„Pasakyk, mamute, kas gi tie linai?“

Li­no ša­lis – už­marš­tin
In­for­ma­ci­nių šal­ti­nių duo­me­ni­mis, li­nai Lie­tu­vo­je pra­dėti au­gin­ti maž­daug prie­š 4 000 metų. Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je linų pluoš­tas bu­vo vie­na iš pel­nin­gai ir gau­siai eks­por­tuo­jamų pre­kių. Net eko­no­minės krizės me­tais (1929–1939 m.) linų pluoš­to eks­por­tas au­go apie pu­sant­ro kar­to. Dau­giau­sia linų Lie­tu­vo­je au­gin­ta 1940 m. – 96,6 tūkst. hek­tarų.
Da­bar ka­žin, ar kur ras­tu­me bent pus­hek­tarį linų pa­sėlio. Tie­sa, Sei­mo Kai­mo rei­kalų ko­mi­te­tas prie­š ke­letą metų tar­si ir siūlė Vy­riau­sy­bei pa­reng­ti na­cio­na­linę il­ga­laikę linų ūkių plėtros pro­gramą su gra­žiu tiks­lu iš­sau­go­ti linų au­gi­nimą mūsų ša­ly­je. Esą tam ir gam­tinės sąly­gos pa­lan­kios, ir ši ūkio ša­ka tu­rin­ti itin gi­lias ir tur­tin­gas tra­di­ci­jas. Prieš ket­ve­rius me­tus, to pa­ties ko­mi­te­to duo­me­ni­mis, šios kultū­ros vi­so­je ša­ly­je bu­vo au­gi­na­ma tik maž­daug apie 300 hek­tarų. O kiek bus šie­met?..
Tie­sa, tos pla­nuo­to­sios li­ni­nin­kystės gai­vi­ni­mo pro­gra­mos kol kas ne­te­ko ma­ty­ti ar girdė­ti, nors gal kur stal­čiuo­se ir dūlėja.
Ne­bes­kam­ba dai­nos apie li­nus nei na­muo­se, nei per mūsų be­ne daž­niau­siai iš visų ra­di­jo sto­čių klau­somą na­cio­na­linį ra­diją.
Dai­nuo­ti ne­be­dai­nuo­ja­me, li­nap­lau­kių mer­ge­lių ir ber­ne­liu įvaiz­dis pa­si­li­ko pra­ėju­sio am­žiaus ra­šy­tojų kny­go­se. Prie mūsų mo­der­nios ta­pa­tybės li­nas šian­dien ne­be­tin­ka.
Būda­vo, su­si­ruošę į sve­čią šalį lauk­tu­vių vež­da­vo­me ko­kių nors li­ni­nių gro­žy­bių, da­bar daž­niau­siai ima­me ša­kotį, vis dar va­din­da­mi vo­kiš­ku „baum­ku­che­no“ – „med­žio py­ra­go“ – var­du. Mat vo­kie­čiai taip pat ke­pa ša­ko­čius, šiek tiek ki­to­kius, ap­lie­tus šo­ko­la­du.
Ne­pa­sa­ky­si, kad Lie­tu­vo­je li­no ga­mi­nių trūksta – siū­lo­ma pa­kan­ka­mai vi­so­kios pro­duk­ci­jos skir­tin­giems sko­niams, bet tik iš įvež­tinės Ka­zachs­ta­no, Ki­ni­jos ir kitų ša­lių ža­lia­vos. Net kai­my­nai lat­viai bei es­tai dar su­ge­ba au­gin­ti linų ir mus ap­rūpin­ti bent sėme­ni­mis. Ma­no vir­tuvės len­ty­no­je taip pat sto­vi dėžutė su sėme­ni­mis iš Lat­vi­jos, nes par­duo­tu­vių len­ty­no­se lie­tu­viškų juk nėra.
Kai lau­kuo­se dar žydė­jo li­nai
Ar pa­si­ge­do­me sa­vo linų? Turbūt, ne. Jie ty­liai din­go iš Lie­tu­vos laukų, kaip pa­ma­žu dings­ta kai­mai, kaip nu­nyks­ta pa­sku­ti­niai likę vien­kie­miai, kaip kai­muo­se din­go ark­liai, pa­skui kiaulės, pa­ma­žu bai­gia iš­nyk­ti karvės. Da­bar ir na­mus, jau ne so­dy­bas, kai­muo­se sta­to be jo­kių ūki­nių pa­statų, ne­bent kokį ga­ražą dar pri­du­ria.
