Puodžiai. Pamiršta istorija

Trau­kia­si kai­mai, kartu nyks­ta ir ži­nios apie bu­vusį gy­ve­nimą juo­se, apie tai, kaip žmonės gy­ve­no ir kuo vertė­si. Vie­nas vis la­biau pa­mirš­tamų se­no­vi­nių amatų – puodų žie­di­mas. Is­to­rikų tei­gi­mu, vie­nas se­niau­sių amatų žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je – puo­di­nin­kystė – mūsų ša­ly­je la­biau­siai klestė­jo Že­mai­ti­jo­je, di­de­li šio ama­to cent­rai buvę Viekš­niuo­se ir Kuršė­nuo­se.

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad puo­di­nin­kystė galė­jo vys­ty­tis tik ten, kur bu­vo tam dar­bui tin­ka­mo mo­lio. Mūsų ra­jo­nas turė­jo gerų ir na­gingų puod­žių Mi­žui­kų ir Did­žiųjų Mos­tai­čių kai­muo­se.



Nė su ži­bu­riu ne­be­ra­si

Plungės jo­mar­kuo­se la­bai lau­kia­mi būdavę puod­žiai iš Mi­žui­kų kai­mo. Jie sa­vo dir­bi­niais garsė­jo jau XIX a. 

pa­bai­go­je bei XX a. pra­džio­je. O mos­tai­tiš­kiai sa­vo ga­mi­nius vež­davę į Klaipė­dos tur­gus iki pat vėlyvų po­ka­rio metų.

Mo­lio dir­bi­nių būta daug ir įvai­rių. Gau­sioms šei­moms reikė­jo ne­ma­žai indų kas­die­nos gy­ve­ni­me ir mais­to at­sar­goms pa­si­ruoš­ti. Anuo me­tu iš mo­li­nių du­benė­lių srėbda­vo sriubą, į mo­li­nius bliū­dus (at­si­pra­šau kal­bi­ninkų, bet iš tarmės žod­žių neiš­me­si) krėsda­vo košę, su­pil­da­vo mir­kalą, ly­dy­tus tau­kus, su­dėda­vo sviestą ar grie­tinę, medų. Į mo­li­nius uz­bo­nus pil­da­vo girą ar pieną, iš mo­li­nių puo­de­lių ger­da­vo na­mi­nių žo­lių ar­batą, o jur­ginų puokštę merk­da­vo į mo­linę vazą. Gėles so­din­da­vo taip pat į mo­li­nu­kus. Net žvakę už­deg­da­vo mo­linė­je žva­kidė­je.

Di­de­liuo­se ke­lių litrų tal­pos puo­duo­se rau­gin­da­vo pieną, raug­da­vo agur­kus, žie­mai su­pil­da­vo vir­tas mėly­nes ar bruk­nes (be cuk­raus), nes šios dėl tam tikrų sa­vy­bių to­se puo­dynė­se iš­si­lai­ky­da­vo ne­surū­gu­sios.

O kur dar žais­lai vai­kams, ypač švil­piai. Jų būda­vo įvai­rių formų – nuo paukš­čiukų iki gy­vu­liukų.

Šian­dien na­mi­nių žiestų indų nu­si­pirk­ti be­veik nėra kur. Ne­be­ga­li ras­ti ir anais lai­kais žiestų puodų. Ieš­kok neieš­kojęs – ne­pa­čiu­pinė­si nei mi­žui­kiš­kių, nei mos­tai­tiš­kių dir­bi­nių, ne­be­ra­si net ko­kio ap­du­žu­sio, anuos lai­kus me­nan­čio mo­li­nio ąso­čio.

Laimė, dar yra vie­nas ki­tas žmo­gus, ga­lin­tis pa­pa­sa­ko­ti apie tuos lai­kus, kai kai­muo­se klestė­jo se­nie­ji ama­tai.


Kas molį minkė

Did­žiuo­siuo­se Mos­tai­čiuo­se gimęs ir augęs, puod­žių brolį turėjęs Sta­nis­lo­vas Kont­ri­mas var­di­jo puod­žių, ku­riuos jis dar me­na iš abiejų kaimų, pa­var­des: An­ta­nas ir Vac­lo­vas Šlei­niai, An­ta­nas Bru­žas, An­ta­nas Ven­ga­lis, Po­vi­las Triuš­ka, Jo­nas Šim­kus, Ig­nas Kont­ri­mas, Gab­rie­lius Vait­kus, And­rius Moc­kus, Ste­po­nas Ju­re­vi­čius, Juo­zas Ju­re­vi­čius, Jus­tas Šlei­nius. Taip pat ir Jus­ti­nas bei Ani­ce­tas Srėba­liai, ki­ti, ku­rių pa­var­des ir dar­bus jau už­nešė lai­ko dulkė­mis.

