Metus maitinanti pavasario diena

Kaip duo­nelė iš­mie­go­jo

Ne­re­tas žmo­gus ge­ro­kai nu­stebtų pa­klaus­tas, ką jam reiš­kia sėja. Nie­kas apie tai ne­ra­šo laik­raš­čiuo­se ir ne­kal­ba per ži­nias, nes tai vyks­ta: kaž­kas sėja, so­di­na ir tiek. O kaž­ka­da, kai kai­muo­se gy­ve­no di­desnė da­lis Lie­tu­vos, sėjos me­tas bu­vo ne­pap­ras­tai svar­bus.
Vi­si pa­va­sa­rio dar­bai turė­jo nuo oro sąlygų la­bai pri­klau­santį ei­liš­kumą. Pa­va­sarį pir­miau­sia žiūrė­jo, kaip per­žie­mo­jo žiem­ken­čiai. Dau­giau­sia sėjo ru­gių. Žie­mi­nių kvie­čių, ku­riuos va­di­no pūrais, turė­jo ir sėjo ma­žai kas, au­gi­no va­sa­ri­nius kvie­čius. Jei žie­mi­niai kvie­čiai būda­vo su­vargę, juos šiek tiek at­sar­giai paakė­da­vo me­dinė­mis leng­vo­mis akė­čio­mis. Nuo žie­mos snie­go su­spaus­tos kie­tos žemės plu­tos iš­va­duo­ti pūrai im­da­vo ge­riau aug­ti.
Kai tik bent šiek tiek ap­džiū­da­vo plėši­mai, juos ju­din­da­vo ir ruoš­da­vo daž­niau­siai avižų sėjai. Šios ne­le­pios, au­ga vi­sur, ne­bi­jo blo­gesnės, dar ne­įtręštos ar rūgščios dir­vos, o nau­dos iš jų daug: ir grūdai, ir šiau­dai, bėdai esant, net pa­ša­rui tin­ka­mi. Avi­žas sėda­vo ie­voms ėmus skleis­ti pir­muo­sius žie­dus.
Po jų, pri­klau­so­mai nuo to, kaip pa­vyk­da­vo įdirb­ti žemę, sėda­vo vi­sas ki­tas grūdi­nes kultū­ras – mie­žius, va­sa­ri­nius kvie­čius, ka­na­pes, li­nus.


Ka­da pa­dėti sėtuvę

Kiek­vie­nai rūšiai – sa­vas lai­kas ir lau­kas. Mie­žiai, ku­rių reikė­jo ir gy­vu­lių pa­ša­rui, ir gru­cei nu­si­grūsti, ir alu­čiui už­raug­ti, rei­ka­la­vo ge­res­nio plo­to nei avi­žos. Tokį lauką steng­da­vo­si pa­tręšti mėšlu, ku­ris bu­vo vie­nin­telė nau­do­ja­ma trąša. Ne­bent kam pa­vyk­da­vo įpirk­ti maišą kitą tuo­me­tinės Čilės sa­liet­ros ar tomš­la­ko.
Ge­resnės ir trąšesnės dir­vos reikė­jo va­sa­ri­niams kvie­čiams – jei neu­žaugs, ne­bus blynų ir py­ragų Sėda­vo ir ne­ma­žus plo­tus ka­na­pių. Jų pluoš­to reikė­jo virvėms vy­ti, o sėklas pla­čiai nau­do­jo mais­tui.
Sėjos metą į lau­kus išei­da­vo anks­ti, „su­gy­ventą“ žemę ap­sėda­vo gas­pa­do­rius, jam pa­dėjo žmo­na. Jos pa­grin­di­nis dar­bas bu­vo ne­šti sėklą ir „bir­žio­ti“ – žymė­ti, kur jau pa­sėta. Tam ei­nant ko­ja brėžda­vo li­niją ar­ba mes­da­vo šiaudų ar ša­ke­lių. Jei žiem­ken­čiuo­se sėda­vo įsėlį, ta­da pa­sėtą plotą žymė­da­vo šiau­dais.
Pasėlį įdra­pa­kuo­da­vo, su­vo­luo­da­vo (su­ru­liuo­da­vo) me­di­niu ark­lio trau­kia­mu vo­lu (ru­liu).
Jei lik­da­vo koks plo­te­lis žemės ar­čiau namų, pa­sėda­vo ir vi­ka­vi­žių – avižų ir vi­kių mi­ši­nio kiaulėms ar mel­žia­moms karvėms pri­dur­ti iki ato­lų.
Vie­nus pa­sku­ti­niųjų sėda­vo li­nus, nes jie užau­ga pa­ly­gi­nus per trumpą laiką. Dirvą daž­niau­siai ruoš­da­vo do­bi­lie­nos plėši­me. Do­bilų šak­nys ge­ri­na dir­vo­žemį, o plėši­me su­dyg­da­vo ma­žiau pikt­žo­lių – juk her­bi­cidų ta­da nie­kas ne­nau­do­jo. Dir­va ne­galė­jo būti nei skur­di, nei per­tręšta. Li­nai tu­ri silpną šaknų sis­temą, o kad pa­sėlis gra­žiai augtų, tręšė mi­ne­ra­linė­mis trąšo­mis. Pasėję li­nus sa­ky­da­vo, kad sėtuvę jau ga­li­ma pa­dėti.


