Vargai dėl vaistų

Dar vie­na re­for­ma

Ren­giamą dar vieną re­formą su­pran­ta, turbūt, tik pa­ti Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja. Aiš­ki­na­ma, kad šis jos spren­di­mas priim­tas at­si­žvel­giant į su­var­to­jamų vaistų kiekį ir iš­leis­tus pi­ni­gus jiems įsi­gy­ti. Baisė­da­ma­sis, kad kas­met į vais­ti­nes gra­ži­na­ma apie 30 tonų ar­ba 6 sunk­ve­ži­miai vaistų, mi­nist­ras siū­lo keis­ti me­di­ka­mentų kom­pen­sa­vi­mo tvarką ir ska­tin­ti pa­cien­tus rink­tis vais­tus su ma­žiau­sio­mis prie­mo­ko­mis.
Pa­gal naują tvarką vals­tybė vy­res­niems nei 75 metų ir so­cia­liai rem­ti­niems žmonėms prie­mo­kas kom­pen­suotų, ta­čiau tik ta­da, jei pa­cien­tas vais­tinė­je rinktų­si ga­min­toją, siū­lantį ma­žiau­sią kainą.
Vi­si ki­ti pa­cien­tai, jei pa­si­rinks pi­giau­sius kom­pen­suo­ja­muo­sius vais­tus, už prie­mo­kas mokės iki 45 eurų per me­tus, šią sumą vir­ši­jan­čią dalį jiems kom­pen­suos vals­tybė. Ga­li­mybė rink­tis bran­gesnį kom­pen­suo­jamąjį vaistą liks, ta­čiau pa­si­rin­kus ne pi­giau­sią, ne­bus ga­li­ma pre­ten­duo­ti į prie­mo­kos kom­pen­sa­vimą.
Kol kas šis re­for­mos pro­jek­tas de­ri­na­mas, jį dar svars­tys Vy­riau­sybė ir Sei­mas.


Ori­gi­nalūs ar ge­ne­ri­niai

Gi­mi­naitė iš to­li­mo did­mies­čio prie­š pat Mo­ti­nos dieną pa­si­guodė la­bai nu­si­plūku­si ne ruoš­da­ma vai­šių stalą, bet laks­ty­da­ma po vais­ti­nes sun­kiai ser­gan­čiam slau­go­mam vy­rui gy­dy­to­jo pa­skirtų kom­pen­suo­jamųjų vaistų. To­kių, ko­kių rei­kia, ne­bu­vo, vais­ti­nin­kai siūlė kitų, bet žmo­gui rei­kia būtent to­kių, ku­riuos var­to­jo ilgą laiką ir prie ku­rių or­ga­niz­mas yra pri­pratęs. Po po­ros dienų li­go­niui darė­si blo­giau, o rei­ka­lingų vaistų vis neat­si­ra­do. Var­gais ne­ga­lais daug lai­ko, pa­stangų ir nervų kai­na­vu­si pro­ble­ma bu­vo išspręs­ta.
Ne vie­nas at­si­dūrėme pa­na­šio­je si­tua­ci­jo­je, kai pa­skirtų kom­pen­suo­jamųjų vaistų ne­ga­li gau­ti, o vie­to­je jų vais­ti­nin­kai siū­lo ge­ne­ri­nius su ta pa­čia veik­lią­ja med­žia­ga. Vais­ti­nin­kams yra nu­sta­ty­ta tvar­ka ar­ba, mo­der­niai sa­kant, al­go­rit­mai, ku­rių pri­va­lu lai­ky­tis. Jie pa­cien­tui tu­ri pa­si­ūly­ti vaistą ma­žiau­sia kai­na. Ži­no­ma, ga­li­ma įsi­gy­ti ir ori­gi­na­lius, bet iš sa­vo ki­šenės.
Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja sa­vo in­for­ma­ci­nia­me pus­la­py­je aiš­ki­na, kas yra ori­gi­nalūs ir kas – ge­ne­ri­niai vais­tai. Anot jos, vais­tus ga­li­ma su­skirs­ty­ti į 3 rūšis: ori­gi­na­lius pa­ten­ti­nius, ori­gi­na­lius ne­pa­ten­ti­nius ir ge­ne­ri­nius.
Ori­gi­nalūs pa­ten­ti­niai vais­tai – tai naujų veik­liųjų med­žiagų pre­pa­ra­tai ar­ba jau ži­nomų veik­liųjų med­žiagų nau­jos far­ma­cinės for­mos ar nau­ji de­ri­niai. Juos ga­mi­na tik vie­nas ga­min­to­jas iki pa­ten­tinės ap­sau­gos lai­ko­tar­pio pa­bai­gos.
Ori­gi­nalūs ne­pa­ten­ti­niai vais­tai – ku­rių pa­ten­tas jau pa­si­baigęs, todėl yra ir kitų ga­min­tojų, ku­rie ga­mi­na ana­lo­giš­kus, t.y. ge­ne­ri­nius vais­tus.
Ge­ne­ri­niai vais­tai – ori­gi­na­lių vaistų ko­pi­jos, juos ga­mi­na daug ga­min­tojų, yra kon­ku­ren­ci­ja, todėl jų kai­nos ma­žesnės.
Būtent kai­nos ir yra pa­grin­dinė prie­žas­tis, kodėl pa­cien­tams vis daž­niau siū­lo­ma rink­tis pi­ges­nius vais­tus, ku­riuo­se veik­lio­ji med­žia­ga ta pa­ti, kaip ori­gi­na­lia­me vais­te, bet su­tau­po­mi li­go­nių kasų ir pa­cientų pi­ni­gai.


