Švaros mėnuo. O gal metai?

Ty­ras kaip plas­ti­kas van­duo

Kiek­vie­nas gy­ven­to­jas, net ne­įtar­da­mas to, per sa­vaitę pra­ry­ja ma­žiau­siai ban­ko kor­telės dyd­žio, o gal ir di­desnį kiekį mik­rop­las­ti­ko. Per me­tus iš mūsų nu­ry­to plas­ti­ko jau būtų ga­li­ma iš­lie­ti gais­ri­nin­ko šalmą. Per de­šimt­metį jo su­val­go­me apie pust­re­čio ki­log­ra­mo ar­ba po­rą ka­na­li­za­ci­jos vamzd­žių. Jei ir to­liau taip, tai per sa­vo am­žių į or­ga­nizmą su­grūsi­me apie 20 ki­log­ramų plas­ti­ko. Skam­ba bai­siai ir ne­įti­ki­na­mai. Sa­ky­si­te, gal tai kitų ša­lių sta­tis­ti­ka. De­ja, pa­sau­lis, o kar­tu ir Lie­tu­va skęsta be jo­kio gelbė­ji­mo­si ra­to.
Prie šios pro­ble­mos pri­si­de­da­me vi­si be išim­ties. Pir­miau­sia neat­sa­kin­gu var­to­ji­mu ir bea­to­dai­riš­ku šiukš­li­ni­mu.
Mik­rop­las­ti­ko da­bar yra vi­sur ap­link mus, ore ir van­de­ny­je, mais­te ir ap­ran­go­je, mūsų kūnuo­se ir krau­jy­je. Moks­li­nin­kai dar tik ti­ria, koks bus il­ga­lai­kis jo po­vei­kis žmo­gaus svei­ka­tai, o pir­mo­sios nau­jie­nos nėra džiu­gi­nan­čios.
Plas­ti­ku ypač už­terš­tas van­duo. Net tas, kurį ge­ria­me iš plas­ti­ki­nio bu­te­lio. 2019 m. į pla­ne­tos van­dens tel­ki­nius pa­te­ko 6,1 mln. tonų plas­ti­ko at­liekų, į van­de­ny­nus – dar apie 1,7 mln. to­nos. Skai­čiuo­ja­ma, kad da­bar vi­so­se pa­sau­lio jūro­se ir van­de­ny­nuo­se yra apie 30 mln. tonų plas­ti­ko at­liekų, 109 mln. tonų su­si­kaupė upė­se. Pa­sak eks­pertų, net su­rin­kus da­bar upė­se įstri­gu­sias at­lie­kas, plas­ti­ko tar­ša ke­liaus į van­de­ny­nus dar de­šimt­me­čius, nes di­delė da­lis jų jau su­skilę į ma­žes­nes ne­suy­ran­čias da­le­les, ku­rios pra­si­skver­bia vi­sur.
Di­delė da­lis plas­ti­ko at­liekų van­de­ny­je yra būtent smul­kių da­le­lių pa­vi­da­lu. Kas­met ap­tin­ka­ma vis dau­giau nu­gai­šu­sių van­dens gyvūnų ir paukš­čių, ku­rių žūties prie­žas­tis bu­vo su­ėstas plas­ti­kas.