Pasė­jus grūdus – į dar­žus

Vėliau­siai so­din­da­vo bul­ves – pa­čia­me ge­gužės ga­le ar net bir­že­lio pra­džio­je. Na, ne­bent turė­jo gre­ti­nių (anks­tyvųjų) bul­vių, tai ko­kią va­gelę pa­so­din­da­vo ir anks­čiau. Tarp šven­to An­ta­no ir šven­to Jo­no so­din­da­vo dar­žus. Ir bulvėms, ir ypa­č dar­žams žemę dir­bo in­ten­sy­viau nei grūdinėms kultū­roms. Dar­žo žemę ar­da­vo po du kar­tus, kaip ta­da sa­ky­da­vo, kar­to­da­vo. Jei iš ru­dens ne­bu­vo pa­tręšta mėšlu, įdėda­vo pa­va­sarį, kar­tais tie­siai į va­go­jamų vagų vi­durį.
Bul­via­so­dis bu­vo talkų, linksmų pa­tal­kių, dainų me­tas, nes daž­niau­siai prie­š sėjant (se­nie­ji že­mai­čiai sa­ky­da­vo, kad bul­ves sėja, ne so­di­na) reikė­da­vo iš­vež­ti mėšlo, jį kra­ty­da­vo į va­gas. Per bul­via­sodį reikė­jo ke­lių me­ti­kių (tai mo­terų ir vaikų dar­bas), kiek­vieną bulvę dėda­vo pėdos at­stu­mu. Iš pa­skos ei­da­mi vy­rai užkrės­da­vo mėšlo, už­vers­da­vo ark­liu trau­kia­mu va­go­čiu, kar­tais – plūgu. Po sėjos su­vo­luo­da­vo me­di­niu ark­lio trau­kia­mu vo­lu. Dar­žams nau­do­jo ran­kinį stu­miamą volą.
Praė­jus ku­riam lai­kui, bul­ves nuakė­da­vo ir taip su­nai­kin­da­vo di­delę dalį pikt­žo­lių. Pas­kui va­go­da­vo – ap­kaup­da­vo. Tą kar­to­da­vo bent du kar­tus. Bul­ves ir dar­žus ravė­da­vo, pikt­žo­les, dau­giau­sia ba­lan­das ar žliū­ges, šer­da­vo kaulėms.
Tuo pat me­tu mo­te­rys rūpi­no­si daržų so­di­ni­mu, mer­gaitės – gėly­nais. Kas be ko, sėjo pa­si­žiūrė­da­mi į dan­gaus švie­su­lių iš­sidės­tymą ir tai, kiek sau­lutė įšildė že­melę.
Sėja vi­sa­da bu­vo vi­sos šei­mos dar­bas. Pritrū­kus dar­bo rankų, sam­dy­da­vo pa­die­nius tal­ki­nin­kus ar ati­dir­ban­čius už ko­kią skolą.
Grūdais rūpi­no­si vy­rai. Ge­riau­sius grūdus at­rink­da­vo po kūlės, ar­buo­da­vo ar­ba ber­da­vo su ber­tu­ve ir taip at­skir­da­vo stam­biau­sius. Do­bilų sėklą nu­kul­da­vo iš ato­li­nių va­sa­ros pa­bai­go­je su­vežtų do­bilų. Smul­kių pa­sėlių, įvai­rių šak­ni­nių dar­žo­vių sėkla rūpi­no­si mo­te­rys. Ge­ros sėjos pra­džia bu­vo pra­ėju­si va­sa­ra, ku­rios me­tu reikė­jo už­siau­gin­ti vi­sus sėklo­jus: bu­rokų, bu­rokė­lių, kopūstų, morkų, agurkų, pa­si­lik­ti pupų ir žir­nių, ant­raip teks dan­tis į gembę ka­bin­ti.


