Parlėks vieversys, visas žagres sutaisys

Šie­met vy­turė­lis pa­si­skelbė grįžęs la­bai anks­ti ir pir­mu ne­drąsiu čir-vir mus pa­svei­ki­no Va­sa­rio 16-osios pro­ga. Pirmąjį pa­va­sa­rio pra­našą, laukų ir ar­tojų draugą, šie­met ap­lenkė žąsys. Did­žiulį šiaurės link ga­ge­nantį pulką aki­mis nu­lydė­jau dar va­sa­rio 11-ąją, o po po­ros dienų pra­švilpė il­ga gul­bių vir­tinė.
Ka­dai­se, kai ar­to­jai į lau­kus ei­da­vo ne su ga­lin­gais trak­to­riais, o su jau­čių ar ark­lių kin­ki­niu, tikė­ta, kad jei vy­turė­lis su­grįšiąs anks­čiau jam pa­skir­tos die­nos, pa­va­sa­ris bus šal­tas ir vėly­vas. Jei gies­me­le pa­svei­kins po va­sa­rio 24-osios, Vie­ver­sio die­nos, pa­va­sa­ris atei­siąs grei­tai ir būsian­tis šil­tas.
Tik šiais per­mai­ningų orų lai­kais nei vy­tu­riai, nei se­no­liai ne­be­ga­li at­spėti, ką at­neš kiek­vie­nas metų lai­kas, net mo­der­nias tech­no­lo­gi­jas nau­do­jan­tys me­teo­ro­lo­gai kar­tais su­si­pai­nio­ja sa­vo pro­gnozė­se.



Vie­ver­sys, žemės pil­kas grums­tas

Ventės Or­ni­to­lo­ginės sto­ties vedė­jas Vy­tau­tas Ju­sys „Že­mai­čiui“ sakė, kad dar iki Vie­ver­sio die­nos Ne­mu­no del­tos ap­sem­tuo­se lau­kuo­se plau­kio­jo gul­bių gies­mi­nin­kių būriai, lau­kuo­se ir pie­vo­se pa­stebė­tos pil­ko­sios, tund­rinės, žel­me­ninės ir bal­ta­kaktės žąsys, skraidė būriai pa­prastųjų pem­pių, yra varnėnų, po­ro­mis jau vaikš­tinė­ja pil­ko­sios gervės.
O kiek ir ko ži­no­me apie mūsų lau­kiamą ir mielą paukš­telį vie­versį, ku­rio pir­mi gies­melės gar­sai su­šil­do ir nu­džiu­gi­na širdį svar­biau­sia ži­nia – žie­ma bai­gia­si.
Dir­vi­nis vie­ver­sys šiek tiek di­des­nis už na­minį žvirblį, nors pri­klau­so žvirb­li­nių paukš­čių būriui, vie­ver­si­nių šei­mai. Vie­ver­siai žie­mo­ja Af­ri­ko­je ir pie­tinė­je Eu­ro­po­je. Pir­mi par­skren­da pa­tinė­liai ir dai­ro­si, kur čia įkūrus sa­vo ka­ra­lystę. Apie pa­si­rin­kimą gies­me­le pra­ne­ša ki­tiems ga­li­miems kon­ku­ren­tams. Vy­tu­rys pra­de­da či­ren­ti dar prie­š aušrą, jo gies­melė la­bai ypa­tin­ga, su­si­de­dan­ti iš nuo 160 iki 460 ir dau­giau skie­menų, grei­ta, la­bai kin­tan­ti, siau­ro daž­nių dia­pa­zo­no.
Paukš­te­lis daž­nai plas­no­da­mas spar­nais vos ne ver­ti­ka­liai ky­la į pa­dangę iki 50, o kar­tais net iki po­ros šimtų metrų, o ta­da gie­do­da­mas sklend­žia že­myn. Nuo ke­lių mi­nu­čių iki pus­va­land­žio ir net il­giau trun­kan­ti gies­melė kuo il­giau tęsia­si, tuo ge­riau pa­vyks­ta pri­si­mei­lin­ti pa­te­lei ir iš­lai­ky­ti jos dėmesį.
Pa­telės į pe­rim­vie­tes su­grįžta vos ne mėne­siu vėliau. Jų dar­bot­varkė­je daug dau­giau punktų – liz­delį su­suk­ti, kiau­šinė­lius su­dėti, iš­perė­ti, vai­ke­lių mais­tu ir sau­gu­mu pa­si­rūpin­ti. Idea­li vie­ta liz­dui – žo­ly­nai ar pa­sėliai. Jį su­ka iš sausų žo­lių stie­be­lių, šak­ne­lių ar smul­kių la­pe­lių gi­lio­je duo­butė­je ir ge­rai pa­sle­pia po žo­lių kuokš­te­liu. De­da 3–6 pil­kai žals­vus taš­kuo­tus kiau­šinė­lius, pe­ri 11 par­ų, mūsų gam­tinė­mis sąly­go­mis iš­ve­da dvi va­das. Nuo iš­si­ri­ti­mo iki jau­nik­liai ga­li pa­lik­ti lizdą ir sa­va­ran­kiš­kai iš­gy­ven­ti praei­na apie 18–25 pa­ros.


