Optimizuotos paslaugos nuteikia pesimistiškai

Ne pir­mi me­tai per­tvar­ky­ta Lie­tu­vos pa­što veik­la ir už­da­ry­ta ne­ma­žai pa­što sky­rių. Vie­to­je jų su­gal­vo­tas ki­toks pa­slaugų tei­ki­mo būdas. „Mo­bi­lu­sis laiš­ki­nin­kas – nau­jas ir šiuo­lai­kiš­kas pa­što pa­slaugų tei­ki­mo mo­de­lis kai­miš­ko­se vie­tovė­se, leid­žian­tis gy­ven­to­jams su­teik­ti pla­tesnį Lie­tu­vos pa­što pa­slaugų spektrą“, – skel­bia­ma Lie­tu­vos pa­što in­ter­ne­to sve­tainė­je. To­kia yra teo­ri­ja, de­ja, pra­kti­ka la­bai to­li nuo jos.



Teo­ri­ja

Už ke­lių ki­lo­metrų esan­čio mies­te­lio cent­re pa­što sky­riaus ne­li­ko. Dėl šios re­for­mos su ap­lin­ki­nių kaimų gy­ven­to­jais šil­tai at­si­svei­ki­no daug metų spaudą, pen­si­jas, duo­nos ke­palą ar šiaip būti­niau­sių da­lykų per pus­nis bei pur­vy­nus gy­ven­tojų pa­pra­šy­ta ga­be­nu­si laiš­ki­ninkė. Kai pa­sku­tinį kartą ji iš­va­žia­vo, ne vieną žmogų ap­ėmė jaus­mas, lyg kaž­kas mie­lo, įpras­to, ži­no­mo ir pa­ti­ki­mo nu­to­lo ne­grįžta­mai.
Atė­jo nau­ji lai­kai, nau­ja tvar­ka, ku­ria va­do­vau­da­ma­sis Lie­tu­vos pa­štas, kaip da­bar ma­din­ga sa­ky­ti, op­ti­mi­za­vo ir cent­ra­li­za­vo tei­kia­mas pa­slau­gas. Pert­varkų pla­nuo­se nu­matė įvai­rių da­lykų, tarp ku­rių iki šiol ne­girdė­ta nau­jovė – mo­bi­lu­sis laiš­ki­nin­kas.
Jiems pra­dėjus dirb­ti, kai­miškų vie­to­vių gy­ven­to­jai pa­što pa­slau­gas turėtų gau­ti dar pa­to­giau. Esą dar­bo die­no­mis nuo 8 iki 19 val. ir šeš­ta­die­niais nuo 9 iki 16 val. pa­skam­binę te­le­fo­nu 8 700 55 400 ir iš­sik­vietę mo­bilųjį laiš­ki­ninką į na­mus, galė­si­me įsi­gy­ti pa­što ženklų, iš­siųs­ti siun­tas, už­sip­re­nu­me­ruo­ti spaudą. Tuo pa­čiu mo­bi­lus laiš­ki­nin­kas galės priim­ti įmo­kas, par­duo­ti vokų ar at­vi­rukų bei su­teik­ti ki­tas pa­što pa­slau­gas.
Nu­ro­do­ma, kad mo­bi­lus laiš­ki­nin­kas į na­mus pa­gal išk­vie­timą at­vyktų net ir to­kiu at­ve­ju, jei iš pir­mo kar­to ne­pa­vyktų pri­sta­ty­ti siun­tos ir norė­tu­me, kad ji būtų pri­sta­ty­ta pa­kar­to­ti­nai. Bruk­da­mas naują tvarką, Lie­tu­vos pa­štas net pa­si­žadė­jo, kad laiš­ki­nin­ko at­vy­ki­mas į na­mus nie­ko ne­kai­nuos. Pa­šal­pas, pen­si­jas, pre­nu­me­ratą ir siun­tas jis pri­sta­tys įpras­ta tvar­ka, net ne­kvies­tas. O pa­skam­bi­nus nu­ro­dy­tu nu­me­riu ir iš­sik­vie­tus, su­lauk­si­me laiš­ki­nin­ko jau kitą dar­bo dieną. Taip žadė­jo re­for­ma­to­riai.
Pas­kai­čius to­kių da­lykų, be­lie­ka sėsti ra­šy­ti laiškų ar se­niai ne­ma­ty­tiems pa­žįsta­miems pa­kuo­ti do­vanė­lių. Na ir kas, jei­gu te­no­ri įsi­gy­ti tik pa­što ženklą ar voką – juk mo­bi­lus laiš­ki­nin­kas vis tiek va­žiuos. Kad ir 20 ki­lo­metrų.


