Kai merkiasi tyro akys

Vi­sa­dos pri­si­min­siu tyrą. Did­žiųjų Mos­tai­čių žmonės jo nie­kaip ki­taip ne­va­di­no, tik ty­ru. Pas­kui vals­ty­bi­niuo­se re­gist­ruo­se at­si­ra­do ir pa­va­di­ni­mas, nors jo vie­ti­niai vis tiek ne­var­to­jo.

Vi­du­ry­je stūkso­jo aukš­tes­nių med­žių sa­lelė – ty­ro al­ka. Pa­ty­ry­je bu­vo toks aukšt­miš­kis – did­žiulės sto­ros iš­la­kinės pu­šys. Kai pa­kil­da­vo vėjas, jos švel­niai siū­ruo­da­vo, ra­mi­nan­tis oši­mas sklęsda­vo to­lyn. Nuo tų pušų pa­ma­žu aukštė­jo, kal­von kopė vai­vo­rais, gai­liais, mėlynė­mis apau­gu­si minkš­ta ki­mi­nuo­ta pa­klotė. Kol at­si­dur­da­vai tarp ma­žy­čių vi­saip su­si­rai­čiu­sių pu­še­lių, kupstų, at­virų ar pu­siau užau­gu­sių akių – aki­varų. Žen­gei ne ten žingsnį – nuaus ba­tus, o jei ne­sug­rieb­si ko­kios su­si­rai­čiu­sios pu­šelės, ir gi­liau pa­smuk­si.



Jei mums tiek daug vis­ko ne­reikėtų

Di­de­liam mies­te gy­ve­nu­si ma­no te­ta, kar­tais iš ten ati­trūkda­ma mėly­niau­ti, ne kartą sva­jo­da­vo kaip nors su­gau­dy­ti ir na­mo par­si­vež­ti tą ne­nu­sa­ko­mai gaivų ty­ro kvapą. „Ge­riau už bet ko­kius prancū­ziš­kus kve­pa­lus“, – sa­ky­da­vo ji, kiek galė­da­ma gi­liau sa­vin trauk­da­ma ty­ro orą. Lyg galė­tum jo tar­si ko­kios uo­gienės už­si­kon­ser­vuo­ti žie­mai. Bet kur ten su­gau­dy­si – tas aro­ma­tas vis ki­toks: vie­noks pa­va­sarį, dar ki­toks, kai pri­noks­ta uo­gos, ar ru­denį, pa­si­py­lus gry­bams. O jau paukš­čių balsų – tik at­pa­žink vi­sus.

Vieną dietą kri­to aukš­to­sios pu­šys. Nes toks bu­vo miš­kot­var­kos pro­jek­tas. Jų did­žiulės ša­kos ir viršūnės su­gulė po miš­ko tech­ni­kos ra­tais. Pas­kui dar il­gai ky­šo­jo iš gi­lių pro­vėžų tar­si kau­lai ar ko­kios be­vil­tiš­kai iš­ties­tos, pa­gal­bos šau­kian­čios ran­kos. Kol nu­svi­ro, su­pu­vo ir iš­ny­ko. Kaip ir me­die­na. Nie­ko įsta­baus ir pra­smin­go iš jos su­kur­ta ne­bu­vo.

Ki­tas pro­jek­tas prie­š tai jau bu­vo nu­tiesęs dujų li­niją. Pas­kui dar reikė­jo ap­link iš­kas­ti ka­nalų, nu­ties­ti ke­lių me­die­nai ga­ben­ti. Bu­vo kilę min­čių čia kas­ti dur­pes. Lai­mei, pro­jek­tas kaž­kur pa­si­metė stal­čiuo­se. Už­tat ša­lia nurėžė plyną biržę, vėjas ėmė koš­ti ir džio­vin­ti ir taip jau nu­krau­ja­vusį tyrą.