Vy­turė­lis pa­dangė­je ir na­muo­se

Pa­va­sa­rio šauk­lius va­di­na­me įvai­riai – vy­tu­riu, cy­ru­liu, vie­ver­siu, vo­ver­siu, bro­liai lat­viai va­di­na lau­ku ci­ru­lis, vo­kie­čiai – Die Feld­ler­che, ang­lai – Eu­ra­sian sky­lark, ru­sai – Полевой жаворонок. Kiek­vie­no­je kal­bo­je pa­brėžia­ma, kad šis paukš­te­lis – laukų gy­ven­to­jas.
Vie­ver­sys, kaip ir lakš­tin­ga­la, la­biau­siai ap­dai­nuo­tas ir išaukš­tin­tas poetų už sa­vo skam­bią džiaugs­mingą gies­melę, jam, esą, do­va­notą pa­ties Die­vo. Jis yra jau­nystės, laimės, džiaugs­mo sim­bo­lis. Kas mėgsta anks­ti kel­tis, taip pat va­di­na­mas vy­tu­riu.
Mūsų pro­tėviai, ku­rie turė­jo žy­miai tvir­tesnį ryšį su gam­ta, tik­riau­siai manė, kad pa­va­sa­rio ši­lumą ant sa­vo sparnų par­ne­ša paukš­čiai, ku­riuos kas pa­va­sarį at­siun­čia deivė Paukštė. Šios deivės pėdsa­kus se­no­sios Eu­ro­pos kultū­ro­je at­sekė žy­mio­ji moks­li­ninkė, ar­cheo­mi­to­lo­gi­jos pra­di­ninkė Ma­ri­ja Gim­bu­tienė.
Anks­čiau, kol did­žio­ji Lie­tu­vos gy­ven­tojų da­lis gy­ve­no kai­muo­se, su vie­ver­sio par­skri­di­mu bu­vo sie­ja­ma ne­ma­žai burtų, darbų, su­kur­ta prie­žod­žių, pa­stebė­jimų.
Norė­da­mos iš­sau­go­ti vei­do skais­tumą, mer­gi­nos tądien snie­gu tris kar­tus praus­da­vu­sios veidą, ne­šu­kuo­da­vu­sios plaukų, nes esą viš­tos va­sarą iš­kas dar­žus. Šią dieną ne­si­jo­jo miltų, nes ki­taip pa­sėlius už­puls ama­ras. Iki vie­ver­sio die­nos reikė­da­vo su­verp­ti vi­sas vil­nas, nes jei liks, at­lėks vie­ver­sys ir su­si­suks vil­nas sau į liz­delį. Jei no­ri būti la­bai grei­tas, reikėję tą dieną du kar­tus api­bėgti ap­lin­kui trobą ar nu­bėgti į kai­mo galą ir at­gal. Tuo­met būsiąs grei­tas kaip vie­ver­sys.
Vy­tu­rys mūsuo­se įam­žin­tas ir vy­ro var­de, ir šei­mos pa­vardė­je, 1973–1980 m. iš ele­men­to­riaus „Vy­turė­lis“ vi­sa Lie­tu­va mokė­si skai­ty­ti, su vy­tu­rio var­du sie­ja­mi knygų, drau­gijų, vaikų dar­že­lių, gat­vių ir kt. pa­va­di­ni­mai. Il­gus me­tus gy­va­vo šio var­do lei­dyk­la, ga­liau­siai už­da­ry­ta. Bet vertė­jo Arū­no Ši­le­rio dėka, vaikų ir jau­ni­mo knygų lei­dyk­la „Vy­tu­rys“ sėkmin­gai at­gimė skait­me­ninės bib­lio­te­kos in­ter­ne­te pa­vi­da­lu.


