Be klumpių ir klumpakojo

Kur din­go klumpės?

Ar dar yra meistrų, šian­dien mo­kan­čių klum­pes išd­rož­ti? Ne pa­ro­dai, bet avė­ti, kad tiktų kas­die­nai ar bent „Su­var­tu­ko“ klum­pa­ko­jui su­šok­ti. Nebė­ra, din­go, nors bu­vo mūsų sa­vas­ties da­lis, neats­ki­ria­mos kas­die­nos pa­ly­dovės, ypač Že­mai­ti­jo­je. Olan­dai iki šiol did­žiuo­ja­si sa­vo klumpė­mis ir vi­sai ne­si­gėdi jų avė­ti ar do­va­no­ti – 
klum­pes pa­ma­ty­si ko­ne kiek­vie­no olan­do na­muo­se. O juk jos ir mūsiškės pa­na­šios tar­si se­se­rys. Ga­li būti, kad klumpės per prūsus, per Ši­lutę ir Klaipėdą pa­siekė Že­mai­tiją iš Ny­der­landų Ka­ra­lystės ir ilgą laiką va­da­vo mūsų pro­tėvius iš vyžų.
Did­žiųjų Mos­tai­čių kai­me, se­no­je so­dy­bo­je ant kal­vos, Pek­linės gi­rios pa­kraš­ty gy­ve­na gar­siau­sio šio­se apy­linkė­se klump­dir­bio Leo­no Skie­raus duk­ra Ju­li­ja Gri­ga­laus­kienė.
Kaž­ka­da į 9-ių hek­tarų Jokšų ūkį jos tėve­lis Leo­nas at­ėjo už­ku­riu iš Vieš­tovėnų kai­mo. Būsi­mo­ji nuo­ta­ka Ju­li­ja Jok­šaitė bu­vo tar­na­vu­si pas ūki­nin­kus, su­si­tau­piu­si pi­nigų ir la­bai sva­jo­jo nu­si­pirk­ti dvi­ratį ir skrybė­laitę. Bet pi­ni­gus reikė­jo ati­duo­ti vy­res­nei se­se­riai į dalį, ku­ri tekė­jo ir turė­jo į kitą ūkį at­si­neš­ti kraitį. Jokšų ūkiui reikė­jo jau­ni­kio „prie pi­ni­go“, o meilė... ateis. Taip Leo­nas Skie­rus per sa­vo tris­de­šimtąjį gim­ta­dienį at­šo­ko ves­tu­ves ir ap­si­gy­ve­no jau­no­sios pa­veldė­ta­me ūky­je.
Vy­ras bu­vo mokę­sis sta­liaus ama­to, pui­kiai meist­ra­vo bal­dus, at­va­žiuo­da­mas at­si­vežė sa­vo dar­bo krėslus ran­ty­tais at­kal­čiais, med­žio rai­ži­niais puoštą spintą ir stalą, prie ku­rio šei­ma ir šian­dien te­be­val­go. Anuo­met jis dar bu­vo ne­blo­gai už­dirbęs Plungės ge­le­žin­ke­ly­je, kur dar­ba­vo­si jau­nystės me­tais.
Vie­nas po ki­to pa­bi­ro 7 vai­kai. Sta­liaus ama­tu už­siim­ti ne­be­bu­vo ka­da, tad Leo­nas ėmėsi ki­to – drož­ti klum­pes. Apa­vo juk reikė­jo vi­siems, o ge­ro klump­dir­bio ap­lin­kui ne­bu­vo.

Klum­paitės iš juo­dalks­nio

Šei­mos jaunėlė Ju­li­ja, gi­mu­si ka­rui bai­gian­tis, ge­rai me­na, kaip jos tėve­lis tas klum­pes išd­rož­da­vo.
Nau­do­jo išim­ti­nai tik juo­dalks­nio me­dieną. Nors šei­ma turė­jo apie hek­tarą sa­vo miš­ko, me­die­nos tek­da­vo pri­si­pirk­ti. Tėvas, nu­si­žiūrėjęs kokį storą juo­dalksnį, būda­vo, įgręžia ir pa­tik­ri­na, ar jis svei­kas, ar tiks klumpėms. Jei tiks, pra­šy­da­vo ei­gu­lio jam par­duo­ti.
Kad san­do­ris ge­riau sektų­si, ei­gu­lys mėgda­vo už­suk­ti vai­šių į Skierų na­mus. Tėvas ves­da­vo­si jį į „gerąją trobą“ (taip va­din­da­vo kam­barį, ku­ria­me priim­da­vo ger­bia­mus sve­čius), at­kimš­da­vo bu­te­liuką, ma­ma kep­da­vo kiau­ši­nienę su la­ši­niais. Kad vai­kai suau­gu­sie­siems ne­truk­dytų, už­si­da­ry­da­vo du­ris.Tie no­se­les su­kišę pro rak­to sky­lutę stebė­da­vo, ka­da gi tas ei­gu­lys iš­gers pa­sku­tinę čier­kutę. Kai tik jis pa­kil­da­vo na­mo, vai­kai lyg žvirb­liai ap­tūpda­vo stalą, ska­nau­da­mi kiau­ši­nienės li­ku­čius. Nors vištų ir laikė, kiau­ši­niai iš­va­žiuo­da­vo į turgų – iš kur paim­si pi­ni­go, jei viską su­val­gy­si?
Par­si­vežęs alks­nius tėvas pir­miau­sia juos ge­rai iš­si­ma­tuo­da­vo ir ap­skai­čiuo­da­vo, kiek klum­pių išeis. Leo­nas bu­vo pui­kus ma­te­ma­ti­kas, gal todėl ir sūnus Sta­sys pa­si­rin­ko ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jo spe­cia­lybę, o vėliau net ta­po ma­te­ma­ti­kos mokslų pro­fe­so­riu­mi, dir­bo Al­žy­re ir Etio­pi­jo­je.

