Kas yra tas senjoras?

Ar nėra tin­ka­mes­nio žod­žio?

Tarp poe­zi­jos po­smų, skli­du­sių iš Plungės li­te­ratų klu­bo „Vin­gio­rykštė“ na­rių lūpų, tarp skam­bių ku­liš­kių „Baltų ievų“ dainų po­smų, Skuo­do tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to šokėjų grupės pa­si­ro­dymų vi­sa­da at­si­ras­da­vo tin­kamų žod­žių vy­res­nie­siems pa­va­din­ti ar į juos kreip­tis, ap­len­kiant tą ita­liš­kai ang­lišką mūsų kal­bos imig­rantą. Nei šis žo­dis tiks­liai api­būdi­na, nei aiš­kiai pa­sa­ko, kas per vie­nas yra tas „sen­jo­ras“. Tu­ri­me įvai­rių savų api­būdi­nimų, tik ka­žin ko žod­žius iš­barstė­me pa­vėjui.

Prieš kurį laiką dar la­biau ap­si­džiau­giau, su­ra­du­si bu­vu­sios dėsty­to­jos, da­bar Vy­tau­to Did­žio­jo uni­ver­si­te­to pro­fe­sorės Aud­ronės Nu­ga­raitės paaiš­ki­nimą, ne­se­niai pa­sa­kytą Me­dar­do Čo­bo­to tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to ren­gi­ny­je. Pro­fe­sorė pa­brėžė, kad „šiuo me­tu vi­suo­menė­je gy­vuo­jan­tis vy­res­nio­jo žmo­gaus įvaiz­dis nėra tin­ka­mas. Žo­dis „sen­jo­ras“ ne­turėtų būti var­to­ja­mas kal­bant apie vy­res­nio am­žiaus žmogų, nes jau­ni­mas šia pra­sme var­to­ja­mo žod­žio „sen­jo­ras“ ne­sup­ran­ta. Vy­res­nio am­žiaus žmo­gus ne­turėtų pa­šne­ko­vui pri­min­ti  esąs pen­si­nin­kas – jei­gu žmo­gus veik­lus, nie­kam nerū­pi jo am­žius.“


Lie­tu­va sens­ta grei­tai

Kad am­žius – ne kliū­tis dau­gy­bei įdo­mių ir nau­dingų veiklų, ma­to­me kas­dien. Džiu­gu, kad vy­resnės kar­tos žmonės išdrįs­ta su­grįžti prie sa­vo pa­mirštų ho­bių, vėl šok­ti ir dai­nuo­ti, kur­ti ei­les, ta­py­ti, už­siim­ti ki­ta me­ni­ne veik­la. Ar­ba tie­siog to­liau dirb­ti pamėgtą darbą ir ne­gal­vo­ti, kad su­ėjus pen­si­ji­niam am­žiui atei­na ir visų veiklų pa­bai­ga.

Per il­gai ir per įky­riai mūsuo­se pro­pa­guo­tas jau­nystės kul­tas, bet ma­žai kal­ba­ma apie bran­daus am­žiaus žmo­nes, jų su­kauptą gy­ve­ni­mo pa­tirtį ir iš­mintį. Pas mus dar tik pa­si­ro­do pir­mo­sios įvai­rių pro­duktų rek­la­mos, ku­rio­se pui­kuo­ja­si ne tik jau­nys­te spin­din­tys vei­dai, bet ir bran­daus am­žiaus as­me­nys. Juk ši var­to­tojų grupė – vie­na iš did­žiau­sių.

Jung­ti­nių Tautų duo­me­ni­mis, per atei­nan­čius tris de­šimt­me­čius vy­res­nių gy­ven­tojų skai­čius pa­dvi­gubės ir per­kops 1,5 mi­li­jar­do. Ši or­ga­ni­za­ci­ja įspėja, kad 2050 me­tais 80 pro­c. to­kio am­žiaus žmo­nių gy­vens ma­žas ir vi­du­ti­nes pa­ja­mas ga­lin­čio­se ga­ran­tuo­ti ša­ly­se. Pla­ne­tos gy­ven­tojų senė­ji­mas taps vis di­des­niu iššū­kiu svei­ka­tos ap­sau­gos, so­cia­li­nio ap­rūpi­ni­mo ir pa­gal­bos sis­te­moms.