Sąra­šai kei­čia­si, pro­ble­mos lie­ka

Į ne­viltį ne vieną pa­cientą va­ro ne tik ge­ne­ri­niai vais­tai. Kom­pen­suo­jamųjų vaistų sąra­šai kei­čia­si kaip ka­lei­dos­ko­po mo­zai­kos. Ir vis ne­va mūsų, mūsų svei­ka­tos, mūsų pi­ni­ginės nau­dai. Tik kas iš tos nau­dos ar at­li­ku­sio eu­ro, jei įsi­gy­ti vais­tai ne­vei­kia ar­ba vei­kia taip, kad po pir­mos tab­letės ten­ka kuo grei­čiau juos iš­mes­ti.
Prieš kurį laiką bu­vo nu­tar­ta, kad prie­mokų už vais­tus ne­liks vi­siems 75 metų ir vy­res­niems bei tu­rin­tiems ne­ga­lią žmonėms. Neil­gai tru­ko, kol vie­nas iš šiai pa­cientų gru­pei daž­niau­siai ski­riamų šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­mos li­goms gy­dy­ti vaistų iš sąra­šo din­go. Jį pa­keitė ki­tas, kaip da­bar po­pu­lia­ru sa­ky­ti, su ta pa­čia veik­lią­ja med­žia­ga. No­ri ori­gi­na­lio­jo – mokėk iš sa­vo ki­šenės. Porą de­šimt­me­čių, o kar­tais ir il­giau var­to­ti vais­tai pa­cien­to or­ga­niz­mo prii­ma­mi ge­riau nei ki­ti, nors ir su ta pa­čia veik­lią­ja med­žia­ga. Ką da­ro žmo­gus? Vie­to­je, kaip žadė­ta, ne­mo­kamų vaistų per­ka už sa­vus tuos, ku­rie ge­riau to­le­ruo­ja­mi, nors ir iš­mes­ti iš kom­pen­suo­jamųjų sąra­šo. Tai kas ir ką su­taupė?
Sąrašų su­da­rinė­to­jai ir kai­ta­lio­to­jai, ma­tyt, dar la­bai jau­ni, chro­niškų ir ki­to­kių ligų ne­tu­ri, tad jiems sun­ku su­pras­ti ir įsi­jaus­ti į vais­to var­to­to­jo būseną. Jų gal­vo­se vie­na – tau­py­ti, op­ti­mi­zuo­ti, cent­ra­li­zuo­ti. Gal Vil­niu­je nuo to kam ir ge­riau, ra­jo­nuo­se – var­gu. Taip norėtų­si bent kartą su­ži­no­ti, o kas ge­ro pa­da­ry­ta už tuos mis­ti­nius kaž­kur kaž­kaip su­tau­py­tus pi­ni­gus?
Ma­tyt, nie­kuo ki­tu už to­kius spren­di­mus at­si­ly­gin­ti ne­ga­lin­tys žmonės ku­ria anek­do­tus, ku­rių vie­nas, prie­š kurį laiką nu­girs­tas tur­ga­vietė­je, ma­nau, tin­ka ir da­bar­ti­nei si­tua­ci­jai. Buvęs svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras po vie­nos iš įvyk­dytų re­formų nu­ėjo į res­to­raną ir už­si­sakė stiklą ge­ro kon­ja­ko. Po ku­rio lai­ko pa­davė­jas at­nešė jam bal­tos, o į klau­simą, kas gi čia da­bar, ra­miai at­sakė: „Deg­tinė. Ir koks skir­tu­mas – kas, veik­lio­ji med­žia­ga tai ta pa­ti...“