Plast­ma­sinė pla­ne­ta

Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plėtros or­ga­ni­za­ci­ja, ku­rios na­re Lie­tu­va yra nuo 2018 metų, sa­vo ata­skai­to­je pa­skelbė, kad pra­ėju­siais me­tais pa­sau­ly­je su­nau­do­ta 460 mln. tonų plas­ti­ko, o tai yra be­veik dvi­gu­bai dau­giau nei 2000-ai­siais. Plas­ti­ko at­liekų kie­kis per tą laiką išau­go dau­giau nei dvi­gu­bai, net iki 353 mln. tonų. Jo per­dir­bi­mas nėra pel­nin­gas, todėl tik 9 pro­c. plas­ti­ko at­liekų bu­vo per­dirb­ta, 19 pro­c. – su­de­gin­ta, o be­veik 50 pro­c. iš­ke­lia­vo į sąvar­ty­nus.
Įsi­vaiz­duo­ki­te 460 mln. tonų mais­tinės plėvelės, be ku­rios šian­dien ne­beiš­si­ver­čia­me nė vie­nuo­se na­muo­se. Šia plėve­le ap­suk­tu­me Žemės ru­tulį tiek kartų, kad bet ko­kia gy­vybės for­ma ja­me už­dustų. Dūsta­me ir mes, tik kol kas to ne­no­ri­me pa­stebė­ti ar tikė­ti, kad neat­sa­kin­gai nu­mes­tas kiek­vie­nas plas­ti­ko ga­ba­liu­kas anks­čiau ar vėliau ko­kia mik­ro da­le­le su­grįš at­gal į mūsų kūną.
Per pa­sku­ti­nius dve­jus me­tus šią pro­blemą dar la­biau pa­di­di­no to­nos me­di­ci­ni­nių kau­kių, ku­rios lai­ko­mos dar tar­šes­ne at­lie­ka nei plas­ti­ki­niai mai­še­liai. Aps­kai­čiuo­ta, kad kiek­vieną mėnesį pa­sau­ly­je su­nau­do­ja­ma 129 mlrd. vei­do kau­kių, maž­daug 3 mln. per mi­nutę. Did­žio­ji da­lis šių ap­sau­gos prie­mo­nių yra vien­kar­tinės, pa­ga­min­tos iš plas­ti­ki­nių mik­rop­luoštų, ku­rie bio­lo­giš­kai ne­skaidūs, ta­čiau ga­li skil­ti į ma­žes­nes – mik­ro ir na­no – plas­ti­ko da­le­les, ir taip plis­ti eko­sis­te­mo­se. Pa­nau­do­tos vien­kar­tinės vei­do kaukės da­bar vo­lio­ja­si gatvė­se kaip la­pai ru­denį, ir dėl to tu­ri­me būti „dėkin­gi“ tik sau.


Jei gyvū­nai galėtų kreip­tis į teismą

Jei lau­kinė fau­na ir flo­ra galėtų kreip­tis į teismą ir ap­skųsti jų na­mus bea­to­dai­riš­kai ter­šian­čius žmo­nes, baudų neiš­si­mokėtų net mūsų anū­kai.
Ka­žin koks kip­šas yra įkalęs į galvą mintį, kad vi­so­kiu šlamš­tu ga­li­ma leng­vai at­si­kra­ty­ti miš­ke. Ta­ry­bi­niais lai­kais į mišką ne­šda­vo ir vež­da­vo iš­mes­ti viską – nuo vaistų bu­te­liukų iki pikt­žo­lių sėklų. Ir tai bu­vo nor­ma­lu, nes šiukš­les su­rink­da­vo tik mies­tuo­se, o kai­mo žmonės vertė­si, kaip iš­manė. Praė­jo ge­ri trys de­šimt­me­čiai, kai ne­be­gy­ve­na­me pa­gal oku­pantų nu­sta­ty­tas tai­syk­les, bet kai ku­rie jų su­for­muo­ti įpro­čiai to­kie gajūs, kad nie­kaip ne­įsten­gia­me at­si­sa­ky­ti.
Sa­vait­galį vaikš­čio­jau vie­na­me ge­ro­kai nuo gy­ven­vietės nu­to­lu­sia­me miš­ke. Pa­miškė­je pir­miau­sia pa­si­ti­ko išmė­ty­ti bu­te­liai, se­ni ba­tai, įvai­rių bu­vu­sių pa­kuo­čių lie­ka­nos, tarp pirmųjų pa­va­sa­rio žie­de­lių stirk­so­jo išmė­ty­ti stik­li­niai ir plas­ti­ko bu­te­liai.
Prie Vals­ty­binės miškų urė­di­jos pla­ka­to, ra­gi­nan­čio grožė­tis miš­kais, o ne šiukšlė­mis, mėtėsi krūva iš­mestų senų pa­dangų. Tas pa­ts pla­ka­tas in­for­ma­vo, kad per me­tus miš­kuo­se su­ren­ka­ma apie 700 tonų šiukš­lių. Ir kas jas ten su­nešė, jei ne mes?
Va­žiuo­da­ma daž­nai ma­tau pa­kelės miš­kuo­se iš­mes­tus mai­šus su įvai­rio­mis bui­tinė­mis at­lie­ko­mis, bu­te­liais, pa­lik­tas se­nas pa­dan­gas, puo­dus, dra­bu­žius. At­sa­ky­mo, kodėl mes taip el­giamės, ne­su­ran­du iki šiol. Juk jei kaž­kas ne­pa­tingė­jo tų šiukš­lių su­si­krau­ti į au­to­mo­bilį ir at­vež­ti į pa­miškę, ne­jau ne­galė­jo nu­vai­ruo­ti iki ar­ti­miau­sio sąvar­ty­no, kur da­bar ne­mo­ka­mai ga­li pa­lik­ti viską, ko tik ne­be­rei­kia bui­ty­je.


