tam­pa did­žiau­si pa­sau­ly­je var­go­nai po at­vi­ru dan­gu­mi – Hel­de­nor­gel (Did­vy­rių var­go­nai).

Šis uni­ka­lus mu­zi­kos inst­ru­men­tas įkur­din­tas nuo XIII a. kro­ni­ko­se mi­ni­mo­je Kufš­tei­no tvir­tovė­je ant aukš­tos Fes­tungs­berg kal­vos. Kufš­tei­no tvir­tovė – iki šiol vie­nas įspūdin­giau­sių vi­du­ram­žių sta­ti­nių Ti­ro­ly­je ir vi­so­je Aust­ri­jo­je.

Ant Inn upės kran­to, ne­to­li Vo­kie­ti­jos sie­nos, įsikū­ru­sia­me kal­vo­mis ap­sup­ta­me mies­te pre­ky­bai ir judė­ji­mui tarp Ba­va­ri­jos ir Aust­ri­jos kont­ro­liuo­ti  XIII a. 

pra­džio­je bu­vo pa­sta­ty­ta Ge­rolds­tek tvir­tovė. Vėliau im­pe­ra­to­riaus Mak­si­mi­li­ja­no spren­di­mu ji per­sta­ty­ta į bas­ti­joną. Vie­no iš bokštų – Kai­ser­turm (Kai­ze­rio bokš­to)  – sienos sto­ris sie­kia 7 met­rus. Jį puo­šia se­no­vi­nis saulės laik­ro­dis. Lai­kui bėgant šia­me bokš­te būta vis­ko, net ka­lin­da­vo ypa­tin­gus vals­ty­bi­nius nu­si­kaltė­lius, jų vie­nutės iš­li­ku­sios iki da­bar.


Kri­tu­siems ka­re at­min­ti

Į Kufš­teiną mi­nias tu­ristų su­trau­kia ne tik tvir­tovė ir jos įdo­mybės, bet būtent Hel­de­nor­gel (Did­vy­rių var­go­nai) ir jų pla­čiai kal­nuo­se sklin­dan­ti mu­zi­ka.

Did­žiau­sių pa­sau­ly­je lau­ko var­gonų is­to­ri­ja pra­si­dėjo 1924 m., kai Insb­ru­ke gy­venęs Ti­ro­lio ypa­tin­go­jo pėsti­ninkų pul­ko ka­riš­kis, kom­po­zi­to­rius ir var­gonų meist­ras Mak­sas De­po­lo su­manė Kufš­tei­no tvir­tovė­je pa­sta­ty­ti di­de­lius lau­ko var­go­nus. Inst­ru­men­to mu­zi­ka turė­jo įam­žin­ti, pa­gerb­ti ir pri­min­ti žu­vu­siųjų Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re auką. 

M. De­po­lo su­ma­ny­mas įgy­ven­din­tas per sep­ty­ne­rius me­tus, čia pa­sta­ty­ti kom­pa­ni­jos E. F. Walc­ker iš Lud­vigs­bur­go var­go­nai, jau ta­da buvę did­žiau­si pa­sau­ly­je po at­vi­ru dan­gu­mi. Pirmą kartą jie su­gaudė 1931 me­tais.

Ir var­go­nus sta­tant, ir per­nai mi­nint jų de­vy­nias­de­šimt­metį pa­saulį krėtė ne­ma­lo­nios pe­ri­pe­ti­jos.

Iš pra­džių var­go­nus pla­nuo­ta pa­sta­ty­ti dar di­des­nius, bet dėl did­žio­sios 1929 m. eko­no­minės krizės už­mo­jus te­ko ap­kar­py­ti. Iš pra­džių lau­ko var­go­nus su­darė 1813 vamzd­žių ir 26 re­gist­rai, o dėl did­žiu­lio inst­ru­men­to dyd­žio var­go­ni­nin­ko pul­tas bu­vo įreng­tas už 90 metrų, pa­kalnė­je, at­ski­rai pa­sta­ty­ta­me var­go­ni­nin­ko na­me­ly­je.

Į ofi­cialų inst­ru­men­to ati­da­rymą at­vy­ko dau­giau nei 20 tūkst. sve­čių, ta­me tar­pe ir tuo­me­tis Aust­ri­jos fe­de­ra­li­nis pre­zi­den­tas Vil­hel­mas Mik­la­sas, kai­my­ni­nių ša­lių at­sto­vai, apie šį įvykį rašė Eu­ro­pos ir kitų ša­lių ži­niask­lai­da.