Striū­na, skap­tas ir šukė

Ta­da medį su­si­pjaus­ty­da­vo į trin­ke­les, jas nu­žie­vin­da­vo su drož­tu­vu, ap­ta­šy­da­vo, su­skal­dy­da­vo į rei­kia­mus ga­ba­lus. Tas trin­kos pu­se­les ar ket­vir­čius dėda­vo ant bin­kio (klump­dir­bio dar­bas­ta­lio). To­liau būsimą klumpę drož­da­vo striū­na – me­ta­li­niu drož­tu­vu, ku­rio vieną galą pri­ka­bin­da­vo prie bin­kio, ir, lai­ky­da­mas už ran­ke­nos, tar­si kar­du meist­ras ly­gin­da­vo medį – „gro­da­vo“. Ma­tyt, dėl to įrankį ir va­di­no striū­na.
Po to būsi­mas abi klum­pes kar­tu įverž­da­vo lin­ky­je ir gręžda­vo vidų spe­cia­liai tam pa­ga­min­tu grąžtu. Reikė­jo la­bai nu­ma­ny­ti, kiek gręžti, kad grąžtas neišlįstų pro būsi­mos klumpės nosį. Po grąžto įdar­bin­da­vo skaptą ir juo baig­da­vo for­muo­ti klumpės vidų. Skap­tuo­ti reikė­jo ati­džiai, kad nei per daug, nei per ma­žai med­žio išim­tum, kad būtų ly­gu ir pa­to­gu įsis­pir­ti ir bas­nir­čiom, ir su vil­no­ne ko­ji­ne.
Tuo­met baig­da­vo klumpės ap­dailą. Viršų dai­liai nu­ly­gin­da­vo su stik­lo šu­ke. Tais lai­kais stik­lo daug ne­būda­vo, jei su­duž­da­vo kas nors stik­li­nis, ypač lan­gas, šu­kių neiš­mes­da­vo, jas vi­sas su­rink­da­vo ir pa­nau­do­da­vo. Kai šukė at­šip­da­vo, ją per­dauž­da­vo ir vėl nau­do­da­vo.
Vai­kams skir­tas klum­pes puoš­da­vo gėlelė­mis ir šiaip ko­kiais raš­tais, ku­riuos iš­ra­šy­da­vo spal­vo­tais pieš­tu­kais. Vi­sos klumpės turė­jo sa­vo dyd­žius – nu­me­rius žymė­da­vo vi­du­je, pieš­tu­ku. Drož­da­vo iš ža­lio med­žio, bet dar­bo me­tu ir vėliau, iki ve­ži­mo į turgų, me­dis pra­džiū­da­vo.
Ju­li­ja pa­sa­ko­jo, kad tėvas, kurį šei­ma va­di­no „pa­pa“, na­me turė­jo sa­vo at­skirą dar­bo kam­barį. Bet kai su­tem­da­vo, tau­py­da­mas ži­balą jis per­si­kel­da­vo į gy­ve­namąją dalį. Ju­li­ja lauk­da­vo tų va­karų, nes prie tos pa­čios lem­pos, kol pa­pa dir­bo, ji galė­da­vo skai­ty­ti kny­ge­les, ku­rių par­ūpin­da­vo vy­riau­sias bro­lis, tuo me­tu jau mokę­sis Klaipė­do­je.

