Paskutinė rudens šventė

Me­tas, kai džiau­giamės dar­bo vai­siais

Kiek­vie­na ša­lis tu­ri sa­vo dau­giau ar ma­žiau svar­bių šven­čių. Šve­dai įspūdin­gai pa­žy­mi Šventąją Liu­ciją, dau­ge­lio pa­sau­lio ša­lių vai­kai lau­kia Šven­to­jo Mi­ka­lo­jaus, kai ku­rio­se ša­ly­se Sek­minės – ne­dar­bo die­na, mes su bro­liais lat­viais sma­giai ne­ria­me į Rasų šventę.
Nuo se­niau­sių laikų iki da­bar įvai­riuo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se mi­ni­ma ir Šven­to­jo Mar­ty­no, vargšų, sam­di­nių, ka­rei­vių, siuvėjų ir vyn­da­rių globė­jo  die­na. Ši šventė ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma be linksmų puotų su gard­žiau­siais val­giais nu­krau­tais sta­lais, links­mybė­mis, šo­kiais ir dai­no­mis. Tuo me­tu pra­de­da­mas ra­gau­ti ir jau­nas, šių metų der­liaus vy­nas.
Vai­kai tos die­nos va­karą su ži­bin­tais ran­ko­se ke­liau­ja iš namų į na­mus, pro­ce­si­jos prie­ša­ky­je daž­nai ve­da­mi per­si­ren­gu­sio­jo šv. Mar­ty­nu ant žir­go. Jie dai­nuo­ja dai­nas, ap­lankę na­mus, ap­do­va­no­ja­mi sal­dai­niais, rie­šu­tais ar ki­to­kiais gardė­siais. Vaikų ei­se­nos žyb­sint jų ne­ša­miems ži­bin­tams – vie­nas įspūdin­giau­sių Šven­to­jo Mar­ty­no die­nos ren­gi­nių.
Kol gy­ve­no­me ar­čiau žemės ir se­zo­ni­nių ūkio darbų rit­mu, Šven­to­jo Mar­ty­no die­na bu­vo la­bai svar­bi pa­sku­tinė ru­dens šventė. Iki to lai­ko jau būda­vo nuim­tas vi­sas der­lius, kas likę neiš­kul­ta ir ne­sut­var­ky­ta po sto­gu sau­giai laukė sa­vo eilės, nu­penė­ti gy­vu­liai, baig­ta ga­nia­va, su­mokė­ti įvairūs mo­kes­čiai, at­si­skai­ty­ta su sam­di­niais.
Tuo me­tu daug kur pra­si­dėda­vo skers­tuvės, būda­vo ruo­šia­mos mėsos at­sar­gos žie­mai. Be to, so­čiai val­go­ma rie­bių vėdarų, rie­bios mėsos, nes pra­si­dėjus Ad­ven­to me­tui bus ne­be­va­lia links­min­tis ir reikės pa­snin­kau­ti iki pat Kalėdų.
Lie­tu­vo­je šios die­nos ne­šven­čia­me, už­mirš­tas tra­di­ci­jas mėgi­na gai­vin­ti tik klaipė­diš­kiai kultū­ros puo­selė­to­jai, mat, kai ku­rių is­to­rikų tei­gi­mu, Šven­to­jo Mar­ty­no die­na bu­vo mi­ni­ma ir mūsų pro­tėvių. Ta pro­ga šei­mi­ninkė na­miš­kiams kep­da­vu­si žąsį, o iš jos krūtin­kau­lio burę, koks bus oras ir atei­nan­ti žie­ma. Tikė­ta, kad Šven­ta­sis Mar­ty­nas ant žir­go iš­si­ne­ša ši­lumą ir va­sarą, o pa­va­sarį ją vėl grąži­na ki­tas rai­te­lis – Šven­ta­sis Jur­gis.