Šau­tu­vo tai­kik­ly­je

Ka­ra­lienės Vik­to­ri­jos lai­kais Did­žio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je vie­ver­siai bu­vo šau­do­mi ma­siš­kai ir mais­tui, ir pra­mo­gai, gau­do­mi tink­lais ir spąstais, lai­ko­mi kaip na­mi­niai, la­bai brangūs gies­mi­nin­kai. Iki da­bar kai ku­riuo­se re­cep­tuo­se ap­tik­si žodį „vie­ver­sys“, nors pa­tie­ka­lai iš vie­ver­sie­nos ir užd­raus­ti.
Be­je, Prancū­zi­jo­je vie­ver­sius leid­žia­ma med­žio­ti iki šiol, kas­met čia nu­šau­na­ma iki 180 tūkst. vie­ver­sių, nau­do­jant tink­lus ir gau­dyk­les per me­tus su­med­žio­ja­ma dar apie 370 tūkstan­čių.
Ki­ta paukš­čių žu­dikė yra Mal­ta, per ku­rią tie­sia­si pa­grin­di­niai mig­ruo­jan­čių paukš­čių ke­liai. Ne­pai­sy­da­ma įvai­rių Eu­ro­pos Sąjun­go­je ga­lio­jan­čių spar­nuo­čių ap­sau­gos įsta­tymų, Mal­tos Vy­riau­sybė ir to­liau leid­žia sa­los gy­ven­to­jams ga­la­by­ti mig­ruo­jan­čius paukš­čius. Kiek­vieną ba­landį tris sa­vai­tes vyks­ta in­ten­sy­vi pra­skren­dan­čių paukš­čių med­žioklė, ku­rios me­tu, Mal­tos paukš­čių stebė­tojų or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, vie­na­me kvad­ra­ti­nia­me ki­lo­met­re nu­šau­na­ma, su­gau­na­ma ir ki­taip nu­žu­do­ma apie 7 tūkst. įvai­rių paukš­čių.
Šią liūdną sta­tis­tiką ga­liu pa­liu­dy­ti sa­vo nuo­sta­ba ir šo­ku, kurį pa­ty­riau vieną ru­denį ke­lionės po Mal­tos salą me­tu, pa­ma­čiu­si dau­gybę tink­li­nių spąstų ir juo­se be­si­blaš­kan­čius varg­šus di­des­nius ir vi­sai ma­žu­čius, žūčiai pa­smerk­tus mūsų my­li­mus spar­nuo­čius.


Vie­ver­siai spar­čiai nyks­ta

Vie­ver­sių, o ir kitų paukš­te­lių skai­čius Eu­ro­po­je la­bai mažė­ja dėl vis in­ten­syvė­jan­čio ūki­nin­ka­vi­mo, ku­ris ma­ži­na natū­ra­lių pe­rim­vie­čių plo­tus. Jung­tinė­je Ka­ra­lystė­je Ka­ra­liš­ko­sios paukš­čių ap­sau­gos drau­gi­jos su­rink­tais duo­me­ni­mis, vie­ver­sių skai­čius nuo 1972 m. su­mažė­jo 75 pro­c. , o iš to skai­čiaus, ku­ris bu­vo prie­š tris de­šimt­me­čius, te­likę tik 10 nuo­šim­čių.
Vie­na svar­biau­sių prie­žas­čių – po­ky­čiai ūki­nin­ka­vi­me. Anks­čiau bu­vo sėja­ma pa­va­sarį ir dau­giau va­sa­ro­jaus, ku­ris au­go ir bu­vo nui­ma­mas ru­de­niop, todėl už­te­ko pe­rim­vie­čių. Da­bar sėja­ma ru­denį ir dau­giau žie­mi­nių kultū­rų, ku­riuos au­ga per žiemą ir pa­va­sarį, o der­lius nui­ma­mas va­sa­ros pra­džio­je, dėl ko ne­be­li­ko sąlygų vie­ver­sių liz­da­vietėms. Ma­ža to, pa­sėliai in­ten­sy­viai purš­kia­mi įvai­rio­mis ap­sau­gos nuo kenkėjų, ligų ir pikt­žo­lių prie­monė­mis. Paukš­te­liai, ne­be­radę tin­ka­mos vie­tos per­ėti, liz­dus su­ka trak­to­rių vėžėse, kur jie su­traiš­ko­mi tech­ni­kos, purš­kia­mi che­mi­ka­lai su­nai­ki­na įpras­tinį maistą.
Ga­nyk­lo­se in­ten­sy­viai ga­no­mi gy­vu­liai su­try­pia liz­da­vie­tes, ke­lis kar­tus šie­nau­ja­mos pie­vos ne­pa­lie­ka ga­li­my­bių iš­ves­ti bent vieną jau­nik­lių vadą. Da­bar Jung­tinės ka­ra­lystės ūki­nin­kams re­ko­men­duo­ja­ma lau­kuo­se pa­lik­ti neužsė­tus plo­te­lius, už tai jie ska­ti­na­mi iš­mo­ko­mis. To­kiuo­se tar­puo­se vie­ver­siai galėtų su­si­suk­ti liz­dus, ta­čiau dau­ge­lis ūki­ninkų į vi­sas ža­lią­sias idė­jas nu­mo­ja ran­ka.
Jei vie­toj Jung­tinės Ka­ra­lystės įra­šy­si­me bet ko­kią kitą Eu­ro­pos šalį, įskai­tant Lie­tuvą, pa­dėtis men­kai pa­si­keistų. Ne vie­nai paukš­čių rūšiai ga­li­me pa­dėti iš­kel­da­mi in­ki­lus, bet vie­versė­lio tas ne­gelbės. Jam rei­kia plo­te­lio žemės. Jei no­ri­me, kad pa­va­sa­riais dar il­gai jau­nus ir se­nus džiu­gintų giesmė, tiek sy­kių jau girdė­ta, ne­suar­ki­me pa­sku­ti­nio pa­barė­lio, pa­li­ki­me jį kiš­kiui, vie­versė­liui, var­liu­kui pa­si­slėpti, te­gul te­nai žydės ra­munės ir ka­tilė­liai.