Ber­ly­ne (ne)nu­šur­mu­lia­vo „Ža­lio­ji sa­vaitė“

Atei­ties vi­zijų ren­gi­nys
Prieš ke­le­rius me­tus to­kiais šaukš­tais „Ža­lo­sios sa­vaitės“ me­tu Ber­ly­ne ap­do­va­no­jo vie­na vo­kie­čių kom­pa­ni­ja. Ta­da jais ka­bi­no­me le­dus, pa­ga­min­tus iš lu­binų pie­no, gėrėme ka­žin ko­kią fu­tu­ris­tinę gaivą ir stebė­jomės dau­gy­be mais­to ir ki­to­kių nau­jo­vių, ku­rios šio­mis die­no­mis ne­bėra to­kios ste­bi­nan­čios.
Tai svar­biau­sias ir did­žiau­sias (bent jau Eu­ro­po­je) žemės ūkio, so­di­nin­kystės ir mais­to pra­monės atei­ties vi­zijų ren­gi­nys, ku­riuo vieną sa­vaitę gy­ve­na vi­sa did­žiulė Vo­kie­ti­ja bei ki­tos ša­lys.
Tai ne tik pa­ži­ni­mo, bet ir val­gy­mo, ska­na­vi­mo, mėga­vi­mo­si mais­tu ir gėri­mais šventė, kur ga­li sma­gu­riau­ti Nor­ve­gi­jos la­ši­šo­mis, Suo­mi­jos el­nie­na su bruknė­mis ar­ba Aust­ra­li­jos stru­čių keps­niais. Turbūt nėra to­kio val­go­mo ar ge­ria­mo da­ly­ko, ku­rio ne­galė­tum čia įsi­gy­ti, – ar tai būtų eg­zo­tiš­kiau­si prie­sko­niai, ar re­čiau­sių vai­sių uo­gienės, ypa­tin­gi vy­nai. Sun­ku net iš­var­din­ti, rei­kia pa­ma­ty­ti. O kai kartą pa­ma­tai, ki­tais me­tais no­ri vėl su­grįžti.
Šie­met – ki­to­kia
Šie­met tra­di­cinė „Ža­lio­ji sa­vaitė“, artė­jan­ti prie šimt­me­čio, ir­gi įvy­ko, bet ki­to­kia – vir­tua­li. Be stendų, da­ly­vių, be mi­nių lan­ky­tojų. Dėl pa­saulį ap­ėmu­sios pan­de­mi­jos šįkart įvairūs pa­si­sa­ky­mai, se­mi­na­rai-ve­bi­na­rai, pa­si­ta­ri­mai, mo­ky­mai ir net ap­do­va­no­ji­mai vy­ko nuo­to­li­niu būdu. Su vil­ti­mi, kad ki­tais me­tais bus ge­riau.
Laimė, žmo­ni­ja jau yra pa­sie­ku­si tokį tech­ni­kos iš­si­vys­ty­mo lygį, kad ne­mažą dalį rei­kalų ga­li­me su­tvar­ky­ti iš namų. Dir­ba­me, mo­komės, bend­rau­ja­me, šven­čia­me, liū­di­me, pra­mo­gau­ja­me in­ter­ne­tu. Ki­tas klau­si­mas, ar įpra­si­me prie to­kio „zoom-zoom“ gy­ve­ni­mo? O gal jis mums taps toks įpras­tas, kad norė­si­me ir to­liau taip gy­ven­ti?
Karvės ar kom­bai­no į kom­piu­terį ne­su­ki­ši – ne­bent gra­žią jų nuo­trauką ar mo­komąjį fil­muką. Bet vai­kai, o ir suaugę, mie­liau ap­žiū­rinė­ja tikrą juod­margę ir ra­gau­ja vie­to­je pa­melž­to pie­no (o koks sko­nis!).
„Ža­lio­ji sa­vaitė“ tuo ir įdo­mi: čia ir ma­nie­žas įvai­rių veis­lių žirgų pa­si­ro­dy­mams, ki­tur gi sto­ra­ko­jai sun­kie­ji dar­bi­niai ark­liai tin­giai rupš­no­ja šieną. Čia ir par­ša­vedė su būriu žin­duk­lių, ir viš­ta su viš­čiu­kais, ga­lybė įvai­riau­sių triu­šių, avių, jau­čių, ver­šių.
Po ku­rio lai­ko jau net ne­be­su­si­gau­dai, ar tą pa­tį toną sve­riantį jautį ma­tai, ar čia jau ki­tas „gra­žuo­lis“. Nus­te­bi­no ir ša­lia mo­der­nios šiuo­lai­kinės tech­ni­kos eks­po­nuo­ta se­na ark­linė šie­nap­jovė bei grėbia­mo­ji. Žiū­rint šiuo­lai­kinė­mis aki­mis – tai to­kia eg­zo­ti­ka.