Žąsys Mar­ty­no neiš­gelbė­jo

Ką šv. Mar­ty­nas – IV a. Ita­li­jo­je gy­venęs vys­ku­pas, pa­si­žymėjęs gai­les­tin­gu­mo dar­bais, ypač ne­turtė­lių šal­pa, tu­ri bend­ro su žąsi­mis bei ži­bin­tais ir kodėl šią šventę taip mėgsta vai­kai?
Šv. Mar­ty­nas, Tu­ri­no vys­ku­pas, daž­niau­siai vaiz­duo­ja­mas jo­jan­tis ant žir­go. Is­to­ri­ja pa­sa­ko­ja, kad jis grei­čiau­siai bu­vo gimęs tuo­me­tinės Ro­mos im­pe­ri­jos pro­vin­ci­jo­je Pa­no­ni­jo­je, da­bar­tinės Veng­ri­jos te­ri­to­ri­jo­je, galbūt 316 ar­ba 336 me­tais. Jo tėvas bu­vo aukš­to ran­go im­pe­ra­to­riš­ko­sios ka­va­le­ri­jos ka­ri­nin­kas. Kai šį iš­siuntė tar­nau­ti į Šiaurės Ita­liją, jis kar­tu pa­si­ėmė ir sūnų. Tuo lai­ku Ro­mos im­pe­ri­jo­je jau bu­vo be­įsi­ga­lin­ti krikš­čio­nybė, baigė­si kru­vi­ni krikš­čio­nių per­se­kio­ji­mai.
Būda­mas 10 metų Mar­ty­nas nu­sprendė at­si­liep­ti į Evan­ge­li­jos kvie­timą ir ta­po krikš­čio­niu. Su­laukęs pen­kio­li­kos, jis pra­dėjo tar­nau­ti Ro­mos ka­riuo­menė­je. Ma­no­ma, buvęs net im­pe­ra­to­riaus sar­gy­bi­niu. Kartą jo­da­mas prie mies­to vartų pa­matė su­ša­lusį pus­nuogį el­getą. Ta­da iš­sit­raukęs kardą, per­rėžė sa­vo ka­rišką ap­siaustą pu­siau ir kitą jo dalį ati­davė el­ge­tai pri­si­deng­ti. Naktį Mar­ty­nas su­sap­navęs Kristų, apsigobusį ta ap­siaus­to pu­se.
To­liau ei­ti ka­rio tar­ny­bos Mar­ty­nas ne­be­norėjęs, did­žiu­lių pa­stangų dėka iš ka­rinės tar­ny­bos pa­si­traukė, pa­si­nėrė į moks­lus, o vėliau įkūrė vie­nuo­lyną.
Šven­ta­sis buvęs la­bai kuk­lus, vi­sa­da už­jautęs žmo­nes, ypač var­ge­tas. Kartą, kai mirė vie­ti­nis vys­ku­pas, ap­lin­ki­niai pa­no­ro nau­juo­ju val­dy­to­ju iš­si­rink­ti šv. Mar­tyną. Nu­siuntė žygū­nus į vie­nuo­lyną pra­neš­ti jam šią ži­nią. Pa­matęs atei­nan­čius šauk­lius, Mar­ty­nas nėrė į žąsų tvar­telį ir tarp jų pa­si­slėpė. Bet tos ėmė ga­gen­ti ir iš­davė, kur sle­pia­si būsi­ma­sis vys­ku­pas. Mar­ty­nas pa­žadėjęs kas­met to­kiu lai­ku su­val­gy­ti po žąsį, todėl už šią iš­da­vystę per Šv. Mar­ty­no dieną žąselės mo­ka iki šiol.


Ga­nia­vos ir sam­do­mo dar­bo pa­baig­tuvės

Ne vie­no vy­resnės kar­tos lie­tu­vių ra­šy­to­jo kūri­niuo­se ga­li­ma ras­ti, kaip anais lai­kais pie­me­nu­kai lauk­davę ga­nia­vos pa­bai­gos. Mat tik su­varę gy­vu­lius į tvar­tus, ma­žie­ji galė­jo su­grįžti prie mokslų ar bent į na­mus, kur šil­čiau ir mie­liau nei ru­dens vėjo pla­ka­muo­se lau­kuo­se. Todėl Šven­to Mar­ty­no die­nos vai­kai lauk­da­vo la­bai ne­kant­riai, pa­sak kai ku­rių et­no­logų, mal­dau­da­mi snie­go pie­me­nys net at­lik­da­vo tam tik­ras apei­gas su bal­tu ožiu. Vy­res­ni vai­kai po Mar­ty­no die­nos grįžda­vo į mo­kyklą, ži­no­ma, jei tėvai iš­galė­da­vo leis­ti juos į moks­lus. Štai ir ne­ša ma­žie­ji iš namų į na­mus švie­sos ži­bin­tus iki šiol.
Nuo se­no Šventojo Mar­ty­no dieną baig­da­vo­si ir sam­di­nių dar­bo lai­kas. Šeimininkai, norė­da­mi su sam­di­niais su­si­tai­ky­ti, užg­lais­ty­ti per me­tus ga­li­mai įvy­ku­sius ne­su­sip­ra­ti­mus, o gal ir su­si­tar­ti ki­tiems me­tams, steng­da­vo­si šei­myną tą dieną pa­ma­lo­nin­ti gau­sio­mis vaišė­mis, tarp ku­rių svar­biau­sia būda­vo kep­ta žąsis.


Su le­du ar bra­du

Anks­čiau Šventąjį Martyną laikė ir orų pranašu. Kai ku­riuo­se ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mas se­nas lie­tu­vių būdas orą spėti iš žąsies krūtin­kau­lio. Jei kau­las prie­ky­je per­si­švie­čia, yra gry­nas, bal­tas, o į galą „ne­šva­rus“, tai žie­mos pra­džia bus šal­ta, o pa­bai­ga šil­ta. Ir at­virkš­čiai – jei žąsies krūtin­kau­lio ga­las skaid­rus, per­švie­čia­mas, ta­da rei­kia lauk­ti žie­mos su šal­ta pa­bai­ga.
La­biau ži­no­mas spėji­mas buvęs apie Kalėdų orus: jei Mar­ty­nas su le­du, tai Kalėdos su bra­du, jei Mar­ty­nas su bra­du, tai Kalėdos – su le­du, ar­ba Mar­tynas ant le­do, Kalėdos ant van­de­nio. Jei­gu lapkričio 1-ąją būda­vo gied­ra, tai būsianti la­bai šal­ta žie­ma.
Da­bar to­kius pra­na­ša­vi­mus ma­žai kas beat­si­me­na, nors iki šiol Že­mai­ti­jo­je gy­vuo­ja pa­na­šus spėji­mas, kad jei Pa­na Šven­to­ji su le­du, tai Kalė­dos – su bra­du, o jei Pa­na Šven­to­ji su bra­du, tai Kalė­dos – su le­du.
Ar šiau­rys pus­tys la­pus, ar švies šykš­ti išei­nan­čio ru­dens sau­lutė, pri­si­min­ki­me ir švęski­me vi­sas šven­tes, ku­rios mums tei­kia džiaugsmą ir viltį.