Naujausios
Daržovių paketų „prenumerata“
Kitose šalyse ši praktika vienaip ar kitaip atrandama iš naujo. Jei savo kolektyviniuose soduose ir „aruose“ auginome viską, kas įmanoma, dėl nepritekliaus, dabar vis dažniau tokios veiklos imamasi dėl ekologijos. Gamtos sąlygos kasmet vis labiau kinta ir rūstėja, derliai mažėja. Darosi sunku ne tik pasodinti, bet ir nuimti derlių, o maisto poreikis kol kas nepanašu, kad mažės.
Prieš keletą metų keliaudama Vokietijoje su viena pažįstama vokietaite užsukome pas vietinį ūkininką. Darganotą lapkričio popietę mano šeimininkė dar turėjo pasiimti savaitinį „sezoninių daržovių paketą“.
Nesitvėriau smalsumu pamatyti, kaip atrodo toks ūkis, sandėlis ir patys ūkininkai. Nieko stebuklingo nepamačiau, tik tvarkingą daržinę, įvairias dėžes su rudens gėrybėmis, už daržinės gal 3 ha daržą, kurio keliose lysvėse paskutinius moliūgus rinko vidutinio amžiaus pora. Moteris į atsineštą dėžę įdėjo keletą moliu aplipusių porų, bulvių, svogūnų, kopūsto galvą, pora burokėlių ir ryšulėlį morkų. Šiame ūkyje tokia kraitė klientui suruošiama kartą per savaitę, į ją sudedama tai, kas tuo metu auga.
Prieš keletą metų tokia kraitė pačiam atsiimant kainavo... 50 eurų mėnesiui. Būsimą ūkininko produkciją vartotojas užsisako metams ar pusmečiui, įsipareigodamas kiekvieną mėnesį sumokėti tą pačią kainą už didesnį ar mažesnį sezoninių daržovių paketą.
Žinoma, už tokią sumą prekybos centre galima nusipirkti žymiai daugiau ir įvairesnių daržovių. Bet jos nebus vietinės, jos nebus sezoninės, nebus pačios šviežiausios. Jei ji nepirks daržovių, tai neparems ir jas auginančio ūkininko, kuriam gali tekti nedidelį savo ūkį parduoti stambesniam žemvaldžiui. O stambiuose ūkiuose naudojama daugiau technikos, daugiau įvairių cheminių preparatų. Visa tai didina taršą, kenkia aplinkai, gamtai ir visų mūsų sveikatai.
Kartais į šį netoliese namų esančio ūkio sandėlį ji atsiveža ir vaikus – tegul pamato, kaip auga cukinijos, kukurūzai, svogūnai ar morkos. Tegul patys išrauna jas iš lysvės, o ne iš prekybos centro salės.
Apie tokius ūkius sveiku maistu ir ekologija besidomintys žmonės sužino vieni iš kitų, apie juos neretai pasakojama ir vietinėje žiniasklaidoje, ūkininkai, užsi-
imantys tokia veikla, leidžia lankstinukus, gelbsti socialiniai tinklai.
Daržas vienai vasarai
Keletą, gal keliasdešimt, hektarų žemės turintis ūkininkas pavasariop paskelbia, kad visi, norintys auginti daržovių, jas prižiūrėti, ravėti ir, žinoma, mėgautis derliumi, gali jungtis prie ūkio. Žmogus įneša įnašą, už kurį jis tarsi nusiperka vasarai daržą. Tokiu būdu ūkininkas žino, kiek „bendradarbių“ turės šiam sezonui, kiek jie įneš lėšų, kiek ir kokių kultūrų sėti.
Vasarai nusipirktame darže gali lankytis kiek nori kartų, prižiūrėti daržoves, pasiimti derliaus. Tokie ūkiai susilaukia didelio dėmesio, nes ne vienas miestietis nori vėl panerti pirštus į žemę, pamatyti, kaip vienas ar kitas augalas auga, ragauti tai, kas užauginta pridedant ir savo rankas. Be to, tokiuose ūkiuose dažnai auginamos ir retesnės, senosios daržovių rūšys, kuriomis prekybos centruose paprasčiausiai neprekiaujama.
Individualumas – labai svarbu
Tai tik pora modelių, kaip tvariau ir ekologiškiau bulvė iš lysvės gali patekti ant vartotojo stalo. Gal mums tai ir neatrodo labai svarbu, gyvenant šalyje, kurios gyventojų tankis nedidelis ir kol užauginame tiek, kad galime eksportuoti didžiąją produkcijos dalį. Tačiau sparčiai besikeičiančios gamtinės sąlygos ir mūsų pačių įpročiai netrukus gali priversti mąstyti kitaip. Važiuojant iš sostinės į pamarį, pagrindinis greitkelis dar nėra užkimštas viską gabenančiais vilkikais. Kitose šalyse – kitaip.
Iš kur ir kaip atkeliauja maistas didžiajai daliai vokiečių, ypač jaunesnės kartos, yra nepaprastai svarbu. Vis labiau populiarėja „lėtas maistas“, o iš arčiau pamatyti ir susipažinti su pačia pirmiausia maisto produktų kilmės grandimi vokiečiai vaikus ima mokyti nuo pat mažų dienų. Labai populiaru leisti atostogas ūkiuose pas ūkininkus. Vaikai gali pamatyti tvartus, kur laikomi gyvuliai ar paukščiai, juos pašerti, paglostyti, pasivažinėti traktoriumi, pajodinėti arkliais.