Vėliau pri­si­reikė ir dar vie­nos gam­ti­nių dujų tra­sos li­ni­jos, iš Klaipė­dos į Kuršė­nus. O kad dar­bai vyktų sėkmin­gai ir spėriai, reikė­jo ir ke­lią nu­ties­ti. Ty­ras skan­di­no sunk­ve­ži­mius, o vieną dieną pra­ri­jo ir brangų eks­ka­va­to­rių. Jį var­gais ne­ga­lais vis tik išt­raukė. Kal­tas dėl to li­ko ma­žiau­sias – ope­ra­to­rius.

Da­bar vis re­čiau be­nuei­na­me į tyrą. Ja­me ma­žy­tes su­si­rai­čiu­sias pu­še­les bai­gia už­gož­ti ber­žai. Pa­ma­žu už­sit­rau­kia, tar­si už­si­mer­kia ty­ro akys. Be­veik ne­bėra visų taip mėgtų viš­kojų (tek­šių), ap­ny­ko mėlynės (čia būta ir juo­dauo­gių mėly­nių), span­guolės, bruk­ny­nai din­go kaž­kur kark­ly­nuo­se. Ty­ras pa­ma­žu mirš­ta. Kaip ir dau­gybė kitų Lie­tu­vos aukš­ta­pel­kių, ku­rios būtų dar il­gai klestė­ju­sios, jei mums tiek daug vis­ko ne­reikėtų.


Pelkės „darbš­tesnės“ už au­ga­lus

Sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je pelkės ir dur­py­nai uži­ma de­šim­ta­dalį ša­lies plo­to, iš ku­rio be­veik 70 pro­c. yra pa­žeis­ti sau­si­ni­mo ar in­ten­sy­vios eksp­loa­ta­ci­jos darbų. Did­žio­ji pel­kių ir dur­pynų da­lis ati­ten­ka miš­ki­nin­kystės ir žemės ūkio reikmėms.

Pa­sau­ly­je, bend­rai pa­ėmus, nu­sau­sin­tos pelkės den­gia tik apie 0,5 pro­c. sau­su­mos. Ta­čiau jos su­ke­lia did­žiu­les at­mos­fe­rai kenks­mingų dujų emi­si­jas. Tuo tar­pu „svei­kos“ pelkės la­biau net nei miš­kai ab­sor­buo­ja ang­lies diok­sidą (kurį, de­gi­nant dur­pes, sa­vai­me su­pran­ta­ma, ir iš­lais­vi­na at­gal į at­mos­ferą). Moks­li­ninkų tei­gi­mu, kas­met pla­ne­tos pelkės iš at­mos­fe­ros įsi­sa­vi­na ge­ro­kai dau­giau ang­lies diok­si­do nei vi­si ki­ti au­ga­li­jos ti­pai kar­tu. Tad užuot kasę ir nau­doję dur­pes, turė­tu­me gal­vo­ti, kaip nu­nio­ko­tas pel­kes at­kur­ti. Ar­ba bent jau pra­dėti kiek ra­cio­na­liau, at­sa­kin­giau nau­do­ti dur­pes ar jų vi­sai at­si­sa­ky­ti.

Vie­naip ar ki­taip prie aukš­ta­pel­kių nai­ki­ni­mo pri­si­de­da­me kiek­vie­nas. Net ir to­kiu, ro­dos, ne­kal­tu būdu – nu­si­pirk­da­mi mai­šelį durpių mišinio kam­ba­rinėms gėlėms per­so­din­ti ar pa­pras­čiau­sią va­zo­ninę gėlę. Juk vi­sa mūsų įsi­gy­ja­ma aug­me­ni­ja – dur­pių su­bstra­tuo­se. Kas nors pa­si­keis tik ta­da, kai pra­dėsi­me apie tai gal­vo­ti ir su­pras­ti da­romą žalą.