Toks gau­sus vie­no ama­to meistrų būrys at­si­ra­do neat­si­tik­ti­nai. Čio­nykš­čiams pa­si­sekė tuo, kad da­bar jau pa­mirš­tu var­du pa­va­din­to­je vie­tovė­je – Ra­tiškė­se – bu­vo la­bai ge­ros ko­kybės mo­lio. Vien­ti­so, be ak­me­nukų, to pil­kai mėly­no, iš ku­rio išei­da­vo to­kie gražūs ir ge­ri in­dai.

Tie­sa, puo­dams žies­ti tin­ka­mo mo­lio iš­kas­da­vo ir prie Žvel­sos upės, ta­čiau šis būdavęs ne to­kios ge­ros ko­kybės – su ak­me­nu­kais, ku­riuos reikė­jo kruopš­čiai iš­ran­kio­ti.


Mo­lio ke­lias nuo ka­syk­los iki in­do

Mo­lio pa­si­kas­ti ir par­si­vež­ti va­žiuo­da­vo su ark­liais. Iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro mo­lio ka­syk­la pri­klausė, be­rods, Ven­ga­lių šei­mai, ku­ri už ve­žimą mo­lio im­da­vo tam tikrą su­tartą už­mo­kestį. Po ka­ro, na­cio­na­li­za­vus pri­va­čią nuo­sa­vybę, mokė­ti jau nie­kam ne­be­reikė­jo.

Par­si­vežę molį na­mo, su­drėbda­vo kur nors tro­bos kertė­je. Prieš ruoš­da­ma­sis žies­ti puodą, meist­ras ge­rai iš­min­da­vo molį – pir­ma ko­jo­mis, pa­skui dar ir ran­ko­mis. Po to kiek­vieną ga­balą dar su­pjaus­ty­da­vo pei­liu, kad ne­pa­si­tai­kytų ko­kio grums­te­lio ar ak­me­nu­ko, kad mo­lis būtų ly­gus ir vien­ti­sas, kaip svie­tas.

Sa­va­darbį žie­di­mo stalą, čio­nykš­čių puod­žių va­dintą vars­to­tu, su­kal­da­vo iš lentų. Vir­šu­tinį stalą pa­da­ry­da­vo iš sto­res­nių lentų, kad šis įsuk­tas įgautų pa­greitį ir meist­ras turėtų ma­žiau spir­ti ko­ja į apa­čio­je įtai­sytą ko­kio ge­ro met­ro plo­čio ratą, ku­ris tą dar­bas­talį ir su­kda­vo.

Dirb­da­vo abiem ran­ko­mis, būsimą ga­minį dau­giau­siai for­muo­da­mi nykš­čiu ir smi­liu­mi. Iš­gavę no­rimą formą, su­stab­dy­da­vo ratą, at­sar­giai nu­pjau­da­vo švie­žią ga­minį ir dėda­vo ant len­tos ap­džiū­ti. Jei ne­pa­vyk­da­vo, molį per­min­ky­da­vo ir vėl pa­nau­do­da­vo ki­tam ga­mi­niui.


Kaip puo­dus džio­vi­no ir glazū­ra­vo

Vėliau puo­dus džio­vin­da­vo. Tam vėl tar­na­vo ta pa­ti gy­ve­na­mo­ji tro­ba. Vie­na­me jos kam­ba­ry­je su­kal­da­vo ke­letą len­tynų, jo­se su­ri­kiuo­da­vo švie­žius ga­mi­nius išd­žiū­ti.

Tai truk­da­vo ke­letą dienų. Tro­ba ne­galė­jo būti nei per karš­ta, nei per šal­ta. Išd­žiū­vu­sius in­dus ruoš­da­vo iš­deg­ti. Tie­sa, prie­š tai juos glazū­ruo­da­vo.

