„Ne dėl žalio vyno, dėl žalio žolyno“

Kur beei­tum, kur pa­si­suk­tum, kva­pai, spal­vos, gar­sai vi­lio­ja su­sto­ti, bent aki­mir­kai pa­si­gėrėti šio metų lai­ko pa­veiks­lu, ko­kio, turbūt, ne­pa­kar­totų joks dai­li­nin­kas.
Ką tik šven­tas An­ta­nas pra­dėjo šie­napjūtę, ir ne­tru­kus mar­gi pievų ki­li­mai bus su­vy­nio­ti į šie­no ri­ti­nius. Ne­nuos­ta­bu, kad to­kiu me­tu vi­si no­ri­me į gamtą ir kad vie­na gra­žiau­sių metų šven­čių – Ra­sos, va­sa­ros saulėgrį­ža ar­ba Jo­ninės – šven­čia­ma būtent da­bar. Ka­da, jei ne da­bar, pa­dėko­ti švie­sai ir ši­lu­mai už kas­met pa­si­kar­to­jantį gy­vybės ste­buklą.
Jo­ni­nių vi­sai ne­lau­kiu. Die­nos – trum­pyn, ap­ty­la gie­doję paukš­čiai, nu­blanks­ta žiedų spal­va, pri­noks­ta pir­mi vai­siai, liu­di­jan­tys, kad bai­gia ap­si­suk­ti dar vie­nas lai­ko ra­tas.
Jų ne­lau­kiu dar ir todėl, kad mūsų kai­me įreng­to­je vie­nin­telė­je va­di­na­mo­je kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je daž­nai iš mies­to su­va­žiuo­ja at­si­pa­lai­duo­ti ir pa­siaus­ti nuo in­ten­sy­vaus gy­ve­ni­mo pa­vargę žmonės. Jei jie klau­sytų­si gam­tos sim­fo­ni­jos, pa­nirtų į žiedų svai­gulį, būrių at­vykė­lių nė ne­pas­tebė­tum. Bet ka­žin kam jiems rei­kia la­bai gar­sios ir tran­kios mu­zi­kos, ku­ri per vi­sas bo­si­nes ko­lonė­les dun­da iki gre­timų kaimų.
Daž­nai at­ro­do, kad ka­žin kas ka­la ga­lin­gus po­lius į ak­menį ir nie­kaip ne­ga­li pra­kal­ti. Aš sau juos pra­mi­niau sta­ty­bi­nin­kais. Sve­čiams rei­kia ir gar­sia­kal­bių, rei­kia lau­žo ir būti­nai – bar­be­kiu. Lyg lie­tu­viai per am­žius bar­be­kiu keps­niais ir te­si­mai­ti­no. Dar pa­tį vi­dur­naktį rei­kia fe­jer­verkų. Daug, įvai­rių, margų. Nuo jų pra­de­da lo­ti ir staug­ti kai­mo šu­nys, o karvės le­kia kur ar­čiau namų.
Ga­li klau­sy­tis, kaip va­ka­ro vedė­jas ra­gi­na pa­bu­čiuo­ti ko­kią Ja­nytę, pa­kel­ti su­knytę ir šiaip vi­so li­ku­sio pa­si­links­mi­nimų re­per­tua­ro. Mie­go­ti juk vis tiek ne­ga­li. O ir tos nak­ties – del­nu už­deng­ti.
Kaip Ra­sos šventę ar Jo­ni­nes pa­si­tik­si­me šie­met? Ar, pri­veik­ti pan­de­mi­nių ri­bo­jimų, taip pat triukš­min­gai, kur nors „gam­to­je“ ieš­kant ne­su­ran­da­mo­jo pa­par­čio žie­do ar pi­nant vai­ni­kus ir leid­žiant juos į upes bei eže­rus. Bet kuo ta­da ši šventė skirtų­si nuo dau­gybės kitų pa­na­šių pa­si­bu­vimų su drau­gaus? Na, „pa­gri­lin­si­me“,  gal vieną kitą žai­dimą ar šiaip kokį šposą iškrė­sim.
O gal šie­met bus ki­taip? O gal šie­met su­ren­ki­me kuo nors įsi­min­ti­nes­nes, sa­ky­kim, eko­lo­giš­kas Jo­ni­nes. Be di­de­lių laužų, be žo­lynų ro­vi­mo ir vai­nikų py­ni­mo bei lei­di­mo į van­denį su vi­so­mis žvakė­mis ar ži­bin­tais. Juk tų tikrų žo­lynų, iš ku­rių vai­nikė­lius pynė, tiek ne­daug likę. Juos užarė kvie­čių lau­kais. Kol pievų ne­nu­šie­na­vo, dar li­ko erai­činų, mig­lių, mo­tie­jukų, do­bilų ir lu­bi­nių. Bet juk reikėtų ir norėtų­si ra­mu­nių, var­pe­lių ir kitų lau­ko žiedų, ku­rie vie­tos daž­nai ran­da tik grio­viuo­se, pa­miškė­se, kur ko­kia­me kark­ly­no prie­globs­ty­je. Mūsų upės ir taip pil­nos ter­šalų ir mik­rop­lat­si­ko, kam jas dar pa­pil­do­mai terš­ti vai­ni­kais, žvakė­mis ir dar ga­las ži­no kuo. Kam šau­dy­ti fe­jer­ver­kus.
O gal su vai­kais, drau­gais pa­vyktų su­reng­ti ko­kią au­galų pa­ži­ni­mo ir jų is­to­rijų va­ka­ronę, gal tie­siog pamė­gin­ti pa­dai­nuo­ti senųjų mūsų dainų. Juk ne­be­dai­nuo­ja­me. Vi­sai pa­mir­šo­me, kas tai yra dai­nos, su­tar­tinės, o kas jas ir be­mo­ka. Tad ar ne pui­ki pro­ga per Ra­sos šventę, per Jo­ni­nes pa­dai­nuo­ti, kad dai­nos nu­sklistų lau­kais, pa­ry­mo­ti kur ant liep­te­lio, įsik­lau­sy­ti, kaip žo­ly­nuo­se knibž­da gy­ve­ni­mas, ir pa­kėlus akis į dangų, pa­ma­ty­ti – jau auš­ta.