Kap šne­kie­juom, šne­kam ė šne­kie­sam že­maitėš­ka

5-asis tarp­tau­ti­nis že­mai­čių kal­bos dik­tan­tas
Skuo­do ra­jo­no sa­vi­val­dybės R. Gra­naus­ko vie­šo­ji bib­lio­te­ka su Skuo­do že­mai­čių drau­gi­ja pra­dėjo reng­ti že­mai­čių kal­bos dik­tantų ra­šymą. Šie­met dik­tantą rašė jau penktą kartą. Tris pir­muo­sius skre­be­no tik šio­je bib­lio­te­ko­je su­si­rinkę Skuo­do ra­jo­no gy­ven­to­jai. Per­nai jau su­da­ry­ta ga­li­mybė ra­šy­ti ir gy­ve­nan­tiems ki­tuo­se ra­jo­nuo­se. Na, o šie­met to­kia ga­li­my­be pa­si­nau­do­jo net gy­ve­nan­tys už­sie­ny­je. Apie tai „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo že­mai­čių kal­bos dik­tan­tui kas­met teks­tus ren­gu­si, dik­ta­vu­si ir ra­šiu­siųjų dar­bus tai­siu­si Skuo­do ra­jo­no laik­raš­čio „Mūsų žo­dis“ re­dak­torė, fi­lo­lo­gi­jos ma­gistrė Da­lia Za­bi­tienė.
Be­je, vie­nas kon­kur­so pa­ska­ti­namųjų pri­zų ati­te­ko Nor­ve­gi­jo­je gy­ve­nan­čiam Vir­gi­ni­jui Birš­kiui. Šis iš Plungės kilęs, bet jau dau­giau nei 10 metų minė­to­je ša­ly­je su šei­ma gy­ve­nan­tis ir sa­vo verslą tu­rin­tis že­mai­tis ti­ki­na ten ne tik neuž­miršęs sa­vo gim­to­sios kal­bos, bet ne­tgi turįs min­čių įkur­ti Nor­ve­gi­jos že­mai­čių drau­giją.
Že­mai­čių kal­bos kur­sai in­ter­ne­te
D. Za­bi­tienė pa­sa­ko­jo, kad pa­gal Skuo­do ra­jo­no sa­vi­val­dybės R. Gra­naus­ko vie­šo­sios bib­lio­te­kos pro­jektą „Že­mai­čių kal­ba – 24/7“ ve­da­mos Že­mai­čių kal­bos pa­mo­kos in­ter­ne­to po­rta­le ze­mai­ciu­kal­ba.lt. Šis pro­jek­tas skir­tas že­mai­čių kal­bai (tar­mei) puo­selė­ti bei že­mai­tiš­kos li­te­ratū­ros sklai­dai.
Da­lia minė­tos bib­lio­te­kos pa­sky­ro­je so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ ve­da ir kiek­vieną tre­čia­dienį trans­liuo­ja­mas že­mai­tiš­kas lai­das „Ož auk­sa bron­gesnė“. Re­dak­torės „ark­liu­kas“– dia­lek­to­lo­gi­ja. Tad jau daug metų ji re­da­guo­ja že­mai­tiš­kus lei­di­nius, ra­šo straips­nius ir gro­žinę li­te­ratūrą že­mai­čių kal­ba, ve­da et­no­kultū­ros ren­gi­nius, įvai­rius mo­ky­mus, kūry­bi­nius už­siė­mi­mus, se­mi­na­rus, skai­to pa­skai­tas, pra­ne­ši­mus kon­fe­ren­ci­jo­se apie že­mai­čių et­ninę kultūrą, tarmę, ku­rią iš Skuo­do kilęs kal­bi­nin­kas pro­f. Juo­zas Pabrė­ža įrodė esant kal­ba.
Lie­tu­vo­je la­bai ma­žai te­likę ra­jonų, ku­riuo­se Da­lia ne­būtų ve­du­si ko­kių nors ren­gi­nių ar už­siė­mimų. Jie vykę Že­mai­ti­jo­je, Pas­va­ly­je, Vil­ka­viš­ky­je, Varė­no­je, Za­ra­suo­se, Tra­kuo­se, Vil­niu­je, Ku­piš­kio ra­jo­ne, Ig­na­li­nos ra­jo­ne, Vi­sa­gi­ne. Net ir šiems me­tams jau su­pla­nuo­ta įvai­rių veiklų, nors mo­te­ris abe­jo­ja, ar ka­ran­ti­nas leis jas vi­sas įgy­ven­din­ti.