Ma­ži, bet svarbūs žings­niai

Ka­žin kaip žmonės gy­ve­no iki plas­ti­ko eros? Ir ką ge­ro į šiuos lai­kus ga­li­me per­kel­ti pri­si­min­da­mi metą, kai vi­sa ba­kalė­ja bu­vo tik stik­linė­je ta­ro­je, bi­rius pro­duk­tus pa­kuo­da­vo į po­pie­ri­nius ar sa­vo at­si­neš­tus mai­še­lius. Net jei šian­dien ir norė­tu­me per­mainų, esa­me tar­si įka­lin­ti plas­ti­ko pa­sau­ly­je ir iš jo ištrūk­ti nėra taip pa­pras­ta. Bet net ir to­kio­mis sąly­go­mis kiek­vie­nas iš mūsų ga­li­me bent tru­putį pri­si­dėti prie ap­lin­kos šva­ri­ni­mo.
Visų pir­ma, kuo la­biau ma­žin­ki­me drau­gystę su plas­ti­ku. Ar ne­keis­ta, kad kas­dienė­je kal­bo­je jau pri­gi­jo nau­ji ma­to vie­ne­tai „mak­si­mi­nis mai­še­lis“ ir „ma­jo­ne­zi­nis ki­birė­lis“? Ar tik­rai jų rei­kia? O gal pir­ki­nių mai­šelį ga­li­me pa­si­siū­ti ar­ba nu­si­megz­ti iš na­muo­se esan­čių įvai­rių med­žiagų? Ir ki­to ap­si­pir­ki­mo me­tu užuot griebę pa­to­giai ne­to­li ka­sos ka­bantį plas­ti­kinį mai­šelį, iš­sit­rau­ki­me iš ki­šenės daug­kar­tinį sa­vo pa­si­siūtą.
Ne vie­no­je ša­ly­je jau ran­da­si par­duo­tuvės, ku­rios prekėms pa­kuo­ti ne­be­nau­do­ja plas­ti­ko, o pirkėjų pra­šo at­si­neš­ti sa­vo tal­pas. Be­je, ir mūsuo­se ar­ba­tos par­duo­tuvė­se per­kant sve­ria­mas ar­bat­žo­les par­davė­jos vi­sa­da ma­lo­niai pa­sve­ria no­rimą kiekį pro­duk­to į sa­vo at­si­neštą indą. Vie­no, ko tam rie­kia, tai drąsos, nes ma­čiau ne vieną nu­ste­busį žvilgsnį – o kas čia da­bar per mo­nas? Gai­la, bet nei miltų, nei cuk­raus ar kitų bi­rių pro­duktų į sa­vo at­si­neš­tas pa­kuo­tes pas mus nie­kas dar ne­sve­ria, tad vien pirkėjų no­ro ir pa­stangų ma­žin­ti plas­ti­ko pa­kuo­čių nau­do­jimą tik­rai ne­pa­kaks. Sa­vo veiks­mus pir­miau­sia tu­ri per­svars­ty­ti vi­sa pre­ky­bos sis­te­ma. Ją ap­si­spręsti per­mai­noms pri­va­lo­me pa­stūmėti mes, var­to­to­jai.
O kol to nėra, kad gandrų liz­duo­se ne­plevė­suotų po­lie­ti­le­no mai­šai, kad gry­bai miš­ke slėptųsi ne po ka­vos puo­de­lių dang­te­liais, o po la­pais, kad žu­vys ne­dustų nuo mik­rop­las­ti­ko, ne­nu­mes­ki­me bet kur ir bet kaip ne­rei­ka­lin­gos plas­ti­ko šiukšlės, o radę kaž­kie­no neat­sa­kin­gai nusviestą pa­kel­ki­me ir iš­mes­ki­me į plas­ti­ko at­liekų kon­tei­nerį. Tai ir bus ma­ži, bet tei­sin­gi žings­niai į šva­resnį ir svei­kesnį ry­tojų. Pradė­ki­me taip da­ry­ti jau šian­dien.