Tuo­me­ti­niai puod­žiai šio­se vie­to­se mo­lio dir­bi­nius glazū­ruo­da­vo de­gin­to švi­no mil­te­liais, kas, be­je, bu­vo da­ro­ma ir ki­to­se Eu­ro­pos vals­tybė­se. Švi­no įsi­gy­da­vo tur­guo­se, dau­giau­siai at­si­vež­da­vo iš Klaipė­dos. Jo pa­kan­ka­mai at­si­ra­do po ka­ro, kai Klaipė­do­je keitė mies­to van­den­tie­kio vamzd­žius, ku­rie buvę švi­ni­niai.

Šviną su­dau­žy­da­vo ga­ba­lais, dėda­vo į tam spe­cia­liai pa­ruoštą sto­ro­ku dug­nu skardą, su­kur­da­vo laužą ir kai­tin­da­vo, kol švi­nas iš­si­ly­dy­da­vo. Ta­da ly­dinį vis pa­ka­sinė­da­vo į kaup­tuką pa­na­šiu įran­kiu, kol pa­ma­žu švi­nas išd­žiū­da­vo ir tap­da­vo pa­na­šus į mil­tus. Atvė­susį per­mal­da­vo ran­kinė­mis gir­no­mis iki smul­kių mil­te­lių.

Ta­da iš­vir­da­vo skystą ru­gi­nių miltų ko­šelę, ja ap­tep­da­vo ga­mi­nius, o po to api­bars­ty­da­vo švi­no mil­tais – tai ir bu­vo glazū­ra. Kar­tais į ją įmai­šy­da­vo kitų me­talų – žal­va­rio ar­ba va­rio, ku­rie su­teik­da­vo no­rimą spalvą.


Deg­ly­čios

Did­žiuo­siuo­se Mos­tai­čiuo­se ir Mi­žui­kuo­se gy­ve­no ne tik daug puod­žių, bet bu­vo pa­sta­ty­ta ir daug deg­ly­čių – puodų iš­de­gi­mo kros­nių. Jas statė kar­tais ke­li meist­rai kar­tu, kar­tais turė­jo nuo­sa­vas.

Tai bu­vo at­ski­ras sta­ti­nys, šiek tiek to­liau nuo gy­ve­namųjų tro­be­sių, nu­lip­dy­tas iš mo­lio. Būsi­mai puodų de­gi­mo kros­niai skir­to­je vie­to­je iš­kas­da­vo apie pus­metrį gy­lio duobę ir pa­ruoš­da­vo vietą ug­nia­ku­rui. Ta­da iš mo­lio for­muo­da­vo deg­ly­čios „grin­dis“. Sta­bi­lu­mui įmai­šy­da­vo virbų, o tar­puo­se įdėda­vo su­skal­dytų med­žio ga­balų. Vėliau, pirmą kartą pa­kūrus ugnį, šie su­deg­da­vo – lik­da­vo kiau­rymės, ant ku­rių ri­kiuo­da­vo puo­dus.

Juos su­dėda­vo ke­lio­mis eilė­mis, vie­nas ant ki­to, kaip sa­ky­da­vo, pra­žan­gi­nai, nuo did­žiau­sių apa­čio­je iki smul­kiau­sių vir­šu­je. Viršų ap­dėda­vo puodų šukė­mis – „ap­šu­kiuo­da­vo“.

Ugnį kūren­da­vo dvi tris die­nas, sau­so­mis eg­linė­mis mal­ko­mis. Iškū­re­nus ugnį, deg­ly­čią pa­lik­da­vo at­vėsti – per anks­ti ati­da­rius puo­dai galė­jo su­skil­ti. Vie­nu kar­tu iš­deg­da­vo daug puodų, nes į turgų vež­da­vo ark­li­niais ve­ži­mais. Juk tuš­čiais ra­tais ne­va­žiuo­si – gai­la lai­ko, o ir nie­ko neuž­dirb­si.


Už puo­dus galė­jai ir dvi­ratį įsi­gy­ti

Miš­ki­nin­kas Al­gi­man­tas Kra­ji­nas yra už­rašęs iš Mi­žui­kų kai­mo ki­lu­sios ei­gu­lio se­sers Be­ne­dik­tos Srėba­liūtės-Ven­ga­lienės pa­sa­ko­jimą apie per ke­lias kar­tas šei­mo­je turėtą puod­žiaus verslą. Da­bar jau Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­si mo­te­ris tąsyk pa­sa­ko­jo, kad jos tėvas Jus­ti­nas turė­jo 9 ha žemės, bet garsė­jo kaip puod­žius. Jam 1937 m. mi­rus, amatą per­ėmė sūnus Ani­ce­tas.