Ra­šy­kim – vyks­ta kon­kur­sas „Ko­ram že­maitėš­ka“
Anot D. Za­bi­tienės, ap­skri­tai Skuo­do ra­jo­nas vi­so­je Lie­tu­vo­je garsė­ja veik­lo­mis že­mai­čių et­ni­niam iden­ti­te­tui puo­selė­ti bei pro­pa­guo­ti. Štai iki ge­gužės 31-osios vyks­ta že­mai­tiš­kos gro­žinės li­te­ratū­ros au­to­rių kon­kur­sas „Ko­ram že­maitėškā“. Ja­me taip pat da­ly­vau­ja ku­rian­tys že­mai­tiš­kai iš vi­sos Lie­tu­vos. Ir ne tik.
O kur dar re­gio­ni­niai že­mai­tiš­ki skai­ty­mai, į ku­riuos ru­denį su­va­žiuo­ja įvai­raus am­žiaus skai­to­vai iš vi­sos Že­mai­ti­jos. Ke­letą pa­starųjų metų D. Za­bi­tienė bu­vo ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ke. Tik per­nai dėl ka­ran­ti­no ne­įvy­ko nei Skuo­do ra­jo­no, nei Že­mai­ti­jos tu­rai.
Tikė­kimės, šie­met jie vyks, jei ne įpras­tai, tai bent vir­tua­liai. Ir ra­šy­ki­me, siųs­ki­me kon­kur­sui sa­vo kūry­bos – nie­ka­da ne­ži­nai, kur tas šal­tinė­lis stip­ria sro­ve pra­si­verš.
O kad versmė neiš­sektų, kiek­vie­nas mūsų rin­ki­me ir ra­šy­ki­me sau, atei­ties kar­toms žod­žius, ku­rie mūsų kal­bo­je gal gir­di­mi jau ne kas­dien. Kai ku­rie žod­žiai gal jau yra su­nykę, pa­mirš­ti su jais var­to­ti po­sa­kiai, iš­si­reiš­ki­mai. Jei šian­dien vai­kams ar anū­kams mie­lesnės kom­piu­te­rių ir mo­bi­liųjų kla­viatū­ros, gal po dau­ge­lio metų jie su džiaugs­mu var­tys sąsiu­vi­nius su mūsų už­ra­šy­tais, bet pa­mirš­tais žod­žiais. Tais, ku­riems mes pa­dėsi­me pa­siek­ti ateitį. Tuos, ku­rie dar su ju­mis, ku­riuos tarė mūsų pro­tėvių lūpos, ku­riuos var­to­jo tėvai, ku­riuos atei­ty­je galėtų vėl pri­si­min­ti ki­ta kar­ta.
Pa­gal­vo­kit, kaip įdo­mu būtų per­skai­ty­ti to­kius už­ra­šus pa­tiems, ku­rie mus galėtų būti pa­siekę gal iš „Sme­to­nos laikų“, gal iš ka­ro me­to, kolū­kių tvėri­mo, kai ku­rių ne­be­dir­bamų žemės ūkio darbų, pa­dargų pa­va­di­ni­mo, orų spėji­mo, ku­riuos būtų už­rašę mūsų se­ne­liai. Gau­dy­ki­me tuos nyks­tan­čius žod­žius ir gul­dy­ki­me juos į už­ra­šus.
Įdo­mu­mui – ke­le­tas se­nes­nių, pri­mirštų žod­žių bei po­sa­kių ar pa­ly­gi­nimų. Gal jie kam nors pri­mins tėviškę, mo­čiutės kaimą o gal paa­kins im­ti ir už­ra­šy­ti tai, kas pa­ma­žu ap­si­trau­kia lai­ko dulkė­mis.
Ma­to vie­ne­tai
Dėcėns – di­de­lis smai­lia­ga­lis pei­lis, nau­do­ja­mas gy­vu­lių sker­di­mui ir mėsinė­ji­mui.
De­ci­nas – ma­to vie­ne­tas, de­šimt.
Gor­čius – ma­to vie­ne­tas, 3 lit­rai.
Pūrs, po­spūrė – ma­to vie­ne­tes, apie 
50 ir 25 kg.
Įran­kiai
Liū­dis – guls­čiu­kas.
Godė – įran­kis dal­giui pa­galąs­ti.
Ta­ron­kis – iš vy­te­lių ar karnų pin­tas ap­va­lus krep­šys vil­noms lai­ky­ti.
Kėpalė – me­di­nis ki­bi­ras van­de­niui.
Kal­va­rats – ver­pi­mo ra­te­lis.
