Skriski, skriski Lietuvėlėn, tu gandreli baltas

Gand­ri­nių ne­beš­ven­čia­me, bet gandrų su­grįži­mo lau­kia­me ne­kant­riai, dai­ry­da­mie­si, ka­da pa­laukė­je su­bo­luos rau­don­ko­jis juo­das­par­nis gu­žuo­lis, par­ne­šan­tis pa­va­sa­rio ši­lumą.


Ar gand­rai lai­ko­si gam­tos įsta­tymų?

Šie­met gand­rai, kaip ir dau­ge­lis kitų paukš­čių, su­grįžo anks­čiau nei įpras­ta. Žvel­sos lan­kas pir­mas gand­ras ap­lankė dar savaitės pra­džio­je. Atid­žiai ap­žiūrė­jo ba­las, ku­rio­se šiuo me­tu ves­tu­vi­nes dai­nas kur­kia pra­budusios svi­tos var­lių. Ne­ty­rinė­jau, ar tie­sa, bet esą gand­rai tuok­tu­vių rūpes­čiais už­siė­mu­sių var­lių ne­le­sa. Gir­di, o kaip nau­ja kar­ta užaugs, jei se­no­ji neiš­nerš?
Gam­tos įsta­ty­mai ir nu­ta­ri­mai. Ne­si­lai­ky­si jų, pa­ts neiš­gy­ven­si. Ka­da žmonės tai su­pras?
Lie­tu­vo­je, or­ni­to­logų stebė­jimų duo­me­ni­mis, pe­ri ko­ne de­šim­ta­da­lis vi­sos Eu­ro­pos gandrų. Ar il­gai dar džiaug­simės jų kle­ke­ta­vi­mu? Ar įsi­vaiz­duo­tu­me mūsų va­sa­ras be gandrų skryd­žių aukš­tai dan­gu­je, tar­si norėtų spar­nais pa­lies­ti pa­čią saulę?
Tie­sa, da­bar, kai spar­čiai nyks­ta tra­di­ci­niai kai­mai, kai la­biau ste­bi­me ne gamtą, o sa­vo iš­ma­niųjų ek­ra­nus, tuos su­grįžu­sius paukš­čius ne­be taip la­bai ir pa­ma­to­me. Štai pra­ėjo 40-ies paukš­čių die­na, Žemės die­na ir pa­va­sa­rio ly­gia­die­nis, va­kar bu­vo mi­ni­ma Pa­sau­linė van­dens die­na. Jos taip ir li­ko nu­plėšta­me ka­len­do­riaus la­pe­ly­je, ypa­tin­gai ne­su­vir­pinę mūsų šird­žių ir ne­su­ža­dinę min­čių.


Kaip gand­ras ne­ša kielę

Koks mie­las džiaugs­mo pliūps­nis vi­sa­da už­lie­da­vo širdį, pa­va­sarį pirmą kartą pa­ma­čius par­skri­dusį gandrą. Ma­ma tuo­jau klaus­da­vo – o kūlį ar iš­ver­tei? Pa­ma­čius gandrą, kūlį reikė­jo vers­ti būti­nai, kad žiemą iš­vers­tum į pa­va­sarį.
Dar sa­ky­da­vo, kad gand­ras po spar­nu par­nešąs kielę ar­ba leds­pyrą, ku­ri išs­par­do pa­sku­ti­nius le­dus, o ta­da atei­na tik­ras pa­va­sa­ris.
Man, ma­žam žmo­gu­čiui, kil­da­vo vi­so­kių klau­simų – įdo­mu, kaip tie du paukš­čiai su­si­tin­ka ir kur tą kielę gand­ras ne­ša, ar ji tu­pi kur po spar­nu įsi­ka­bi­nu­si, ar ant gand­ro nu­ga­ros? Taip nie­kad ši­to ir ne­su­ži­no­jau, bet vi­sa­da džiau­giuo­si, pa­ma­čiu­si bro­lių lat­vių na­cio­na­li­niu paukš­čiu lai­komą kielę. Ar­gi ne sim­bo­liš­ka, kad dviejų gi­mi­ningų tautų na­cio­na­li­niai paukš­čiai gand­ras ir kielė taip pat su­sie­ti įvai­riais mi­to­lo­gi­niais ir pa­pro­ti­niais ry­šiais.



