Tarptautinė gimtosios kalbos diena

Jung­ti­nių Tautų Ge­ne­ra­linės Asamblė­jos 1999 m. spren­di­mu kas­met va­sa­rio 21 d.
pa­žy­mi­me tarp­tau­tinę gim­to­sios kal­bos dieną. Šie­me­tinė jos te­ma – „Tech­no­lo­gijų nau­do­ji­mas dau­gia­kal­biam mo­ky­mui­si: iššū­kiai ir ga­li­mybės“ ar­ba pa­pras­čiau – kaip pa­si­tel­kiant tech­no­lo­gi­jas ska­tin­ti dau­gia­kalbį švie­timą ir su­da­ry­ti ko­ky­biš­ko mo­ky­mo sąly­gas.
Pa­gal JAV or­ga­ni­za­ci­jos „SIL In­ter­na­tio­nal“ (dar ži­no­mos kaip Tarp­tau­ti­nis ling­vis­ti­kos ins­ti­tu­tas) nuo 1951 m. skel­bia­mas kas­me­ti­nes kalbų rai­dos re­zul­ta­tus api­bend­ri­nan­čias ap­žval­gas, 2021 m. pla­ne­to­je var­to­jamų kalbų bu­vo 7 139.



Kodėl gim­ta­die­nis va­sa­ry­je

Se­na­ja­me Tes­ta­men­te, Prad­žios kny­go­je, esantį pa­da­vimą apie Ba­be­lio bokštą ži­no­me vi­si. Kaip ir tai, kad jo sta­ty­ba bu­vu­si kal­ta dėl to, jog žmo­ni­ja pra­kal­bo tiek daug skir­tingų kalbų. Mat po pa­sau­li­nio tva­no bu­vu­si vie­na tau­ta su vie­na kal­ba, bet nu­spren­du­si pa­si­sta­ty­ti did­žiulį bokštą į pa­tį dangų. Die­vui tai ne­pa­tikę, jis su­maišęs žmo­nių kal­bas, šie ne­be­sup­ra­to vie­ni kitų, nei bokštą baigė, nei įvykdė dau­gelį kitų planų. Tik­riau­siai nuo tų laikų kal­ba ta­po ir konf­liktų prie­žas­ti­mi.
1947 m. rugpjū­čio 14 d., pa­da­li­nus bu­vu­sią Bri­ta­ni­jos In­diją, įkur­tas Pa­kis­ta­nas, turėjęs dvi geog­ra­fiš­kai at­ski­ras da­lis – Rytų ir Va­karų, su at­ski­ra kultū­ra ir kal­ba. Šias da­lis sky­ru­si In­di­ja. Tuo­me­tinė Pa­kis­ta­no vy­riau­sybė pa­skelbė, kad ur­du kal­ba yra vie­nin­telė vals­ty­binė ša­lies kal­ba, nors dau­gu­ma gy­ven­tojų kalbė­jo ben­ga­liš­kai.
Rytų Pa­kis­ta­no žmonės ėmė rei­ka­lau­ti, kad be ur­du, vals­ty­bi­ne būtų lai­ko­ma bent vie­na iš na­cio­na­li­nių kalbų – bang­la. Pa­kis­ta­no vy­riau­sybė griež­tai užd­raudė bet ko­kius su kal­ba su­si­ju­sius rei­ka­la­vi­mus ir mi­tin­gus. Da­kos uni­ver­si­te­to stu­den­tai ne­nu­ri­mo ir, pa­lai­ko­mi pla­čio­sios vi­suo­menės, nuo­la­tos rengė did­žiu­lius mi­tin­gus. 1952 m. va­sa­rio 21 d. po­li­ci­ja pra­dėjo šau­dy­ti į tai­kius mi­tin­guo­to­jus, ke­letą jų nu­šovė, šim­tus su­žeidė. Įvy­kis, ku­rio me­tu už gimtąją kalbą žmonės paau­ko­jo sa­vo gy­vy­bes, pla­čiai nu­skambė­jo pa­sau­ly­je. Dip­lo­matų ir po­li­tikų ilgų pa­stangų dėka pro­ble­ma pa­siekė Jung­ti­nes Tau­tas.
Ga­liau­siai 1999 m. lapk­ri­čio 17 d. UNES­CO Ge­ne­ra­linė Asamblė­ja vien­bal­siai nu­sprendė va­sa­rio 21-ąją vi­sa­me pa­sau­ly­je pa­skelb­ti Tarp­tau­ti­ne gim­to­sios kal­bos die­na, tuo pa­gerb­da­ma tądien Pa­kis­ta­no Vy­riau­sybės nu­žu­dy­tus gim­to­sios kal­bos gynė­jus ir kan­ki­nius.
Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je ne pir­mi me­tai tarp va­sa­rio 16 ir ko­vo 11 d. ren­gia­mos Lie­tu­vių kal­bos die­nos, skir­tos kal­bos sklai­dai ir pres­ti­žui di­din­ti.
Šie­met dėl pan­de­mi­jos Kal­bos ko­mi­si­ja pa­si­ūlė šiuos ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­ti iki pat va­sa­ros bei pri­si­min­ti pirmąjį lie­tu­viš­kos kny­gos leidėją Pran­ciškų Sko­riną, ku­rio var­do at­mi­ni­mo me­tus šie­met pa­skelbė ir Sei­mas.