Nuo žagrės prie skaptų

Per dieną tėvui pa­vyk­da­vo pa­da­ry­ti apie po­rą klum­pių. Bet ne kas­dien jis jas drožė, nes reikė­jo ir žemę su ark­liu su­siar­ti, ir pa­sėti, ir šieną gy­vu­liams su­si­šie­nau­ti. Vi­si ūkio dar­bai laukė jo rankų, tad klum­pes darė pri­puo­la­mai, su­radęs lai­ko nuo kitų se­zo­ni­nių ūkio darbų.
Per va­sarą klum­pių kaip ir ne­reikė­jo, žmonės vaikš­čio­jo ba­si, o svar­biau­siam įvy­kiui – pa­mal­doms baž­ny­čio­je – kai kas turė­jo ir ba­tus. Be­je, apie tai, kaip tau­piai žmonės elgė­si su tu­ri­mais daik­tais, iš tų laikų mus yra pa­sie­ku­si to­kia is­to­ri­ja. Kal­ba­si du se­ny­vi vy­rai, ku­rių vie­nas guod­žia­si ki­tam sa­ky­da­mas, koks ne­tikęs yra jo sūnus – ne­praė­jo ir po­ra de­šim­čių metų, o sūnus su­gebė­jo nu­dreng­ti gry­nos odos au­li­nius ba­tus, ku­riuos jis pa­ts dėvėjęs visą gy­ve­nimą…
Klum­pių se­zo­nas pra­si­dėda­vo ru­denį, kai at­vėsda­vo oras. Nau­jai nu­pirk­tas jas dar ap­suk­da­vo vie­la, kad il­giau tvertų. Jei prie kulnų lip­da­vo snie­gas, reikė­jo ži­no­ti, kaip tą sniegą nu­kra­ty­ti – kaukš­tel­si kulnį kur į gruodą, ta po­kšt ir nu­trūks. Ta­da kiū­tink pas meistrą naujų pirk­ti.

Lik­da­vo ir tur­gui

Nors klump­dir­bių bu­vo ir dau­giau (ap­lin­kui drožė Riau­ka, Braz­dei­kis, Šlei­nius (jis nau­dojęs ir dre­bulės me­dieną), bet Skie­raus klum­pes ap­lin­kui ži­no­jo ir ver­ti­no vi­si. Nes jos bu­vo pa­to­gios dėvėti, pri­tikę prie ko­jos, dai­lios. Už­sa­kymų ne­trūko iš visų ap­lin­ki­nių kaimų, dalį dar ir tur­gu­je par­duo­da­vo.
Daž­niau­siai vež­da­vo į Gargž­dus, bet ke­liau­da­vo ir į Plungės turgų. Ma­ma va­žiuo­da­vo kar­tu, vež­da­vo kiau­ši­nių ir kitų ūkio gėry­bių. Kar­tais pa­siim­da­vo kar­tu ir Ju­liją, bet ši dau­giau smal­sau­da­vo, nei pa­dėda­vo pre­kiau­ti. Klum­pes be­veik vi­sa­da iš­pirk­da­vo, o jei pa­si­tai­ky­da­vo, kad lik­da­vo, Gargž­duo­se turė­jo sa­vo „gas­padą“, ku­rio­je į maišą su­kiš­tas klum­pes pa­lik­da­vo iki ki­to tur­gaus.
Už gau­tus pi­ni­gus nu­si­pirk­da­vo ru­gių, juos nu­vež­da­vo į Sto­nai­čių malūną su­mal­ti. Ma­ma mokė­jo kep­ti la­bai gerą duoną. Šei­ma ne­ba­da­vo nei ka­ro, nei sun­kiais po­ka­rio me­tais. Pa­va­ka­riams vai­kai vi­sa­da už­tek­ti­nai gau­da­vo duo­nos su rūgu­siu pie­nu. Tai bu­vo daug, nes Ju­li­ja ge­rai pa­me­na, kiek tuo me­tu vaikų ir suau­gu­sių ėjo uba­gau­da­mi (duo­ne­liau­da­mi), ne­turė­da­mi nė tru­pi­nio val­gio. Kai te­ko pa­si­ra­šy­ti į kolūkį, ma­ma verkė, o vai­kai ne­sup­ra­to, kodėl – jiems svar­bu bu­vo pil­ve­lius pri­si­kiš­ti…
Tik tėvo ama­to dėka šei­ma nie­ka­da ne­ba­da­vo. Dar ir ki­tus su­šelp­da­vo. „Po­ka­rio me­tais ne­ži­nai kas ir iš ku­rios pusės ateis gink­luo­tas ir ko pa­rei­ka­laus. Būda­vo, jei šuo ska­li­ja, tai kai­my­nas atei­na. Jei šuo ska­li­ja ir kau­kia, jau ei­na gink­luo­ti. Ar vie­ni, ar ki­ti – dėk ant sta­lo duo­nos, la­ši­nių, pie­no. Ar vai­kams liks ko val­gy­ti ta­da ma­žiau­siai kam rūpėjo“, – me­na klump­dir­bio duk­ra.
Že­mai­čiai ne olan­dai – klum­pes jau pa­mir­šo. Ir įran­kius pa­matę var­gu ar be­sup­ras­tu­me, kam to­kių reikė­jo. Ne­be­li­ko ir tais įran­kiais pa­da­rytų klum­pių. Pas­ku­tinį jų maišą Ju­li­ja kaž­ka­da ati­davė mu­zie­jui, vieną kitą pri­si­mi­ni­mui yra iš­si­vežę šei­mos na­riai.