Ark­lio pa­sa­gos (ne)laimė

Var­py­da­ma jur­gi­nams so­din­ti žemę, iš­ka­siau surū­di­ju­sią ark­lio pa­sagą. Nu­valęs ap­na­šas, tėtė pa­sakė, kad tai kal­vio kal­ta, ne pirk­tinė pa­sa­ga. Nuo to lai­ko, kai ark­lys tą pa­sagą pa­metė, iki šių dienų žemės dir­bi­mo bei sėjos dar­bai pa­si­keitė ne­nu­sa­ko­mai. Da­bar gim­ta­me kai­me likęs tik vie­nas dar­bi­nis ark­lys. Kalvė vis dar sto­vi, bet jos žaizd­ras se­niai ne­matė gerų ber­ži­nių ang­lių.
Nebė­ra ne tik ark­lių, žemės dir­bi­mo pa­dargų, dau­gybės var­totų ter­minų, prie­žod­žių, po­sa­kių. Nebė­ra ir no­rin­čiųjų dirb­ti, šiek tiek pa­pil­do­mai pri­si­dur­ti prie šei­mos biud­že­to, bent sau ką nors už­siau­gin­ti. To­kio po­rei­kio ir būti­nybės ne­be­li­ko, nes par­duo­tuvės pil­nos gėry­bių – tik turėk už ką pirk­ti. Iš­ny­kus būti­ny­bei mais­tu ap­rūpin­ti šeimą, pa­si­keitė ir gy­ve­ni­mo būdas.
Juk jei no­ri pa­ts viską už­siau­gin­ti, rei­kia lai­ko, ener­gi­jos, ži­nių ir pri­si­ri­ši­mo. Be to, mo­der­niai kal­bant, to­kio pro­ce­so eko­no­minė grąža per ma­ža, sąnau­dos – per di­delės. Tad ge­riau ki­log­ra­mas bu­rokė­lių iš LIDL nei iš sa­vo lysvės.
Po vos už­ma­to­mus me­lio­ruo­tus lau­kus rie­da did­žiu­liai ga­lin­gi trak­to­riai, ku­rie ir sėja, ir nui­ma der­lių. Ką anks­čiau ūki­nin­kas su ark­liu būtų kin­kavęs ke­lias die­nas, pa­da­ro per pus­dienį – pa­žan­giau, na­šiau, pel­nin­giau. Kai šie pro­ce­sai ne­sus­tab­do­mai įsibėgė­jo, pa­si­gir­do vis gar­ses­nių balsų, kad toks in­ten­sy­vus žemės dir­bi­mas neat­ne­ša nie­ko ge­ro, tik jos nua­li­nimą, kad me­tas su­sto­ti ir su­si­mąsty­ti, ar viską tei­sin­gai da­ro­me.
Mūsų pro­tėviai dir­bo sun­kiai, bet at­sa­kin­gai, nes į žemę žiūrė­jo ne kaip į pel­no ne­šėją, bet kaip į svar­biau­sią mai­tin­toją – su mei­le ir pa­gar­ba. Kai dar ką nors sėsi­me, pri­dėki­me to ir mes.