Žemės ūkio mi­nis­te­ri­ja, o ir vi­sa vald­žia be­veik vi­sa­da lyg Mi­ke­land­že­lo Do­vy­das fi­gos lapą tu­ri ne­nu­gin­či­jamą pa­si­tei­si­nimą dėl įvai­rių bėdų, vėla­vimų ir kitų ne­ge­ro­vių – kal­tos Briu­se­lio re­zo­liu­ci­jos ir nu­ta­ri­mai…
Lai­kas bėga, pa­si­mirš­ta, ma­tyt, skai­čiai ir pa­čių priim­ti spren­di­mai. Žemės ūkio mi­nis­te­ri­ja sa­vo in­for­ma­ci­nia­me pra­ne­ši­me Lie­tu­vai sto­jant į Eu­ro­pos Sąjungą bu­vo pa­ra­šiu­si, kad mūsų ša­lis de­ry­bo­se su ES iš­si­derė­jo 5 726 t pluoš­ti­nių linų ga­my­bos kvotą: 2 263 t – il­go linų pluoš­to ir 3 463 t – trum­po linų pluoš­to per me­tus. Li­no ša­liai kaž­kaip ma­žo­kai.
Ta­me pa­čia­me pra­ne­ši­me sa­ko­ma, kad nuo 2001 m. pe­ri­mant ES rin­kos re­gu­lia­vi­mo prie­mo­nes bu­vo pa­keis­ta ir pa­ra­mos už li­nus mokė­ji­mo tvar­ka, pe­rei­nant prie tie­sio­gi­nių iš­mokų už pluoš­ti­nių linų pa­sėlių hek­tarą. Ta­da už 1 ha pluoš­ti­nių linų bu­vo mo­ka­ma iki 1500 Lt, o pa­gal ES re­gu­lia­vimą, pa­ramą pra­dėta skir­ti ne tik linų au­gin­to­jams, bet ir per­dirbė­jams, ku­rie iki įsto­ji­mo į ES re­mia­mi ne­bu­vo. Linų pluoš­to per­dirbė­jams bu­vo ža­da­ma mokė­ti 552 Lt už il­go­jo pluoš­to toną ir 311 Lt už trum­po­jo pluoš­to toną. Žemės ūkio mi­nis­te­ri­jos duo­me­ni­mis, pra­šy­mus gau­ti lei­dimą per­dirb­ti linų šiau­de­lius į pluoštą 2004–2005 me­tais Na­cio­na­li­nei mokė­ji­mo agentū­rai prie Žemės ūkio mi­nis­te­ri­jos bu­vo pa­tei­ku­sios 11 linų pir­mi­nio per­dir­bi­mo įmo­nių.
Žur­na­las „Ma­no ūkis“, ap­žvelg­da­mas li­ni­nin­kystės ak­tua­li­jas, 2004 m. pa­va­sarį rašė, kad Lie­tu­vo­je tai­ko­ma linų au­gi­ni­mo ir der­liaus do­ro­ji­mo tech­no­lo­gi­ja leid­žia gau­ti vi­du­ti­niš­kai 4 t iš hek­ta­ro 1,25–1,50 ko­kybės nu­me­rio šiau­de­lių. Pa­žangūs linų au­gin­to­jai, lai­ky­da­mie­si tech­no­lo­gi­nių rei­ka­la­vimų, jau ta­da iš hek­ta­ro gau­da­vo po 6 t ir dau­giau aukš­tos ko­kybės šiau­de­lių.
Žur­na­lo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je 2003 m. li­nus au­gi­no apie 600 linų au­gin­tojų, iš jų – 570 ūki­ninkų ir apie 30 žemės ūkio bend­ro­vių. Apie 70 pro­c. pro­duk­ci­jos bu­vo išau­gi­na­ma smul­kiuo­se ūkiuo­se ir tik 30 pro­c. – di­des­niuo­se (per 30 ha) spe­cia­li­zuo­tuo­se ūkiuo­se. Au­gin­to­jams bu­vo mo­ka­ma 587 Lt už hek­tarą dyd­žio iš­mo­ka.