Taip auginamas supratingesnis vartotojas, kuris bent jau žino, kaip atrodo karvė ir kad kiaušinius deda višta.
Atostogos ūkyje, vištos nuomai
Dažnai ūkiuose galima praleisti atostogas tiesiog dirbant. Be atlygio, vien už nakvynę, maistą ir galimybę pagyventi kitaip negu viduryje didmiesčio ir pamatyti, iš kur ir kaip atkeliauja maistas ant mūsų stalo.
Dar galima įsigyti kokį gyvūną, tarkime, vištą. Ji ūkio nepalieka, tačiau yra kažkieno, gyvenančio mieste ar kur kitur, nuosavybė. Miestietis savininkas ūkininkui laikytojui sumoka už laikomą paukštį ar gyvūną, gali jį aplankyti ar gauti kiaušinių. Dar populiaru vištų išsinuomoti. Mėnesiui, dviem ar pusmečiui. Arba kol ant rytais giedančio gaidžio supyks kaimynai.
Jau seniai kai kuriuose ūkiuose įprasta laikomus gyvūnus personalizuoti, jiems suteikti vardus. Parduodama produkcija su specialiu užrašu, ūkio adresu, net gyvulio atvaizdu. Vartotojui esą maloniau žinoti, kad jo įsigytas maistas atkeliavo ne iš tolimiausio pasaulio kampo, bet buvo užaugintas vietoje, o gyvūnas laikomas tinkamomis sąlygomis. Įsigiję tokių produktų, pirkėjai atsakingiau žiūri į maistą, nes kiaulaitės atvaizdas ant konservų dėžutės primena apie gyvybę mūsų sočiai patenkinti atidavusį gyvūną.
Ant pieno pakuočių dabar taip pat galima rasti ūkio vardą ir adresą, iš kur pienelis atkeliavo. Pirkti pieną tiesiai iš ūkininkų ūkių Vokietijoje taip pat darosi populiaru.
Prekybai padeda ir socialiniai tinklai
Bendravimas socialiniuose tinkluose suteikė ir kitą produkcijos įsigijimo galimybę: ūkininkas nutaria jaučio neparduoti į mėsos kombinatą, bet paskersti ir mėsos pardavimu pasirūpinti pats. Tada socialiniuose tinkuose jis paskelbia, kad bus galima įsigyti mėsos, ir laukia, kol susidarys viso jaučio valgytojų sąrašas. Valgytojų visada atsiranda, ir gana greitai. Tokios jautienos kilogramas kainuoja 12–15 eurų, mėsa būna įvairi, ne tik kepsninė, tačiau pirkėjai priima tokias sąlygas ir už visą produkciją moka vienodą kainą, nes žino iš kur, nuo ko ir ką pirko.
Panašiais būdais prekiaujama ir kita žemės ūkio produkcija. Įdomu, kad tai vienur, tai kitur dar veikia senieji malūnai, kuriuose galima paprašyti sumalti miltų.
Vertikalioji daržininkystė ir žalieji kubai
O kokia ateitis laukia milijoninių judrių miestų gyventojų, kurie daržininkauti negali net balkonuose, nebežino ir nepažįsta augalų, nes juos mato tik prekybos centruose, o gilintis į žemdirbystės praktiką neturi nei laiko, nei noro? Ateities daržininkystė, sako, bus vertikali, visai ne laukuose, o spintose, su racionaliai subalansuotu vandens ir šviesos panaudojimu, be įvairių augalus puolančių kenkėjų ir su jais kovojančių cheminių medžiagų. Salotos tarps nebe lysvėje, o kur nors ant sienos, be dirvožemio ir natūralios šviesos kada norime ir kiek norime.
Eksperimentai, kaip išmaniųjų technologijų pagalba sukurti modernias daržovių ir žalumynų auginimo schemas, atliekami ne pirmi metai ir yra gan sėkmingi. Tokios technologijos išbandomos Vokietijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kitur.
Prieš keletą metų vienas tokių technologijų pionierių jaunas mokslininkas iš Miuncheno ėmė eksperimentuoti kurdamas visiškai naują daržovių ir žalumynų auginimo technologiją. Ji ilgainiui išaugo į „žaliąjį kubą“ arba salotų auginimo spintą. Kurį laiką tai buvo tik fantazijos kūrinys, o dabar jau išrastas būsimas naujas buities prietaisas – salotų namelis, galintis stovėti bet kur. Išmanusis prietaisas, kuris pats pažįsta augalą, nustato, kiek drėgmės, šviesos ir maisto medžiagų reikia tam augalui optimaliai užaugti. Tokiu būdu kiekvienas savo namuose, net neturėdamas jokio supratimo apie daržininkystę, galės savo poreikiams užsiauginti kokių nori daržovių. Jų bus tada, kai panorėsime, pačios šviežiausios ir traškiausios. Technologija jau sukurta, ir kas žino, po kiek laiko savo virtuvėje šalia šaldytuvo ir kitos technikos įkurdinsime ir salotų spintelę.
O kol šių metų derlių vis dar iš laukų, o ne spintelių krauname į pintines, nepamirškime savo Žemės maitintojos ir tų rankų, kurios gėrybes mums užaugino, triūso – tegul mūsų stalas bus skalsus.
