Pro spyg­liuo­tas vie­las matęs laisvę

Il­giau­siai pa­sau­ly­je ka­lin­tas po­li­ti­nis ka­li­nys
Šie­met jam būtų su­kakę 95 me­tai. At­si­tik­ti­nai sim­bo­liš­kas net šio žmo­gaus gim­ta­die­nis – Vy­tu­ro dieną. Paukš­te­lio, ku­ris pir­ma­sis sa­vo gies­me pa­svei­ki­na po niū­rios žie­mos. Ba­lys ir­gi bu­vo tar­si tas pa­va­sa­rio – laisvės – pra­na­šas, ku­rio ne­su­gebė­jo nu­til­dy­ti ir pa­lauž­ti jo­kios vald­žios, trėmi­mai ir jam tai­ky­tos bausmės.
Jei reikėtų rink­tis pa­vyzdį, koks turėtų būti sa­vo Tėvynę, laisvę ir tiesą my­lin­tis žmo­gus, nea­be­jo­da­ma rink­čiau­si da­bar jau švie­saus at­min­tinimo B. Ga­jauską.
Mes vi­si tu­ri­me silp­ny­bių, ydų, tu­ri­me pa­vy­do, ne­no­ri­me pri­pa­žin­ti su­klydę ar esan­tys ne­teisūs. Ke­letą metų dirb­da­ma ša­lia Ba­lio nė kar­to ne­pa­ty­riau nė men­kiau­sio nea­py­kan­tos, pyk­čio, kerš­to ar įsiū­čio mo­men­to. Jis kalbė­da­vo ra­miai, pa­teik­da­mas sa­vo ar­gu­men­tus. Nie­ka­da ne­si­stengė at­kreip­ti dėme­sio į sa­ve, va­do­vau­ti ar did­žiuo­tis sa­vo gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­ti­mi ar per­gy­ve­ni­mais, ku­rių būta daug.
Dėl to, kad su sa­vo sąži­ne nėjo į komp­ro­mi­sus, tikė­jo lais­va Lie­tu­va ir gynė jos teisę būti lais­va, su­mokė­jo ne­įsi­vaiz­duo­jamą kainą – 37-erius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus ne­laisvė­je. Ta­po liūd­nu re­kor­di­nin­ku, il­giau­siai ka­lin­tu po­li­ti­niu ka­li­niu. Išt­ver­ti visą tai reikė­jo didelės dva­sios stip­rybės.
Ne­pap­ras­to kuk­lu­mo žmo­gus, nie­ka­da ne­lindęs į vie­šumą, nemėgęs gar­sių kalbų, ne­norėjęs da­lin­ti in­ter­viu, jis ty­liai dir­bo sa­vo darbą, vi­sa­da pai­sy­da­mas vi­di­nio mo­ra­li­nio ko­dek­so, su ne­pap­ras­ta kant­ry­be, iš­min­ti­mi ir ra­my­be. Gai­la, kad apie šį žmogų už­sie­ny­je ži­no­ma dau­giau nei mūsų ša­ly­je, ap­mau­du, kad kol jis bu­vo gy­vas, do­ku­men­tuo­ta ma­žai jo darbų ir pri­si­mi­nimų.
Laiš­kai iš la­ge­rių
Šiais lai­kais sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mo­mis sąly­go­mis B. Ga­jaus­kas su­gebė­jo iš­lik­ti sa­vi­mi, to­bulė­ti, siek­ti sa­vo vi­zi­jos – lais­vos Lie­tu­vos. Net ir rūsčiau­sio­mis trem­ties sąly­go­mis, men­kai pa­valgęs, sun­kiai dirb­da­mas ka­syk­lo­se, mokė­si kalbų. So­vie­ti­niuo­se la­ge­riuo­se bu­vo įka­lin­ta dau­gybė įvai­rių ša­lių pro­fe­so­rių, ra­šy­tojų, po­li­tikų – vi­sas in­te­li­gen­ti­jos žie­das.
Bet ko­kio­mis sąly­go­mis Ba­lys vi­sa­da rašė ir lais­va­jam pa­sau­liui per­davė ana­lizę apie tai, kas tuo­se la­ge­riuo­se dėjo­si.