Kas­dien skam­ban­ti var­gonų mu­zi­ka

Nuo ta­da kas­dien punk­tua­liai 12 va­landą skam­ba šių var­gonų mu­zi­ka. Prik­lau­so­mai nuo oro sąlygų ir vėjo kryp­ties, ji gir­di­ma net 10–13 ki­lo­metrų spin­du­liu ir ga­li nu­skris­ti net iki kai­my­ninės Vo­kie­ti­jos Ba­va­ri­jos žemės pa­kraš­čio. Lie­pos ir rugpjū­čio mėne­siais, kai ša­ly­je lan­ko­si dau­giau tu­ristų, šis var­gonų kon­cer­tas kar­to­ja­mas ir 18 va­landą. Var­go­nuo­ja­ma po ket­virtį va­lan­dos be per­traukų ir išei­gi­nių, švie­čiant sau­lei, ly­jant lie­tui ar siau­čiant vėtroms, griež­tai tuo pa­čiu lai­ku. Nes­var­bu, yra klau­sy­tojų ar tuš­čia, me­lo­di­ja skam­ba kas­dien, me­tai iš metų, per šven­tes ir išei­gi­nes. Šios tra­di­ci­jos pa­grin­di­nis tiks­las – pri­si­min­ti tuos, ku­rių gy­vy­bes at­ėmė ka­ro ma­ši­na.

Var­go­nai – turbūt vie­nas iš su­dėtin­giau­sių mu­zi­kos inst­ru­mentų, ta­čiau šių „Hel­de­nor­gel“ var­gonų val­dy­mas yra dar su­dėtin­ges­nis, nes var­go­ni­nin­kas garsą iš­girs­ta su tam tik­ru pa­vėla­vi­mu. Jis neiš­ven­gia­mas gar­sui sklin­dant 100 metrų il­gio ka­be­liu, tai­gi var­go­ni­nin­kas gro­ja ai­du.

Ži­no­ma, kal­ne esan­tis inst­ru­men­tas yra ap­sau­go­tas nuo at­šiau­rių oro sąlygų, ap­rūpin­tas mo­der­nio­mis šiuo­lai­kinė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis ir, rei­ka­lui esant, galėtų būti val­do­mas au­to­ma­tiš­kai, ta­čiau iki šių mo­der­nių laikų čia dir­ba ke­li var­go­ni­nin­kai. Nuo 2009 m. Kufš­tei­no tvir­tovė­je gro­ja tarp­tau­ti­nių kon­kursų ap­do­va­no­jimus pelnęs var­go­ni­nin­kas iš Ba­va­ri­jos Jo­han­ne­sas Ber­ge­ris ir dar 3 var­go­ni­nin­kai.


Ar gar­siai skambės var­go­nai Že­mai­ti­jo­je?

Var­go­nai ir var­gonų mu­zi­ka su­lau­kia vis di­des­nio su­si­domė­ji­mo. Sudė­tin­ga var­gonų sta­ty­bos tech­ni­ka ir su tuo su­si­ju­sios iš­lai­dos ri­bo­ja šių mu­zi­kos inst­ru­mentų gausą, be to, nėra tiek daug meistrų, ga­lin­čių var­go­nus pa­da­ry­ti ar juos res­tau­ruo­ti. Nyks­tan­tis var­gonų sta­ty­bos ir var­gonų mu­zi­kos me­nas nuo 2017 metų įtrauk­tas į UNES­CO ne­ma­te­ria­laus kultū­ros pa­vel­do sąrašą.

Sa­vo kraš­te tu­ri­me ne­ma­žai var­gonų ir var­go­ni­ninkų, ne­se­niai res­tau­ruo­ti Že­mai­čių Kal­va­ri­jos Švč. Mer­gelės Ma­ri­jos ap­si­lan­ky­mo ba­zi­li­kos var­go­nai.

Be­lie­ka pa­sva­jo­ti, gal atei­ty­je su­lauk­si­me ir ko­kio Že­mai­ti­jos var­gonų mu­zi­kos fes­ti­va­lio ar ini­cia­ty­vos, pa­na­šios į austrų „Hel­de­nor­gel“ mu­zi­ka­vimą. Tu­ri­me ir savų pa­vyzd­žių: šie­met mi­nint Lie­tu­vos ka­ta­likų baž­ny­čios kro­ni­kos me­tus Lie­tu­vos na­cio­na­linė var­go­ni­ninkų aso­cia­ci­ja kiek­vieną cik­lo „Vox or­ga­ni Cat­hed­ra­lis 2022“ kon­certą de­di­ka­vo šio lei­di­nio bend­ra­dar­biams, steigė­jams, re­dak­to­riams, au­to­riams, vertė­jams, leidė­jams ir pla­tin­to­jams. Artė­ja lapk­ri­tis, Visų Šventųjų ir Vėli­nių šventės. O gal šis lai­kas taps ir ra­mi­nan­čios var­gonų mu­zi­kos at­ra­di­mu?