Prak­ti­ka

Bai­gian­tis bir­že­liui, tą šiuo­lai­kišką pa­što pa­slaugų tei­ki­mo mo­delį iš­bandė­me ir mes – pamė­gi­no­me ant­ra­jam pus­me­čiui pra­tęsti „Že­mai­čio“ ir kitą pre­nu­me­ratą. Vien dėl to iš ra­jo­no pa­kraš­čio į centrą va­žiuo­ti to­lo­kai, vie­ti­nio pa­što sky­riaus ne­be­li­ko, nau­jo­ji laiš­ki­ninkė tuo me­tu ne­dir­bo, o jos pa­va­duo­to­ja į skam­bu­čius neat­sakė.
Anks­čiau jau bu­vau girdė­ju­si vi­so­kių is­to­rijų apie tai, kad da­bar, po pa­što re­for­mos, net ra­jo­ninį laik­raštį už­si­sa­ky­ti yra iššū­kis. Vie­na pa­žįsta­ma stebė­jo­si, kad į mies­telį at­va­žiuo­jan­čio pa­šti­nin­ko dar­bo lai­kas tėra... 15 mi­nu­čių. Iš tiesų, pa­tik­ri­nus mo­bi­laus pa­š-
to dar­bo gra­fiką, paaiškė­jo, kad ar­ti­miau­sio mies­te­lio ir ap­lin­ki­nių kaimų žmonės tu­ri su­ktis ga­na spėriai, nes per sa­vaitę pa­što pa­slau­gos tei­kia­mos tik ket­virtį va­lan­dos.
Dar­by­me­ty­je ir ak­muo kru­ta, kur ten laks­ty­si po mies­tus, tuo la­biau kad to­kią pa­to­gią pa­slaugą ga­li­ma gau­ti namie vien tik pa­skam­bi­nus. Skam­bi­no­me. Kaž­kur to­li ma­lo­ni dar­buo­to­ja išk­lausė pa­gei­da­vi­mo, už­si­rašė ad­resą ir pa­žadė­jo pa­slaugą kitą dieną. Tik jos ne­su­laukė­me. Nei kitą, nei dar kitą, nei po jos ėjusią. Nei po sa­vaitės.
Ne vieną de­šimt­metį iš­ti­ki­mai laik­raš­čius pre­nu­me­ruo­jan­tis ma­no tėtė nu­si­minė, sa­ky­da­mas, kad per tiek metų pirmą kartą sa­vo gy­ve­ni­me jis ne­be­ga­li už­sip­re­nu­me­ruo­ti spau­dos. Vien dėl ši­to rei­ka­lo ten­ka va­žiuo­ti į ra­jo­no centrą. Keis­ti spren­di­mai, ku­rių lo­gi­kos ir pra­ktiš­ku­mo įžvelg­ti dar ne­pa­vy­ko.


Ar vėl reikės pa­što kar­ve­lių?

