Naujausios
Grėsmės kitur, ne pas mus?
Norime to ar ne, bet dėl ko nerimauti šiuo metu turime ypač daug priežasčių. Nobelio premijos laureatas rašytojas Džonas Steinbekas prieš daugiau nei šešis dešimtmečius parašytu romanu „Mūsų nerimo žiema“ priminė vieną svarbiausių dalykų gyvenime – sąžinės problemą. Ši tema aktuali visais laikais, bet visai pritiktų dabartiniam mūsų gyvenimui ir jo aktualijoms. Juk norisi to saldaus ir aprūpinto gerbūvio, norisi dabar, čia, bet kokia kaina, ignoruojant realybę, neretai prasilenkiant su logika bei sąžine. Tos mažos ir didesnės mūsų nuodėmės aptėškė daugelį – nuo eilinio iki pat Vilniaus ar Briuselio valdžios.
Norisi turėti, keliauti, negalvoti, kas ir kaip bus rytoj. Taip, kažkur vyksta karas, bet gal jis mūsų nepalies? Ir karas Ukrainoje, ir su tuo susijusios problemos pradeda pamažu pabosti, tik jei patys atsidurtume ukrainiečių vietoje, ar ištvertume tai?
Nereikėtų viltis greitos atomazgos, panašu, kad Putino apetitas didesnis nei Ukraina. Jo vizijos gali siekti neužmatomai – to „supuvusio ir dekadentiško“ Vakarų pasaulio susilpninimo ir galų gale sunaikinimo. Juk neseniai buvo prasitarta apie planus „iki Lisabonos“.
Europą jau veikia ekonomikos krizė, nesuvaldomai didėja infliacija, bet mes tarsi to nematome. Eurui iškilo reali grėsmė, nes jo vertė labai greitai nukrito ir nežinia, kur to kritimo pabaiga. Ne vienas užsienio šalių analitikas sako, kad euro nuvertinimas ir susilpninimas taip pat yra vienas iš Putino tikslų. Ta žinia kažkaip švelniai praslysta pro mūsų ekspertų akis, lyg mes tuo euru nesinaudotume, lyg tai liestų ne mus, bet kažką kitą. Ką darysime, kaip taupysime, ką būsime priversti keisti, kaip gyvensime šios problemos akivaizdoje, nekalba nei Ministrė, nei jos komanda. Tik pilasi pažadai iš kažkur kažką kažkaip didinti, tarsi kur podėliuose būtų pridėta maišai grynųjų.
Kartais iššauna net lazda
Tai vienoje, tai kitoje šalyje nutinka baisūs dalykai – kažkokie pakvaišėliai ima šaudyti į žmones. Šios žinios nuskamba labai nejausmingai, tarsi ateityje tai turėtų tapti norma: na, pamanykite, kažkas kažkur pykštelėjo, nušovė žmogų kitą, ką padarysi. Amerikoje liko našlaičiai vaikai, Japonijoje nušovė buvusį Ministrą Pirmininką, Vilniuje štai prieš porą dienų vyras pykštelėjo į jaunuolį – įprasta. Mes su tuo pratinami susigyventi, priimti kaip naują normą. Karo Ukrainoje pretekstu raginama kuo daugiau ginkluotis, tam tikrų organizacijų nariams leisti namie laikyti ginklus, girdi, užpuolimo atveju priešo atakai atremti.
Bėda ta, kad kartais bestovėdama ir lazda iššauna, nekalbant apie ginklą. Ir nežinia, kur ir į ką tas šūvis gali būti nukreiptas. Turint galvoje, kokia susipriešinusi ir pikta šiuo metu yra visuomenė, planai padauginti namuose laikomų ginklų skaičių yra labai pavojingi. Netikėtai mus užpuolusių įširdusių maskolių šiais ginklais tikrai nesulaikysime. Nesulaikysime ir kitų, linkusių nusikalsti.
Šiuo metu Hamburge, Vokietijoje, vyksta teismo procesas, kuriuo teisiamas Maroko kilmės imigrantas, rugsėjo 11-osios metinių proga planavęs nužudyti kiek įmanoma daugiau žmonių. Juodojoje rinkoje bandantį įsigyti ginklų ir priemonių sprogmenims su vinimis gaminti, jį susekė JAV specialiosios tarnybos. Nelaimei už akių užbėgta, tačiau neatsakytas klausimas, kiek galima įsigyti nelegalių ginklų. Ir kam jie, juk kiekvienas ginklas tik skatina agresiją.