Srėba­lių žies­ti puo­dai bu­vo pla­to­kai ži­no­mi. Par­da­vinė­ti juos būda­vu­si mo­terų pa­rei­ga. Tur­gaus dieną pa­si­kin­kiu­sios ark­liuką jos trauk­da­vo į Ku­lius, Plungę, Kre­tingą, Gargž­dus, pa­siek­da­vo net Lau­kuvą. Kaip pa­ti pa­sa­ko­jo – dar­di ir vis būgštau­ji, kad ark­lys ne­pa­si­bai­dytų ir puodų ne­su­dau­žytų.

Bro­lis Ani­ce­tas vers­lu ne­si­skųsda­vo, iš jo net dvi­ratį nu­si­pir­ko. O tai anais lai­kais bu­vo kur kas di­des­nis da­ly­kas nei da­bar koks pa­dėvėtas au­to­mo­bi­lis.


Il­gas ke­lias į turgų

Į turgų reikė­jo ge­rai pa­si­ruoš­ti. Did­žiųjų Mos­tai­čių kai­mo puod­žiai sa­vo dir­bi­nius dau­giau­siai ga­ben­da­vo į Klaipėdą ar Gargž­dus, o iš­va­žiuo­da­vo jau iš va­ka­ro. Did­žiau­sias gal­va­so­pis būda­vo su pil­nu ve­ži­mu puodų sau­giai nu­si­leis­ti nuo sta­taus kaip sto­gas Gargždų kal­no ne­su­ku­liant ve­ža­mos pro­duk­ci­jos. Kad būtų sau­giau, puo­dus ge­rai ap­kam­šy­da­vo šie­nu.

Leng­viau įveik­ti statų Mi­ni­jos šlai­to kalną pa­dėda­vo prie ga­li­nių ve­ži­mo ratų pri­tai­sy­tos pa­lai­dinės. Šie sa­vo­tiš­ki stabd­žiai – iš med­žio išd­rož­ta gel­delė, pri­riš­ta prie ve­ži­mo gard­žių, ap­ka­bin­da­vu­si ratą ir ne­leis­da­vu­si jam su­ktis.

Prieš va­žiuo­da­mi į Klaipėdą, ark­lius pa­seg­da­vo (iki šiol že­mai­čiai ark­lius ne kaus­to, o se­ga, iš čia ir žo­dis „pa­sa­ga“) nau­jo­mis pa­sa­go­mis. Kai šie kaukšė­da­vo per Gargždų ir Klaipė­dos bru­kius, o me­ta­lu deng­ti ra­tai dardė­da­vo per ak­me­nis, tai ap­lin­kui tik žie­žir­bos lėkė.

Jei tur­gus būda­vo ne vi­sai sėkmin­gas ir visų pre­kių ne­pa­vyk­da­vo par­duo­ti, puod­žiai Klaipė­do­je turė­jo sa­vo „gas­pa­das“ – žmo­nes, ku­rie už tam tikrą at­lygį pa­lai­ky­da­vo puo­dus iki ki­to tur­gaus.


Su nuo­ty­kiais

Pa­si­tai­ky­da­vo ir juo­kingų, nors ir nuo­sto­lingų nuo­ty­kių. Kartą va­žiuo­jant per Žvel­sos tiltą į Ža­dei­kius ka­žin ko pa­si­baidė ark­liai, ve­ži­mas ap­vir­to ir vi­si puo­dai pa­si­pylė į upę. Il­gai dar pa­tiltė­je šukės mėtėsi, o kai ku­riuos puo­dus upė pa­si­ėmė. Vi­sas kai­mas juokė­si iš ne­vykė­lio važ­ny­čio­to­jo, ku­ris bu­vo pa­sam­dy­tas tuos puo­dus nu­vež­ti į Klaipė­dos turgų.

Ko­kius krei­ves­nius puo­dus ar nuo tur­gaus at­li­ku­sius puod­žiai kai­my­nams ati­duo­da­vo, kaip ta­da bu­vo įpras­ta – išgė­rus drau­ge pus­bu­telį ma­ga­ry­čių. Po to­kių vai­šių ki­tas, būda­vo, na­mo par­si­neš­da­vo visą pus­maišį indų.

Ne iš mo­lio drėbti bu­vo tie Mi­žui­kų ir Did­žiųjų Mos­tai­čių žmonės…

Už pa­sa­ko­jimą apie puod­žius dėko­ju Sta­nis­lo­vui Kont­ri­mui iš Did­žiųjų Mos­tai­čių kai­mo.