Var­ty­da­ma seną 1957 m. iš­leistą „Trumpą kolū­kie­čio ži­nyną“ sky­re­ly­je „Li­nai“ ra­dau, ma­tyt, apie tuo me­tu Lie­tu­vo­je re­ko­men­duo­tas au­gin­ti linų veis­les. Vie­na jų pa­va­din­ta Vaiž­gan­to var­du. Ra­šo­ma, kad šios veislės stiebų aukš­tis – 77 cm, ban­dy­muo­se gau­ta 8,2 cent­ne­rio pluoš­to ir 8,1 cent­ne­rio sėmenų iš hek­ta­ro. Šių linų pluoš­tas la­bai ge­ras, išei­ga iš ne­klojėtų stiebų – 20 pro­c., o iš klojėtų  – 26,5 pro­cen­to. Pa­kan­ka­mai at­sparūs iš­gu­li­mui ir rūdims. Ma­tyt, dėl šių sa­vy­bių po­ka­rio Lie­tu­vos moks­li­nin­kai, nors jau ir „prie so­vietų“, davė li­ne­liams Vaiž­gan­to vardą.
Čilės sa­liet­ra ir „tomš­la­kas“
Tiek metų au­ginę li­nus, mūsų pro­tėviai bu­vo su­kaupę did­žiulį ži­nių lo­byną, kaip ge­riau­siai li­nus au­gin­ti, ap­dirb­ti ir pa­nau­do­ti sa­vo bui­ty­je. Li­no ke­lias iš dir­vos į na­mus ir at­gal bu­vo ne­pap­ras­tai il­gas, jam reikė­jo daug rankų dar­bo ir įvai­rių įran­kių.
Kai po lau­kus dar ne­burzgė ga­lin­ga tech­ni­ka, o kin­ka­vo ark­liu­kas ir gas­pa­do­rius su sėtu­ve ant krūtinės, ta­da li­nus sėda­vo pa­skiau­siai, po visų kitų pa­va­sa­riais sėjamų kultūrų. Mat li­nui užaug­ti ir su­bręsti už­ten­ka 70–80 dienų nuo su­dy­gi­mo.
Dirvą ruoš­da­vo nau­jo­je vie­to­je, daž­niau­siai plėšda­vo plėšimą bu­vu­sio­je do­bi­lie­no­je, mat to­kio­je žemė­je su­dyg­da­vo ma­žiau pikt­žo­lių. Jo­kių her­bi­cidų ta­da nie­kas ne­ži­no­jo ir ne­nau­do­jo. Dir­va ne­galė­jo būti nei per skur­di, nei per­tręšta, ki­taip der­lius bus ar­ba men­kas, ar­ba li­nai iš­guls, kaip sakė tuo­met – „su­kris“. Li­nai tu­ri silpną šaknų sis­temą, o kad pa­sėlis gra­žiai augtų, tręšė mi­ne­ra­linė­mis trąšo­mis. Bent jau mūsų kraš­te tuo­met nau­do­jo „Čilės sa­lietrą“ ir „tomš­laką“. Da­bar tai vi­sai pa­mirš­ti var­dai, ku­riuos me­na ir ką nors ga­li pa­pa­sa­ko­ti tik vy­resnės kar­tos žmonės.
„Čilės sa­liet­ra“ Eu­ropą ta­da pa­siek­da­vo iš šios ša­lies Ham­bers­to­no mies­te­lio, ku­ris ka­dai­se bu­vo vie­nas žy­miau­sių natū­ra­lios sa­liet­ros ka­si­mo centrų pa­sau­ly­je.
Ham­bers­toną įkūrė britų che­mi­kas ir in­ži­nie­rius Ja­me­sas Humberstonas XIX a. pa­bai­go­je prie vie­nos iš at­šiau­riau­sių vietų Žemė­je – Ata­ka­mos dy­ku­mos.
Pietų Ame­ri­kos dy­ku­ma, esan­ti Čilės ir Pe­ru te­ri­to­ri­jo­je, tarp Andų kalnų ir Ra­mio­jo van­de­ny­no, įdo­mi ir tuo, kad čia stūkso Ig­no Do­mei­kos var­du pa­va­din­tas apie 600 km il­gio kal­nagūb­ris, o vie­na iš sa­liet­ros ka­syklų taip pat va­di­no­si šio geo­lo­go var­du. Len­kiš­kai kal­ban­čio­je Lie­tu­vos ba­jorų šei­mo­je Nedz­viad­ko­je (Nau­gar­du­ko ap­skr., Bal­ta­ru­si­ja) gi­musį geo­logą, mi­ne­ra­logą, et­no­logą į šią šalį at­ginė 1831 m. su­ki­li­mas, ku­ria­me jis ak­ty­viai da­ly­va­vo. Čilė­je la­bai ak­ty­viai dir­bo moks­lo la­bui, ta­po Čilės uni­ver­si­te­to rek­to­riu­mi, jam su­teik­tas Čilės Res­pub­li­kos garbės pi­lie­čio var­das.