Prisidengus kanapės lapu
Ar mename, kiek laiko gyvename nepaprastosios padėties sąlygomis? Įstatymas apibrėžia, kad „nepaprastoji padėtis – ypatingas teisinis režimas valstybėje ar jos dalyje, leidžiantis taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir šiame įstatyme nustatytus laikinus naudojimosi fizinių asmenų teisėmis ir laisvėmis apribojimus ir laikinus juridinių asmenų veiklos apribojimus“. „Nepaprastosios priemonės – šio įstatymo nustatyti laikino pobūdžio apribojimai, veiksmai, taikomi nepaprastosios padėties metu, siekiant pašalinti grėsmę konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai“.
Berods nebuvo ypatingos grėsmės nei konstitucinei mūsų valstybės santvarkai, nei visuomenės rimčiai. Tai kam tokios drastiškos priemonės, kurių neprireikė kitoms šalims? Ką ir kam norėta riboti? Ar bent turėti tokią teisę?
Kiek daug įvairių klausimų, į kuriuos norėtųsi atsakymų, tik nėra kam jų pateikti. Taip, Vyriausybę turime, ji dirba. Kažką. Ten toli, Vilniuje, o iki pakraščių atsiritę įvairių darbų, reformų, pertvarkų optimizuoti purslai tik įelektrina ir įnervina vietinį rinkėją, taip gimsta atsainumas ir neapykanta visai valdžiai. Tiek centrinei, tiek vietinei. Įtampai sumažinti užtektų viešos komunikacijos. Ne socialinių tinklų, išpopuliarintų Donaldo Trampo valdymo laikais, bet normalaus kalbėjimosi paaiškinant ir pasakant savo nuomonę bei ką vienu ar kitu sprendimu norima pasiekti.
Užsimojom pastatyti sieną su Baltarusija, bet kiek kilometrų koncertinos išvyniota? Vis aštrėja situacija dėl sankcijų tam tikriems kroviniams į Karaliaučių. Šia tema informacijos taipogi skurdokai, kaip ir apie tai, kaip toliau plėtosis santykiai su Kinija. Neatsakytų klausimų išvardinti galima daug. Vietoje atsakymų mieliau prisidengiama kanapės lapu ir sprendžiamos tokios problemos, kurios galėtų palaukti ir kitų laikų.
Vasara prabėgs, rūpesčiai stiprės
Vokietija svarsto, ką daryti energetinės krizės akivaizdoje. Šiuo metu pagrįstai keliamas klausimas, ar nuo liepos 10 d. profilaktiniam remontui išjungtas Rusijos dujotiekis „Nord Stream 1“ , per metus iš Rusijos į Europą dviem linijomis perpumpuojantis 27,5 milijardo kubinių metrų gamtinių dujų, yra tik profilaktinis remontas?
Vokietijoje, kuri iki šiol neturėjo suskystintų dujų gabenimo terminalų, skubama juos statyti, skaičiuojama, kie turima dujų rezervų, raginama taupiai naudoti atsargai sukauptus išteklius. Pramonė jau sumažino dujų suvartojimą 10-čia procentų. Namų ūkiai taip pat raginami taupyti ir ekonomiškai naudoti šios rūšies kurą. Nei vieni, nei kiti nėra tuo patenkinti, bet kokia kita išeitis?
Svarstoma, ar nevertėtų vėl paleisti atomines elektrines, kurias Vokietija buvo sustabdžiusi, tačiau įsigyti branduolinio kuro strypų nėra taip paprasta dėl tos pačios priežasties – sankcijų Rusijai. Kita priežastis – didžiulis visuomenės pasipriešinimas.
Jei atrodo, kad vokiečių problemos toli ir mūsų neliečia, labai greitai tą pajusime, kai norimų vokiškų prekių kainos padvigubės ir kai ims dar labiau silpti mūsų bendra valiuta.
Bet kol kas atrodo, kad tėvynėje kur kas svarbiau yra kalbėti apie niekus – vasarą, vestuvių metą, sukneles ir batelius, vienos ar kitos „žvaigždės“ įdegį, nuošalyje paliekant esminius dalykus. Kaip gyvensime, kai ateis šildymo sezonas, kiek kainuos naujasis derlius, kai kuras ūkininkams pabrango iki 3,5 karto, ar visi išgalės sumokėti už būtinas paslaugas, kaip gydysimės ir ką darysime su mus neapleidžiančiu kovidu?
Kaip greitai bėga ta nerimo pilna vasara, kas įspės nerūpestingai striksintį žiogą apie artėjančią žiemą.