Prieš ke­lio­li­ka metų, Jung­tinė­je Ka­ra­lystėje, stebė­jau ir stebė­jau­si vi­suo­ti­ne dur­pių ne­to­le­ra­vi­mo bet ko­kios rūšies au­ga­li­nin­kys­tei kam­pa­ni­ja. Pel­kių, aukš­ta­pel­kių nai­ki­ni­mas iš­ka­sant dur­pes ten jau ta­da bu­vo su­pran­ta­mas kaip did­žiu­lis pa­vo­jus eko­lo­gi­nei pu­siaus­vy­rai. Sodų ir par­kų fa­na­ti­kai bri­tai sakė griežtą NE dur­pių nau­do­ji­mui au­ga­li­niams su­bstra­tams ruoš­ti, keis­da­mi juos bio­hu­mu­su ar kom­pos­tu. To­kiais ne­dur­pi­niais su­bstra­tais pre­kia­vo par­duo­tuvė­se, jie bu­vo po­pu­lia­ri­na­mi gar­sio­sio­se pa­va­sa­rinė­se Lon­do­no Čel­sio gėlių pa­ro­do­se.

Ar įsi­vaiz­duo­ja­te, ko­kio aukš­čio turėtų būti kal­nas, su­pil­tas iš 30 mln. ku­bi­nių metrų dur­pių? Toks kie­kis šios ža­lia­vos kas­met pa­sau­ly­je su­nau­do­ja­mas au­gi­ni­mo sub­stratų ga­my­bai. Būtent aukš­ta­pel­kių, ku­rios yra to­kios uni­ka­lios sa­vo kil­me, au­ga­li­jos įvai­ro­ve ir, kas svar­biau­sia, su­ge­ria mūsų laikų opiau­sia kli­ma­to kai­tos pro­ble­ma ta­pusį ang­lies diok­sidą.


Ar ki­mi­nai su­stab­dys kli­ma­to kaitą?

Aukš­ta­pelkės var­das pa­sa­ko, kad ji ne kur nors dau­bo­je, bet ant kal­vos, ir mai­ti­na­si ne su­te­kan­čiu upe­lių van­de­niu, o kri­tu­lių drėgme. To­kia pelkė daug kur va­di­na­ma ty­ru, gal dėl to, kad mik­rok­li­ma­tas jo­je tik­rai ty­ras.

Aukš­ta­pelkės aug­me­ni­ja taip pat sa­vo­tiš­ka, iš­gy­ve­na di­delė­je drėgmėje, su ma­žai mais­to med­žiagų ir la­bai rūgščio­je terpė­je.

Vie­ni pa­grin­di­nių au­galų – ki­mi­nai, ku­rie tas pel­kes ir užrūgš­ti­na. Iš ki­minų su­si­da­ro durpės. Re­mian­tis moks­linės sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, durpės pa­sau­ly­je uži­ma apie 3 pro­c. dir­vos pa­vir­šiaus, o jo­se kau­pia­si 20–30 pro­c. pa­sau­lio dir­vo­že­my­je esan­čios ang­lies, nes ki­mi­nai sa­vy­je su­ge­ba kaup­ti dau­giau ang­lies nei bet ku­ris ki­tas au­ga­las.

Be to, ki­mi­nai ga­li ab­sor­buo­ti 20–30 kartų dau­giau van­dens nei sve­ria pa­tys būda­mi sau­si. Tad pelkės yra did­žiu­liai gėlo van­dens re­zer­vua­rai.

Ma­no­ma, kad pa­sau­ly­je esa­ma apie 300 rūšių ki­minų, Eu­ro­po­je esan­čios 43 jų rūšys. Lie­tu­vo­je ras­tos 35 rūšys ki­minų, iš ku­rių 17 au­ga tik aukš­ta­pelkė­se. Daž­nos yra tik 9 šių au­galų rūšys, ki­tos re­tos, įra­šy­tos į Lie­tu­vos rau­donąją knygą. Vi­sai ne­se­niai Ne­mu­no del­tos re­gio­ni­nia­me par­ke esan­čio­je Aukš­tu­ma­los pelkė­je ras­tas la­bai re­tas šu­ke­li­nis ki­mi­nas, Lie­tu­vo­je lai­ky­tas iš­ny­ku­siu.