Ata­ka­mos dy­ku­mo­je iki šiol glūdi did­žiau­si pla­ne­to­je nat­rio nit­ra­to klo­dai. Nuo XIX a. pa­bai­gos iki XX a. vi­du­rio Ata­ka­mos dy­ku­mo­je iš­gau­tos sa­liet­ros pa­ka­ko vi­sam pa­sau­liui, tai­gi ir Lie­tu­vai.
Ki­ta mi­ne­ra­li­nių trąšų rūšis – mil­te­liai, ta­da la­bai gar­bin­ti visų ūki­nin­ka­vu­sių, bu­vo va­di­na­mi tomš­la­ku. Trum­pai ta­riant, „tomš­laką“ su­kūrė ir vardą davė britų me­ta­lur­gas Per­cy Car­ly­le Gilch­rist su sa­vo pusb­ro­liu Sid­ney Glich­rist Tho­mas apie 1876–77 me­tus iš me­ta­lur­gi­jos at­liekų – šlakų (me­ta­lur­gi­nio pro­ce­so pro­duk­tas, su­si­ren­kan­tis ant iš­ly­dy­to me­ta­lo pa­vir­šiaus). Nuo XIX a. pa­bai­gos iki maž­daug II pa­sau­li­nio ka­ro laikų tai bu­vo vie­na po­pu­lia­riau­sių ne sin­te­tinės kilmės trąšų, va­di­na­mų „Tho­mas fos­fat“ ar­ba „To­mo mil­te­liai“ – kal­cio si­li­ka­to fos­fa­tas. Būdin­ga, kad šios trąšos bu­vo su­pil­tos į did­žiu­lius, sun­kius med­žia­gi­nius mai­šus ir at­ke­liau­da­vo dau­giau­siai iš me­ta­lur­gi­ja be­si­ver­čian­čių ša­lių.
Trąša Lie­tu­vo­je bu­vo ga­na po­pu­lia­ri, nau­do­ja­ma net ir ne­di­de­liuo­se ūkiuo­se. Vie­na jos ypa­tybė, be kitų gerų sa­vy­bių, – 
pa­kal­kin­da­vo rūgščias dir­vas. „Tomš­la­ku“ pa­tręšti lie­tu­viš­ki li­nai už­derė­da­vo la­bai ge­rai. Po ka­ro, vy­res­nie­ji me­na, „To­mo mil­te­liai“ – pil­kos, pa­na­šios į pe­le­nus trąšos, kurį laiką dar bu­vo nau­do­ja­mi, bet ne­tru­kus so­vie­tai įsu­ko sa­vo trąšų pra­monę.
Nors me­ta­lo rūda ly­do­ma ir da­bar, bet pro­ce­sai vyk­do­mi kiek ki­taip, ly­dy­mo me­tu su­si­da­ran­tis šla­kas pa­nau­do­ja­mas tie­siant ke­lius ir ki­tiems dar­bams.
Vėliau Žemės ūkio kultūrų tręši­mui „To­mo mil­te­lius“ nu­sto­ta nau­do­ti ir dėl to, kad trąšo­se ne­va ga­li lik­ti kai ku­rių sun­kiųjų me­talų, ga­lin­čių pa­tek­ti į dir­vo­žemį, van­denį ir juos už­terš­ti.
Koks po­pu­lia­rus ir ži­no­mas „Tomš­la­kas“ bu­vo mūsuo­se, liu­di­ja iki da­bar iš­likę po­sa­kiai. Apie grubų, nees­te­tiš­kai at­ro­dantį, bet ga­na pa­tvarų au­dinį, net dra­bužį, sa­ko­ma – „kaip tomš­la­ki­nis mai­šas“ ar­ba „pa­si­ūtas kaip iš tomš­la­ki­nio mai­šo“.

Tęsi­nys ki­ta­me penk­ta­die­nio nu­me­ry­je