Daž­nai to­kio­se pa­ro­do­se did­mies­čių vai­kai tik­rus gy­vu­lius iš­vys­ta pirmą kartą. Ber­ly­ne, tu­rin­čia­me dau­giau gy­ven­tojų nei vi­sa Lie­tu­va, gy­va viš­ta ar par­šiu­kas yra ne­pap­ras­tai įdo­mus eks­po­na­tas. Ypač jei juos dar ga­li ir pa­glos­ty­ti.
Sun­ku at­si­trauk­ti
Na ir kas, kad kai ku­rie pa­vil­jo­nai pa­ku­te­na no­sis sa­vo natū­ra­liais gy­vu­liš­kais aro­ma­tais. Jie tuo­jau pa­si­mirš­ta, kai nuei­ni į Ny­der­landų Ka­ra­lystės pa­ruoš­tas ir pa­puoš­tas gėlių sa­les. O gal reikėtų sa­ky­ti sa­las?
Sau­sio mėnesį, kai įpras­tai vyks­ta „Ža­lio­ji sa­vaitė“, Ber­ly­ne, kaip ir pas mus, tuo me­tu daž­nai lau­ke bal­tuo­ja snie­gas. O štai olandų pa­vil­jo­nuo­se – tar­si ste­buk­linė­je pa­sa­ko­je apie gėlių ka­ra­lystę: žy­di nar­ci­zai, obe­lys, rožės ir tulpės. To­kia žiedų įvai­rovė, kad sun­ku ją ap­sa­ky­ti. Kiek įdėta pa­stangų ir lai­ko, kad tie žie­dai sod­rio­mis spal­vo­mis pra­žystų būtent sausį.
Ny­der­landų gėly­nai vi­sa­da įka­lin­da­vo iki pat už­da­ry­mo va­lan­dos. Ir ne tik žiedų įvai­rovė, bet ir gau­sybė so­di­nu­kus, sėklas, šak­nia­gum­bius par­da­vinė­jan­čių olandų so­di­ninkų, aiš­ki­nan­čių, kaip pa­pras­ta visą tą grožį už­siau­gin­ti pa­tiems. Kartą su­si­žavė­jau nuo­sta­biais mei­le­niais – to­kie did­žiu­liai pil­na­vi­du­riai, raus­vi ir gel­to­ni, tar­si jur­gi­nai. Tik kaž­kaip nu­liū­do jie, par­ga­ben­ti į Lie­tuvą. Po po­ros metų apie šias pui­kias gėles li­ko tik pri­si­mi­ni­mas.
Iš ko lie­si­me sūrius ar kep­si­me ša­ko­čius?
Rei­kia tikė­tis, kad to­kia ne­stan­dar­tinė, vir­tua­li šių­me­tinė „Ža­lio­ji savaitė” taip pat liks tik pri­si­mi­ni­mas ir jau ne­tru­kus galė­si­me grįžti prie mums įpras­to gy­ve­ni­mo. Nors įvai­rių ne­ra­mių sig­nalų pa­si­tai­ky­da­vo ir anks­čiau.
Štai Lie­tu­va, per­nai į Ber­lyną siųs­da­ma sa­vo at­stovų de­le­ga­ciją, dėl af­ri­ki­nio kiau­lių ma­ro grėsmės turė­jo ap­ri­bo­ti kai ku­rių ūki­ninkų ga­li­mybę da­ly­vau­ti pa­ro­do­je ir eks­po­nuo­ti kiau­lieną bei jos ga­mi­nius. Dėl to kiau­lie­nos deš­ros bu­vo pa­keis­tos el­nie­nos deš­relė­mis. Lie­tu­viai pri­statė ir did­žiulį varškės sūrį, kurį lie­jo ar ne iš to­nos pie­no. Taip pat mil­ži­nišką, vos ne cent­nerį sve­riantį ša­kotį.
Iš ko lie­si­me sūrius ar kep­si­me ša­ko­čius, jei ne­si­liaus gąsdin­ti ne­ramūs sig­na­lai ne tik apie kiau­lių marą, bet ir paukš­čių gripą bei dras­tiš­kai mažė­jantį mel­žiamų kar­vių skai­čių?!
Kaž­kur prie Kau­no, girdė­jau, at­si­ra­do skėrius au­gi­nan­ti fer­ma. Tei­gia­ma, kad mil­tai iš šių gy­vių ga­li pra­tur­tin­ti mūsų maistą la­bai ge­ros ko­kybės pro­tei­nais. Tie­sa, jie esą kol kas nau­do­ja­mi tik gy­vu­lių pa­ša­rams. Kas ži­no, gal po kiek lai­ko Lie­tu­va „Ža­lio­jo­je sa­vaitė­je“ sa­vo pa­vil­jo­ne siū­lys kokį kepsnį su skėrių pa­bars­tais ir us­nių šaknų pa­da­žu?! Nea­be­jo­ju, su­lauk­tu­me di­de­lio su­si­domė­ji­mo.