Ži­no­vai tei­gia, kad ba­land­žiai jiems duo­tas už­duo­tis vykdydavę kruopš­čiai. Kas ži­no, gal atei­ty­je juos pa­keis ko­kie ki­ti skraidū­nai, gal pa­što dro­nai?
Ir ne­be­reikės laiš­ki­nin­kams kla­jo­ti po ato­kiau­sius kai­mus, jei dar to­kie atei­ty­je iš­liks. Ro­dos, kas čia to­kio – pa­mir­šo, neat­va­žia­vo, ne­pas­kam­bi­no. Gal au­to­mo­bi­lis su­ge­do, juk ši­tiek ki­lo­metrų rei­kia ap­suk­ti.
Juo­lab kad šiais lai­kais ir in­ter­ne­tu ga­li­ma su­tvar­ky­ti pra­ktiš­kai viską. Ga­li­ma, jei tas in­ter­ne­tas yra. Ir jei­gu žmo­gus tu­ri kokį tam tin­kamą įren­ginį. Jei jam tą leid­žia am­žius ir ki­tos ap­lin­kybės. To­kiu at­ve­ju ga­li­ma skai­ty­ti tik elekt­ro­ni­nes laik­raš­čių ver­si­jas ir tau­py­ti po­pie­rių. Ga­li­ma daug ką pa­da­ry­ti ir ne­kreip­ti dėme­sio į pa­si­tai­kan­čias keis­tas si­tua­ci­jas, ku­rios pa­ma­žu tam­pa ten­den­ci­ja.
Bet ne­ga­li­ma su­pras­ti vie­no – ar tie, ku­rie sėdėda­mi pa­to­gio­se kėdėse sos­tinės biu­ruo­se bent įsi­vaiz­duo­ja, koks gy­ve­ni­mas yra už Vil­niaus?
Ar bent kas ka­da su­rin­ko sta­tis­tiką, kiek ra­do­si ne­pa­ten­kintų po to, kai pen­sijų ne­šio­jimą į na­mus svarbūs ir at­sa­kin­gi as­me­nys nu­tarė re­for­muo­ti ir iš pa­što per­duo­ti at­sieit pi­giau pa­slaugą tei­kian­čioms įmonėms? Kas, aiš­ku, taip pat pri­si­dėjo prie pa­što re­for­mos. Gal tas pa­slau­gos mėty­mas ir su­taupė centą kitą, bet kiek vy­resnės kar­tos žmonėms kai­na­vo nervų, kiek su­kūrė ne­pa­si­tikė­ji­mo, kol galų ga­le tiek ne­šio­to­jai, tiek gavė­jai vie­ni su ki­tais su­si­pa­ži­no, ap­si­pra­to ir įgi­jo pa­si­tikė­jimą. Ar il­gam – ne­ži­nia, nes re­formų vėjo kryp­tis ne­prog­no­zuo­ja­ma kaip va­sa­ros per­kūni­ja.
Kiek ki­lo su­maiš­ties, ne­pa­si­tikė­ji­mo var­dan su­tau­pytų lėšų? Ir ko­kiam ge­ram dar­bui pa­da­ry­ti pa­nau­do­ja­mos tos su­tau­py­tos lėšos?


Kai ten­ka pa­klus­ti skai­čiams

Keis­ta pra­kti­ka, kai dėl kiek­vie­no maž­mo­žio rei­kia skam­bin­ti kaž­kur to­li, gal į Vil­nių, o gal į die­vai ži­no ku­ria­me pa­sau­lio kraš­te įsikū­rusį va­di­namąjį skam­bu­čių centrą. Jau­ni­mui tai gal ir at­ro­do nor­ma­lu, ta­čiau dau­gu­mai vis tik no­ri­si bend­ra­vi­mo čia, vie­to­je, no­ri­si kreip­tis į at­stovą ta­me re­gio­ne, ku­ria­me jis gy­ve­na, su­pran­ta tarmę ir ką ta tar­me žmo­gus no­ri pa­sa­ky­ti. O ne išk­lau­sy­ti ma­lo­naus gal tik­ru, gal elekt­ro­ni­niu bal­su skai­to­mo me­niu, ku­ria­me rei­kia pa­spaus­ti vieną ar kitą skai­čių.
Štai išk­lau­siu­si visą eilę me­niu su nuo­ro­do­mis, kurį skai­čių ka­da spaus­ti, už­si­re­gist­ra­vau įva­di­nių elekt­ros skai­tik­lių re­mon­to pa­slau­gai. Ma­lo­nus bal­sas ją pa­žadė­jo per tris dar­bo die­nas. Kalbė­jau bend­ri­ne lie­tu­vių kal­ba, bet ana­me ry­šio ga­le ke­lis kar­tus tiks­li­no­si vie­tovės, iš kur skam­bi­nu, pa­va­di­nimą. O jei žmo­gus pra­biltų sod­ria že­mai­čių kal­ba, ar tas ma­lo­nus bal­sas ją su­prastų?
Už­sa­ky­tos op­ti­mi­zuo­tos pa­slau­gos lau­kiu jau sa­vaitę. Gal net ka­da su­lauk­siu.
Gra­žaus lau­ki­mo ir Jums, ge­riau – pri­si­rpstant vyš­nioms ar pirmųjų jur­ginų žiedų.