Gand­ras – šei­mos globė­jas

Gand­ras lai­ko­mas šei­mos globė­ju. Turbūt vien dėl to, kad jis at­nešąs vai­kus. Na, gal dar ir dėl to, kad jau­nik­lius pa­kai­to­mis pe­ri abu tėvai. Ti­ki­ma, kad so­dy­bo­je, ku­rio­je ap­si­sto­jo gand­rai, gy­ve­na ge­ri žmonės, o tie na­mai yra lai­min­gi. Todėl steng­ta­si pri­si­vi­lio­ti šiuos paukš­čius. Gand­ra­lizdį turė­jo kel­ti kar­tu vy­rai ir mo­te­rys, nes jei šios ne­padės, paukš­čiai liz­do ne­pamėgs. Įkėlus gand­ra­lizdį, reikė­da­vo įdėti mo­netų, nes be jų gand­rai taip pat ne­perė­sian­tys.
Iš gandrų el­ge­sio spėjo orą. Atė­jus šie­napjūtės me­tui, sa­ky­da­vo, kad mur­zi­nas gand­ras pra­na­šau­ja lietų, šva­rus – giedrą. Jei gand­ras ren­ka­si stovė­ti ant šie­no kups­to, sto­go ar šiaip kur aukš­čiau, o dar styp­so ant vie­nos ko­jos – lis, gal net il­gai. Jei gand­ras į lizdą pa­pil­do­mai ne­ša šie­no kuokš­tus, tai rūpi­na­si jau­nik­lių ši­lu­ma ir ap­sau­ga, nes atei­na dar­ga­na, lie­tus ir ne­ma­lonūs orai. Jei gand­rai išsk­ren­da anks­ti – lauk šal­tos žie­mos.
Jie gand­ras pra­de­da lan­ky­tis ar su­si­krau­na lizdą so­dy­bo­je, ku­rio­je anks­čiau ne­perė­jo, ta šei­ma su­si­lauks vaikų ar­ba bus ves­tuvės. Jei gand­rai so­dybą pa­lie­ka, tikė­ta, kad į tuos na­mus atei­na ne­laimė, o jei ku­riais me­tais iš liz­do iš­me­ta gand­riuką, tikė­ta, kad paukš­čiai jau­čia ne­der­lingą va­sarą ir mais­to trūkumą.


Žem­dir­bio pa­ly­do­vai

Gand­ras vi­sai ne­baikš­tus paukš­tis. Jei ma­to, kad ran­ko­se grėblys, dal­gis ar kaup­tu­kas, žy­giuo­ja ša­lia tar­si drau­ge dirbtų. Taip ir yra, tik jis dir­ba sa­vo darbą – ren­ka šei­my­nai maistą. Sa­ko, plėšrūnai gand­rai su­ry­ja net paukš­te­lių jau­nik­lius, kiš­ku­čius, gy­va­tes, drie­žus, žio­gus, vi­so­kius va­balė­lius. Galbūt, bet ar daž­nas bu­vo lau­ke pra­va­žia­vus trak­to­ri­nei šie­nap­jo­vei? Vaikš­čio­jo ir stebė­jo, kas lie­ka nu­pjau­tos žolės pra­dalgė­se, kiek čia žu­vu­sių, per­rėžtais pil­vais be­si­kan­ki­nan­čių įvai­rių mažųjų gyvūnė­lių, pa­kliu­vu­sių po grei­taei­giais pei­liais?
Po pievą mak­linė­jan­tys gand­rai kaip grei­ti sa­ni­ta­rai daž­nai tik už­bai­gia su­žeistųjų kan­čias. Kas be ko, gand­rams pa­kliū­va ir sveikų gyvūnė­lių, bet ne­teis­ki­me jų. Vie­toj to pa­klaus­ki­me, o kiek kiš­ku­čių, stirnų, kitų gyvūnų su­med­žio­ja žmonės?
Lie­tu­vos or­ni­to­logų drau­gi­jos va­do­vas Liu­tau­ras Rau­do­ni­kis įspėjo apie vis grėsmin­gesnę si­tua­ciją Lie­tu­vo­je. Ir ne tik gand­rams, bet ir ki­tiems spar­nuo­čiams. Nes rei­kia vis dau­giau akė­ti ir sėti, o pa­sėlius pri­žiūrė­ti įvai­ria che­mi­ja. Der­liaus ir pa­jamų dau­giau, bet ar ne per bran­gi vi­so to kai­na, ar ne­nu­tiks taip, kad kaž­kurį pa­va­sarį vie­to­je tikrų paukš­čių gies­mių te­liks klau­sy­tis jų įrašų?
Kas be­nu­tiktų, ne­siel­ki­me su gam­ta kaip ru­sai su Uk­rai­na, ne­pul­ki­me jos bea­to­dai­riš­kai, ne­žiūrė­ki­me vien tik sa­vo nau­dos. Te­gul vie­tos ir gėry­bių už­teks ir mums, ir ap­link esan­tiems vi­siems gam­tos tva­ri­niams.