Šian­dien leng­va pa­sa­ky­ti „rašė”. Ra­šy­ti bu­vo užd­raus­ta. Net ir už vieną ne­tin­kamą žodį baudė kar­ce­riu ar­ba la­bai grei­tai galė­jo pri­dėti dar ke­le­rius me­tus kalė­ji­mo, trem­ties ir kitų „ma­lo­nių“. Vis tik Ba­lys su­gebė­jo per­gud­rau­ti sis­temą.
Vi­sur ir vi­sa­da ra­šy­mui la­bai kruopš­čiai ruošė­si: at­sar­giai iš­ty­rinė­da­vo ap­linką, išs­tu­di­juo­da­vo pri­žiūrė­tojų cha­rak­te­rius. Ta­da reikė­jo su­gal­vo­ti, kur pa­slėpti ma­žy­tes plo­no po­pie­riaus skiau­te­les.
Tam jis iš­raus­da­vo pieš­tu­ko sto­rio 8 cen­ti­metrų gy­lio sky­lutę sie­no­je, į ją su­kiš­da­vo vo­le­liu su­suktą po­pie­rių, viršų užk­li­juo­da­vo su­smul­kin­to tin­ko ko­še­le, pa­ba­lin­da­vo dantų pa­sta –  taip nuo la­ge­rio prie­vaizdų pa­slėpda­vo raš­tus.
Svar­biau­sia ry­ši­ninkė – žmo­na Ire­na
Karts nuo kar­to net ypa­tin­go­jo re­ži­mo la­ge­rių ka­li­niams leis­da­vo pa­si­ma­ty­ti su ar­ti­mai­siais. To­kių su­si­ti­kimų me­tu vie­niems Ga­jaus­kams te­ži­no­mu būdu teks­tus pe­rim­da­vo ir šva­raus po­pie­riaus par­ūpin­da­vo da­bar jau taip pat Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­si žmo­na Ire­na. Vėliau ji teks­tus per­duo­da­vo Mask­vos di­si­den­tei Ari­nai Ginz­burg, o ši pa­si­rūpin­da­vo, kad jie pa­tektų į Va­karų pa­saulį. Tai tęsėsi maž­daug 6-erius me­tus. Tuo me­tu Miun­che­ne gy­venęs Kęstu­tis Jo­ku­by­nas – B. Ga­jaus­ko la­ge­rio drau­gas – kar­tu su žmo­na pa­si­telkę di­di­namąjį stiklą iš­šif­ruo­da­vo teks­tus.
Šie Ba­lio teks­tai būda­vo skai­to­mi per Lais­vo­sios Eu­ro­pos ra­diją, skel­bia­mi Eu­ro­pos spau­do­je, ver­čia­mi į ki­tas kal­bas. Rem­da­mie­si tais laiš­kais Va­karų pa­sau­lio po­li­ti­kai galė­jo spaus­ti So­vietų vald­žią.
2008 m. B. Ga­jaus­kas iš­lei­do pri­si­mi­nimų knygą „Pro spyg­liuo­tas vie­las ma­tau dangų“. Ne­di­de­lio tūkstan­čio eg­zemp­lio­rių ti­ra­žo lei­dinį jis skyrė žmo­nai Ire­nai. „Šią ypa­tin­go re­ži­mo la­ge­ry­je ra­šytą straips­nių knygą ski­riu sa­vo žmo­nai Ire­nai. Be jos nei šie straips­niai, nei ši kny­ga ne­būtų at­si­radę“, – įrašė de­di­ka­ciją.
Vi­si, kas pa­ži­no­jo Ireną Ga­jaus­kienę, pri­si­me­na ją kaip linksmą ir žod­žio ki­šenė­je neieš­ko­ju­sią mo­terį, pui­kią, vai­šingą šei­mi­ninkę. Ir tik ne­dau­ge­lis ži­no­jo, ko­kius žy­gius ji bu­vo pa­da­riu­si.