Pa­ti gra­žiau­sia ir mie­liau­sia – ma­mos kal­ba

Ga­li­me pa­grįstai did­žiuo­tis vie­na se­niau­sių kalbų, ku­rią iki šiol iš­sau­go­jo­me per vi­so­kias mūsų tėvynę puo­lu­sias ne­gan­das. Iki šiol daž­nas už­sie­nio sve­čias ste­bi­si tik mūsų kraš­tui būdin­ga keis­te­ny­be – knygų kont­ra­ban­da. Kas jau kas, o mūsų „pa­ru­be­žio“ ra­jo­nas tur­tin­gas knyg­ne­šiais, tik jų pra­min­ti ta­ke­liai jau už­že­lia. Vi­sai už­mirš­tas ir vie­nas darbš­čiau­sių bei at­kak­liau­sių lie­tu­vių kal­bos mo­ky­tojų spau­dos drau­di­mo me­tais – ku­ni­gas Ka­zi­mie­ras Skrodz­kis. Jo dar­bai ra­jo­ne iki šiol nėra su­laukę tin­ka­mo įver­ti­ni­mo bei at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo.
Dau­ge­ly­je ša­lių gim­to­ji kal­ba va­di­na­ma „mo­ti­nos kal­ba“. Juk ji, ma­ma, tam­pa pirmą­ja kal­bos mo­ky­to­ja. Pa­tys svar­biau­si žod­žiai – tėvynė, tėviškė, laisvė, duo­na, švie­sa, tau­ta, vėlia­va, kal­ba, tie­sa – mūsų kal­bo­je taip pat yra mo­te­riš­kos gi­minės. Juos pa­ly­di tėvas, vy­tis, her­bas, kar­das, him­nas – kal­bo­je, kaip ir šei­mo­je, rei­kia abi­pusės dar­nos. Kal­ba – lyg vai­kas, ją rei­kia sau­go­ti, glo­bo­ti, ji au­ga, kei­čia­si, sens­ta, skurs­ta ir galų ga­le mirš­ta.
Lie­tu­vo­je tu­ri­me vis­ko – gi­mu­sią ir užau­gu­sią es­pe­ran­to kalbą, ku­rią gy­ven­da­mas pas se­serį Fa­ni Vei­sie­juo­se baigė su­si­ste­min­ti Liud­vi­kas Za­men­ho­fas. Tu­ri­me vieną mi­ru­sią – rytų baltų kur­šių – kalbą. Ki­ta lai­ky­ta iš­ny­ku­si – prūsų kal­ba – moks­li­ninkų bei en­tu­ziastų dėka pa­ma­žu at­ku­ria­ma sembų tarmės pa­grin­du ir stan­dar­ti­zuo­ja­ma. At­kurtą­ja kal­ba lais­vai bend­rau­ja ke­li žmonės Lie­tu­vo­je, Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je, raš­tu – ar­ti 10 žmo­nių, skai­to ir do­mi­si – ke­lias­de­šimt. Minė­ta­sis Tarp­tau­ti­nis ling­vis­ti­kos ins­ti­tu­tas JAV  2009 m. re­konst­ruotą prūsų kalbą pa­skelbė gy­va.
Dar ki­ta – ka­raimų-tiurkų kal­ba, pri­klau­san­ti kip­čiakų gru­pei, – bai­gia su­nyk­ti. Ši kal­ba tu­ri tris dia­lek­tus, ge­riau­siai iš­si­laikęs yra Trakų dia­lek­tas.
Lie­tu­vi­ninkų tarmė su Ma­žo­sios Lie­tu­vos kraš­to gy­ven­to­jais taip pat su­ny­ko. Ga­li­me džiaug­tis tuo, kad toks li­ki­mas neiš­ti­ko mūsų tarmės. At­kak­lių Že­mai­ti­jos sūnų, to­kių kaip že­mai­čių kal­bos ir ra­šy­bos nor­min­to­jas, že­mai­čių kultū­ros ty­rinė­to­jas Juo­zas Pabrė­ža, dėka tarmė ski­na­si ke­lią į pri­pa­ži­nimą tap­ti sa­va­ran­kiš­ka kal­ba.