Lie­tu­vo­je džiaug­tis šia te­ma ne­tu­ri­me kuo – vi­so­je Eu­ro­pos Sąjun­go­je esa­me vie­na iš grei­čiau­siai sens­tan­čių tautų. Ofi­cia­lio­sios sta­tis­ti­kos po­rta­lo duo­me­ni­mis, metų pra­džio­je nuo­la­ti­nių pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių (65 metų ir vy­res­nio am­žiaus) skai­čius bu­vo 560 628 as­me­nys, o vaikų – ket­vir­ta­da­liu ma­žes­nis.

Ra­gi­na at­si­gręžti į vy­res­nes mo­te­ris

Šie­met mi­nint Tarp­tau­tinę pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių dieną Jung­tinės Tau­tos ra­gi­no at­kreip­ti dėmesį į vy­res­nio am­žiaus mo­terų pro­ble­mas. Vy­resnės kar­tos pla­ne­tos gy­ven­to­jos su jo­mis su­si­du­ria kas­dien so­cia­linė­je bei eko­no­minė­je ap­lin­ko­je, iki šiol sun­kesnė mo­terų pa­dėtis ir ne­ly­gybė ne­re­tai tęsia­si visą jų gy­ve­nimą. Dėl to šie­met ra­gin­ta už­tik­rin­ti ly­čių ly­gybę, į po­li­ti­nius ir ki­tus pro­ce­sus la­biau įtrauk­ti vy­res­nio am­žiaus mo­te­ris, nes jos su­da­ro di­desnę vy­res­nio am­žiaus žmo­nių grupės dalį.

Jung­ti­nių Tautų išp­la­tin­ta­me pra­ne­ši­me tei­gia­ma, kad vy­resnės kar­tos mo­te­rys reikš­min­gai pri­si­de­da prie po­li­ti­nio, pi­lie­ti­nio, eko­no­mi­nio, so­cia­li­nio ir kultū­ri­nio gy­ve­ni­mo, bet jų indė­lis ir pa­tir­tis dėl su­si­for­ma­vu­sio ste­reo­ti­pi­nio po­žiū­rio ne­re­tai lie­ka ne­pas­te­bi­mas. Disk­ri­mi­na­ci­ja dėl am­žiaus ir ly­ties di­di­na jau esamą ir ku­ria naują ne­ly­gybę.


„Kai atei­si į tuos me­tus“

„Sup­ra­si, kai atei­si į tuos me­tus“, – žadė­da­vo nuo vai­kystės ma­no gy­ve­ni­me vis at­si­ras­da­vu­sios vy­resnės mo­te­rys. Jos ma­ne lydė­jo, sau­go­jo, pa­sa­ko­jo, per­spėjo, mokė ir auklė­jo. Tar­si norė­da­mos ati­duo­ti vi­sus su­kaup­tus ge­rus, o ne­re­tai ir skaud­žius jaus­mus, ap­sau­go­ti nuo klaidų, ku­rias pa­darė pa­čios ir vis dėl jų graužė­si, įspėti apie pa­vo­jus, nu­šluos­ty­ti aša­ras, bi­ru­sias po pa­tirtų ne­sėkmių, kar­tu džiaugė­si ma­žes­niais ar di­des­niais laimė­ji­mais. Vi­sos jos bu­vo ste­bi­nan­čiai ge­ros, ne­tikė­tai at­si­ras­da­vo ir ty­liai iš­nyk­da­vo iš ma­no gy­ve­ni­mo.

Kiek­vie­na jų pa­li­ko pėdsaką šir­dy­je, tar­si au­di­mo raštą, ku­rio mar­gu­mas ir įvai­ru­mas daž­nai gelbs­ti ir šian­dien. Ar vi­sa­da pri­si­me­nu sa­vo ge­ra­da­res, ko iš jų iš­mo­kau, ką pa­mir­šau kas­dien pa­tik­ri­na gy­ve­ni­mo eg­za­mi­nas. Ir pa­ma­žu at­si­mez­ga tiek kartų girdė­to pa­sa­ky­mo pra­smė.