Vo­kie­čių bo­ta­ni­ko mums at­ras­ta Aukš­tu­ma­la


Nors durpės dau­ge­ly­je ša­lių ir te­be­ka­sa­mos, ir pla­čiai te­be­nau­do­ja­mos, vis dau­giau moks­li­ninkų pa­sau­ly­je už­sii­ma pelkė­ty­ra ir vis dau­giau ra­gi­na­ma su­stab­dy­ti in­ten­syvų aukš­ta­pel­kių eksp­loa­ta­vimą, o nua­lin­tas pel­kes at­kur­ti.

Turbūt ne vie­nas pelkė­ty­ri­nin­kas pra­dėjo nuo vo­kie­čių bo­ta­ni­ko Kar­lo Al­ber­to Vėbe­rio dar­bo – 1902 m. Ber­ly­ne iš­leis­tos pir­mos pa­sau­ly­je pelkė­ty­ros mo­nog­ra­fi­jos apie Aukš­tu­ma­los aukš­ta­pelkės Ne­mu­no del­to­je au­ga­liją. Vo­kie­čių moks­li­nin­kas vi­sa­pu­siš­kai iš­tyrė šią aukš­ta­pelkę, ap­rašė jos ra­di­mo­si is­to­riją ir lo­by­nus, XIX a. pa­ma­ry­je gy­va­vu­sius pa­pel­kių kai­mus ir pel­ki­ninkų ko­lo­ni­jas. Dėl to šią pelkę ga­li­ma va­din­ti pa­sau­lio pelkė­ty­ros moks­lo lop­šiu, o knygą – pir­muo­ju va­dovė­liu.

Bo­ta­niką K. Vėberį į Ne­mu­no deltą 1898 ir 1900 m. at­siuntė Prūsi­jos Žemės ūkio mi­nis­te­ri­ja, nu­rod­žiu­si iš­tir­ti Aukš­tu­ma­los pelkės su­kultū­ri­ni­mo ga­li­my­bes. Ša­lia vald­žios pa­ves­to dar­bo moks­li­nin­kas pa­pil­do­mai už­siėmė ty­rinė­ti jį su­do­mi­nu­sią pelkę.

Stu­di­ja „Apie Aukš­tu­ma­los aukš­ta­pelkės Ne­mu­no del­to­je au­ga­liją ir vys­tymą­si ly­gi­nant su ki­to­mis Žemės aukš­ta­pelkė­mis“ bu­vo iš­vers­ta į anglų kalbą, o 2016 m. iš­leis­ta lie­tu­viš­kai, nors ir re­tai su­tin­ka­ma. Jo dėka Aukš­tu­ma­la ta­po ži­no­ma pa­sau­ly­je.


Pel­kes ardę, da­bar jas at­kur­si­me

Nu­kas­tas, nu­sau­sin­tas, su­nio­ko­tas pel­kes už­sie­nio ša­lys jau at­ku­ria, nes tai be ga­lo svar­bu su­lai­kant iš to­kių pel­kių be­si­ski­rian­čias kenks­min­gas at­mos­fe­rai du­jas ir su­grąži­nant pel­kei jos vieną funk­cijų – „už­ra­kin­ti sa­vy­je“ tą ne­lemtą anglį.

Lie­tu­vo­je pel­kių at­kūri­mo dar­bai taip pat jau pra­si­dėjo. Vie­na pirmųjų pla­nuo­jamų at­kur­ti yra Sa­cha­ros pelkė Ro­kiš­kio ra­jo­ne. Dar 4-iuo­se ap­leis­tuo­se ša­lies dur­py­nuo­se, ku­rie nu­kentė­jo nuo per di­de­lio žmo­gaus ape­ti­to, taip pat mėgi­na­ma grąžin­ti gam­tai tai, kas jai ir pri­klau­so. To­kie dar­bai vyks­ta Pūsčios dur­py­ne (Za­rasų r.), Amal­vos pelkė­je Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­te, Plink­šių dur­py­ne Plink­šių miš­ko bios­fe­ros po­li­go­ne (Ma­žei­kių r.) ir Aukš­tu­ma­los dur­py­ne (Ši­lutės r.).