Be kaltės kal­ti

Ar pi­lie­čiai nu­si­dėjo, taip ma­siš­kai ne­šda­mi vais­tus at­gal į vais­ti­nes? Ir ar čia tik­rai bai­si pro­ble­ma? Gal la­biau tai gir­ti­nas išaugęs sąmo­nin­gu­mas, kai ne­rei­ka­lin­gus ar pa­se­nu­sius me­di­ka­men­tus žmonės ne iš­me­ta, kur pa­puolė, bet grąži­na į vais­ti­nes. Pap­ras­čiau­siai anks­čiau taip elg­tis ne­bu­vo­me ska­ti­na­mi, o da­bar už šį sa­vo el­gesį tar­si kal­ti­na­mi.
Ki­ta šio reiš­ki­nio prie­žas­tis – per pa­sku­ti­nius me­tus ge­ro­kai išaugęs mir­tin­gu­mas, ypač ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jos me­tu. Dau­giau­siai mirė vy­res­ni žmonės, ku­rie var­to­jo ne­ma­žai vaistų, tad la­bai lo­giš­ka, kad li­ku­sius ve­lio­nių ar­ti­mie­ji grąži­no į vais­ti­nes. Be to, dėl pan­de­mi­jos dau­giau lai­ko pra­lei­do­me na­mie, dau­giau tvarkėmės, tad dau­giau grąži­no­me ir pa­se­nu­sių ar ne­be­rei­ka­lingų vaistų.
Ne­re­tai pa­skir­tus ir įsi­gy­tus vais­tus ten­ka grąžin­ti ir dėl ne­su­de­ri­na­mu­mo su ki­tais, jau var­to­ja­mais iš anks­čiau. Vais­tinės juos prii­ma kaip ne­be­tin­ka­mus, nors ga­lio­ji­mo lai­kas ne­pa­si­baigęs.


Ir to­liau el­kimės at­sa­kin­gai

Pradėję tvar­ky­ti namų vais­tinėlę ir radę, ko ne­be­rei­kia, pri­si­min­ki­me, kad vi­sus pa­se­nu­sius ar ne­be­rei­ka­lin­gus vais­tus vi­sos be išim­ties ša­lies vais­tinės pri­va­lo priim­ti ne­mo­ka­mai.
Iš­mes­ti, kur pa­puolė, ne­ga­li­ma ir me­di­ci­nos pa­gal­bos prie­mo­nių, to­kių kaip švirkš­tai, pa­nau­do­tos pirš­tinės ar la­šinės, ter­mo­met­rai. Jos tu­ri būti ne­mo­ka­mai prii­ma­mos at­liekų su­rin­ki­mo aikš­telė­se. Jei šias prie­mo­nes pa­cientų na­muo­se nau­do­ja me­di­ci­nos dar­buo­to­jai, su­teikę pa­slaugą, šio­mis at­lie­ko­mis pa­si­rūpi­na jie pa­tys.
Pa­se­nu­sius ar­ba ne­rei­ka­lin­gus mais­to pa­pil­dus ga­li­ma iš­mes­ti į miš­rių ko­mu­na­li­nių at­liekų kon­tei­ne­rius, nes jie nėra vais­tai, o vi­ta­mi­nus, ku­rie ga­li būti pri­ski­ria­mi vaistų gru­pei, reikėtų grąžin­ti į vais­ti­nes.
Prieš mes­da­mi bet ko­kius ne­be­rei­ka­lin­gus vais­tus į šiukš­lių kon­tei­nerį, pri­si­min­ki­me, kad juo­se gau­su tir­pių che­mi­nių med­žiagų, ku­rios ga­li pa­tek­ti į ap­linką, už­terš­ti dir­vo­žemį ir grun­tinį van­denį ar­ba jomis ga­li ap­si­nuo­dy­ti koks nors gy­vis.