Vi­sur ir vi­sa­da pa­dėti ki­tiems
Prieš dau­gelį metų Ve­lykų pro­ga ga­vau nuo­širdų Ba­lio Ga­jaus­ko svei­ki­nimą, ly­dimą jo tuo­met ne­se­niai iš­leis­tos kny­gos. Jo­je su­ra­šy­tas dai­lia ir tvar­kin­ga ra­šy­se­na gulė­jo ir laiš­ke­lis. Ke­li jo frag­men­tai leid­žia pa­jus­ti, kaip at­sar­giai Ba­lys bu­vo įpratęs rink­ti ir dėlio­ti žod­žius, net laišką va­din­da­mas skiau­te­le, veng­da­mas vardų, konk­re­tes­nių de­ta­lių. Bet pra­šy­da­mas pa­dėti žmo­gui. Toks bu­vo Ba­lys.
„Mie­la Dai­va, prie šios kny­gelės pri­de­du ne­di­delę skiau­telę su ne­la­bai jums svar­biais žod­žiais. Ne­se­niai ma­ne ap­lankė žur­na­listė, ji ir ra­šy­to­ja, iš Vie­nos <...> Į Lie­tuvą ji at­vy­ko, nes no­ri pa­ra­šy­ti knygą apie Lie­tuvą ir lie­tu­vių pa­si­prie­ši­nimą oku­pa­ci­jai. Jos ir ma­no pa­žįsta­mas ku­ni­gas iš Zalc­bur­go davė ma­no ant­rašą ir pa­si­ūlė su ma­ni­mi su­si­tik­ti. Mes su­si­ti­ko­me ir aš jai pa­pa­sa­ko­jau bei at­sa­kiau į klau­si­mus. Jei­gu Jums at­si­tik­ti­nai tektų su­si­tik­ti ją, vertėtų pa­dėti jai.“
La­ge­rio gy­ve­nimą ga­li per­teik­ti tik tas, kas jį pa­tyrė. Kas dar ne­skaitė B. Ga­jaus­ko kny­gos „Pro spyg­liuo­tas vie­las ma­tau dangų“, ke­le­tas epi­zodų iš jos galbūt pa­dės su­pras­ti, ką te­ko pa­tir­ti po­li­ti­niams ka­li­niams ir koks tas mūsų ke­lias laisvėn.
*
Įdo­miau­sias ke­lionės tar­pas bu­vo iš Ku­či­no į nu­trėmimą ant Ochots­ko jūros kran­to Čiu­mi­ka­ne. Iš la­ge­rio į Čiu­sovąją nu­vežė „va­ra­no­ku“. Da­bar jis mu­zie­jaus eks­po­na­tas. Iš Čiu­so­va­jos į Permės kalė­jimą vežė trau­ki­niu Sto­ly­pi­no va­go­ne. Kalė­ji­me „pailsė­jus“ po­rą mėne­sių, nu­skrai­di­no ma­ne ke­lei­vi­niu lėktu­vu su­ra­kin­to­mis ran­ko­mis į Cha­ba­rovską – ma­tyt, vir­ši­nin­kai manė, kad ga­liu „pa­bėgti“, iš­šok­da­mas iš lėktu­vo. Na ką gi, at­sar­ga gėdos ne­da­ro. Ke­lionė su ant­ran­kiais gal tiktų į Gi­ne­so re­kordų knygą. Iš Cha­ba­rovs­ko ma­ne plukdė į Ni­ko­la­jevską prie Amū­ro kalė­ji­mo lai­vu. Jis bu­vo mas­kuo­ja­mas ant de­nio su­krau­ta žemės ūkio tech­ni­ka. Užė­jo aud­ra ir mes pusę pa­ros slėpėmės įlankėlė­je. Ta­da at­min­ty­je iš­ki­lo girdė­ta „Amū­ro bangų“ me­lo­di­ja.