Se­natvėn žvel­ki­me kaip į veid­rodį

Tik­ra tie­sa, senė­ji­mas ir se­natvė kei­čia ne tik mo­terų gy­ve­ni­mus. Tik jos grei­čiau ir ašt­riau nei vy­rai pa­jun­ta, ką tai reiš­kia. Su­si­tai­ky­ti su bio­lo­gi­niais ir psi­cho­lo­gi­niais po­ky­čiais ir tar­si iš nau­jo iš­mok­ti gy­ven­ti nėra leng­va nei mo­te­rims, nei vy­rams.

Vis tik, jei pirmą ju­bi­liejų pa­žymėjęs vy­ras mėgintų pre­ten­duo­ti, sa­ky­ki­me, kad ir į va­do­vau­jantį po­stą, daž­nai jo am­žius ne­būtų taip pa­ste­bi­mas kaip pen­kias­de­šimt­metį per­ko­pu­sios mo­ters. O ir al­ga jam tektų rie­besnė, nes kaip to­kio am­žiaus vy­rui duo­si kokį pie­me­nišką at­ly­gi­nimą. O štai to­kio am­žiaus mo­te­riai su­si­ras­ti darbą ar­ba kil­ti kar­je­ros laip­tais ne­re­tai tam­pa iššū­kiu. Lyg jai jau vis­kas – praei­ty. Ir al­gos jai tu­ri už­tek­ti lie­sesnės, ir dar­bas tu­ri būti la­biau tin­kan­tis, sa­ky­kim, ko­kios va­ly­to­jos, pri­žūrėto­jos ar sargės – iki pen­si­jos už­teks ir to­kio. Ar daž­nai mūsuo­se pa­si­taikė su­tik­ti indų plovėją, va­ly­toją, slaugą, melžėją vyrą?

Vis sa­ko­ma „mo­terėlė“, „bo­butė“, nu­že­mi­na­mai pa­brėžiant, ko­kios jos varg­šelės, vie­noms sek­sis blo­gai. Juk vis dar daž­nai sa­ko­ma „Ką ten ta mo­terėlė vie­na pa­da­rys“. O ar te­ko iš­girs­ti ana­lo­giškų pa­ly­gi­nimų vyrų at­žvil­giu?

Pa­ra­dok­sa­lu, ak­ty­viau­sios šio­je am­žiaus grupė­je yra mo­te­rys, net ir vos be­kru­tan­čios, jos vis dar rūpi­na­si ki­tais. Gy­ve­ni­me įpra­tu­sios rūpin­tis šei­ma ir ar­ti­mai­siais, bet re­čiau – sa­vo po­rei­kiais, mo­te­rys iš­mo­ko sa­vo laiką su­si­dėlio­ti taip, kad jo už­tektų ir na­mams, ir po­mėgiams. Kad pa­gy­ve­nu­sios mo­te­rys yra ak­ty­vios, iš­ra­din­gos ir kūry­bin­gos, pa­rodė ir tądien Ku­liuo­se vy­ku­si sma­gi po­pietė.

Be­lie­ka tikė­tis, kad kiek­vie­nas jau­nas žmo­gus, ku­riam atei­tis at­ro­do kaip be­ga­lybė, į pa­gy­ve­nusį ar seną žmogų žvelgs tar­si į veid­rodį, su­pras­da­mas, kad tai jo atei­tis. Kaip ir kiek­vie­nas se­nas žmo­gus, žvelg­da­mas į jau­nuolį, daž­nai ma­to sa­vo praeitį. Be skir­tingų kartų bend­rystės ir su­pra­ti­mo, be praei­ties stip­rybės ir jau­nystės po­lėkio ne­bus dar­nos ir atei­ties. Kur­ki­me ją kar­tu, kad ge­rai ir sau­giai jaus­tumėmės vi­si.