Naš­te – me­di­nis įran­kis su pa­ka­bo­mis, de­da­mas ant pe­čių pil­niems ki­bi­rams ne­šti.
Kėrpėntė – bu­ka­sis kir­vio ga­las.
Led­žin­gas – sa­va­darbės pa­čiū­žos iš med­žio ga­ba­lo su vie­la.
Te­kiels – ga­lan­di­mo įran­kis.
Trėkuo­je­tis – ka­ti­las.
Vi­del­šis – stalo pei­lis.
Au­ga­lai, gyvū­nai
Bez­da – aly­vos.
Buob­rau­kis – ra­sa­ki­la.
Guo­da – rauk­ta­lapė rūgštynė.
Ger­duo­ko­le – garš­va.
Ki­be – var­nalė­ša.
Nuot­rynė – dilgėlė.
Viš­kuo­je – aukš­ta­pel­kių uo­ga tekšė
Va­šuok­le – rau­do­nie­ji ser­ben­tai.
Ša­ron­čius – laum­žir­gis.
Kir­te­lis – kirt­su­kas, ma­žiau­sias pa­sau­lio žin­duo­lis.
Na­mi­niai gy­vu­liai
Mo­giou – karvės ru­ja.
Apsė­bie­ga – vie­nas ar ki­tas gy­vu­lys su­si­kergė.
Tvinkst – vie­no ar ki­to gyvū­no pa­telė lau­kia pa­li­kuo­nių, išs­ky­rus ku­melę.
Dėi­ni – ku­melė lau­kia ku­me­liu­ko.
Pap­lio­pa – kiaulės ru­ja.
Pėmdie­lie – pir­ma­veršė karvė.
Šliedės, šlie­dalėkės – rogės, ro­gutės.
Žmonės, ap­da­rai
Kat­mergė – paauglė mer­gaitė.
Mor­za – vei­das.
Bėzas – ka­sos.
Klėi­na – liek­na.
Tėvs – plo­nas.
Au­ta – ant kojų vy­niuo­ja­mi au­di­nio ga­ba­lai.
Kvartūgs – pri­juostė.
Cėra­vuotė – ady­ti.
Nertė­nys – megz­ti­nis.
Šal­bier­ka – lie­menė.
Ki­ta
Žiuog­ris – nu­žie­vintų eglės šakų dvi­pusė tvo­ra.
Kuosė­na – šal­tie­na.
Ke­la­lis, dir­valė, ber­ža­lis, ros­ta­lis, va­ka­lis – ma­žy­binė for­ma, reiš­kian­ti ne­daug, men­kesnės vertės, galbūt, dar neu­žau­gusį.
Kon­sesėjė – au­to­bu­sas, kur­suo­davęs per kai­mus.
Plie­šas – plo­nai su­skla­dy­tos med­žio šak­nys, dau­giau­siai eg­lių, iš ku­rių būda­vo pi­na­mai krep­šiai.
Joudg­rindės – apa­čio­je po „gerųjų“ grindų de­da­mos grin­dys.
Žard­ėi­na – vie­ta prie tvartų.
Briekšt, somb­rieįš­ka – va­ka­rop.
Zars – grei­tai, ne­tru­kus. „Zars esav nomėj“.
Pryš­te­kis – anks­ty­vas už­kan­dis.
Šie­ninks – šie­nu pri­kimš­tas čiu­ži­nys,
Tap­šans, sla­bans – vien­gulė ne­di­delė lo­va, į ku­rią bu­vo de­da­mas šie­ni­kas, po­gu­liui pri­gul­ti ar šiaip trum­pai pailsė­ti.
Pe­čiūrė – spe­cia­li an­ga su du­relė­mis dūmtrau­ky­je, sa­vo­tiš­kas ter­mo­sas iš­lai­ky­ti maistą šiltą il­gesnį laiką.
Sompėlė­nis peins – į bačką su­pil­tas ke­lių ar ke­lio­li­kos mel­žimų pie­nas, lai­ko­mas žie­mai.
Ko­la­tis – pi­ni­ginė, pa­ga­min­ta iš avi­no kap­še­lio.
Druo­by­nas – kopė­čios.
Pai­še­lis, pai­šy­ti – pieš­tu­kas, pieš­ti.
Grom, gro­mietė – per­kūni­ja. „Ali ka sog­ro­miejė per­kūns, ka puo­liėm šei­na griebtė“.
Zars – grei­tai. „Zars jau saulė tekies“.
Vei­ke – ne­tru­kus.
Vomb­rytė – tuš­čiai šnekė­ti. „Kuo vombrė­ji kap šou mie­ne­siė­nuo ?“