*
Ka­me­ra la­bai ma­ža: du žings­niai ant dviejų, lan­ge­lis gro­tuo­tas, iš lau­ko už­kal­ta lan­ginė su ply­šiais. Į ka­merą įei­na šiek tiek švie­sos. Prie sie­nos vy­riais pri­tvir­tin­tas len­ti­nis gul­tas. Ry­te šeštą va­landą už­ver­čia gultą prie sie­nos ir iš ko­ri­do­riaus pri­žiūrė­to­jas įstu­mia ge­le­žinį vir­balą į gul­to skylę, ir taip iki de­šim­tos va­lan­dos va­ka­ro. Va­ka­re pri­žiūrė­to­jas išt­rau­kia ge­le­žinį vir­balą ir ka­li­nys nu­si­leid­žia gultą že­myn iki ho­ri­zon­ta­lios pa­dėties. Prie gul­to apa­tinės pusės pri­tvir­tin­ta ta­bu­retė, kai ry­te gultą pa­ke­lia, ta­bu­retė nu­si­leid­žia (vie­na ko­ja įsi­re­mia į grin­dis ir ant jos ga­li at­si­sėsti. Sėdynės plo­te­lis toks ma­žas, kad be­sėdėda­mas ant jos grei­tai pa­vargs­ti. Va­ka­re, kai pri­žiūrė­to­jas nu­leid­žia gultą, jis pro du­ris įki­ša ploną čiu­žinį, ry­te jį pai­ma. Antk­lodės nei pa­galvės ne­duo­da. Pa­gu­li – su­ša­li, vaikš­čio­ji: ke­li žings­niai į prie­kį, ke­li žings­niai at­gal, pa­mo­si­kuo­ji ran­ko­mis, taip ap­šy­li, pa­vargs­ti, vėl at­si­gu­li ir vėl vis­kas iš nau­jo, ir taip visą naktį. Dieną pa­sėdi, pa­vargs­ti, pa­vaikš­tai. Ry­te duo­da duo­nos ga­ba­liuką ir šil­to van­dens. Pie­tums šil­tos sriu­bos pusę lit­ro, be­veik van­denė­lis (kar­ce­rio nor­ma). Va­ka­re ga­ba­liu­kas duo­nos ir karš­tas van­duo.Tai toks kalė­ji­mas kalė­ji­me. Tik yra lai­ko mąsty­ti apie gy­ve­ni­mo pra­smę.
*
Iš kas­dienės po­li­ti­nių ka­li­nių tik­rovės: kiek­vieną dieną pri­žiūrė­to­jai iš­ves­da­vo ka­li­nius pa­si­vaikš­čio­ti „į lauką“. Tas „lau­kas“ va­di­no­si „pa­si­vaikš­čio­ji­mo kie­me­liu“. Vie­na džiaugs­mo va­landėlė – pro spyg­liuo­tas vie­las pa­ma­ty­ti kar­tais saulėtą, melsvą dangų, kar­tais ap­si­niau­kusį, niūrų kaip ka­li­nio gy­ve­ni­mas.
*
Oku­pan­tai pa­sie­kia sa­vo tikslą, kai jie pa­ver­gia tau­tos dva­sią. Aki­vaiz­dus tau­tos dva­si­nis at­spa­ru­mas yra kal­ba. Ja la­biau ne­gu ki­tais tau­ti­niais fak­to­riais tau­ta išs­ki­ria iš kitų tar­po.
Ca­rinė im­pe­ri­ja di­delę reikšmę skyrė nu­tau­ti­ni­mui ir su­ru­si­ni­mui.Tai įvyk­dy­ti stengė­si 120 metų. Todėl mūsų tau­ta ge­rai su­pran­ta, ką reiš­kia dva­si­nis pa­ver­gi­mas.
*
Ba­lio Ga­jaus­ko duktė Gra­ži­na pra­nešė, kad šį mėnesį Sei­me bus ati­da­ry­ta švie­saus at­mi­ni­mo Ba­lio Ga­jaus­ko veik­lai nu­švies­ti skir­ta fo­tog­ra­fijų pa­ro­da. Ji turėtų at­spindė­ti sig­na­ta­ro veiklą iki 1990 m. Ren­giant pa­rodą, pa­gal­bos bu­vo kreip­ta­si ir į plun­giš­kius. Gra­ži­na Ga­jaus­kaitė pa­tvir­ti­no, kad pa­ro­da šį pa­va­sarį bus at­vež­ta ir į Plungę.