„Kodėl tai mūsų gra­žios po­nios ne­gie­da jūsų gan se­niai“

To­kiais žod­žiais liūdė­jo Mai­ro­nis eilė­raš­ty­je „Tėvynės dai­nos“. Kas kartą, įjung­da­ma be­ne po­pu­lia­riau­siu lai­komą Lie­tu­vos ra­diją, to pa­ties klau­siu savęs ir ne­ga­liu su­pras­ti, kodėl čia tiek ma­žai lie­tu­viškų dainų. Ar jos būtų po­pu­lia­rios, ar šiuo­lai­kinės, ar pri­mirš­tos se­nos – jų pa­pras­čiau­siai nėra. Trans­liuo­ja­ma be­veik išim­ti­nai už­sie­nio est­ra­da. Net tuo pan­de­mi­niu lai­ku, kai tas pa­ts Lie­tu­vos ra­di­jas ra­gi­no pa­rem­ti mūsų ša­lies kūrėjus ir klau­sy­tis kuo dau­giau jų kūri­nių.
Kal­bos gry­nu­mas, gro­žis, tai­syk­lin­gu­mas, at­ro­do, taip pat ne­bėra svarbūs mūsų na­cio­na­li­niam trans­liuo­to­jui, nes iš ete­rio lie­ja­si dau­gybė kal­bos klaidų, sve­ti­my­bių, ypač ang­li­cizmų. Į vi­sa tai nu­mo­ja­ma ran­ka, gir­di, „gy­va­me“ ete­ry­je ga­li­ma ir pa­si­tai­ko vis­ko, ano­kia čia bėda. To­kio neat­sa­kin­gu­mo pa­sekmė yra tai, kad kal­bos tai­syk­lin­gu­mo eta­lo­nu bu­vu­si sto­tis pra­ra­do šią funk­ciją ir su­pa­našė­jo su ki­to­mis, ko­mer­cinė­mis sto­ti­mis, ku­rioms kal­bos kultū­ra yra tik at­gy­ve­na.


„Tik, bran­gią kalbą tėvų pa­mynę, jie mūsų šir­dis ma­žai ką ri­ša“

Šios „Lie­tu­va bran­gi“ ei­lutės iš esmės ak­tua­lios ir šian­dien. Ant­raip kal­bi­nin­kai ne­būtų išsk­rai­dinę skam­bios frazės „anks­čiau ru­se­no­me, da­bar – anglė­ja­me“, žur­na­lo „Kultū­ros ba­rai“ re­dak­ci­jai ant­ri me­tai iš eilės ne­reikėtų ba­lan­suo­ti tarp iš­li­ki­mo ir žūties,  sa­vo skai­ty­tojų mal­dau­ti bent ma­žiau­sios fi­nan­sinės pa­ra­mos, dau­ge­lio lie­tu­vių ra­šy­tojų kūri­niai ne­būtų lai­ko­mi at­gy­ve­no­mis. Prob­lemų ap­stu.
Praė­jusį mėnesį Sei­mas pri­ėmė As­mens var­do ir pa­vardės ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se įsta­ty­mo pa­kei­timą, nu­ma­tantį ga­li­mybę į ofi­cia­lius do­ku­men­tus ne lie­tu­vių tau­tybės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čių var­dus ir pa­var­des įra­šy­ti ne­lie­tu­viš­ko­mis lo­ty­niš­ko­sios abėcėlės raidė­mis. Pap­ras­čiau ta­riant, as­mens do­ku­men­tuo­se jie galės būti ra­šo­mi ir nau­do­jant ne­lie­tu­viš­kas rai­des q, w ir x.
Ar šiuo me­tu tai tik­rai bu­vo pa­ts būti­niau­sias spren­di­mas, ku­rio mums trūko iš po­pu­lia­rumą tarp rinkėjų pra­ran­dan­čio Sei­mo, di­delė abe­jonė.
Iš gy­ve­ni­mo už­sie­nio ša­ly­se pa­tir­ties ži­nau, kad ma­no pa­vardė nė vie­name do­ku­men­te ne­bu­vo įra­šy­ta ma­no gim­to­sios kal­bos raidė­mis. Galė­jau purkš­tau­ti, jei ne­pa­tin­ka, kaip anie ra­šo ar ta­ria, bet juk tai jų, ne ma­no, ša­lis, jų nu­sta­ty­ta tvar­ka, ku­rią pri­valė­jau gerb­ti ir jai pa­klus­ti.
Se­nas po­sa­kis „Kai esi Ro­mo­je, da­ryk, kaip da­ro romė­nai“ ga­lio­ja ir šian­dien. Ir ne tik Ro­mo­je. Gerb­ki­me ir bran­gin­ki­me svar­biau­sią ta­pa­tybės iš­raišką – sa­vo gimtąją kalbą.