Trispalvė širdyje ir vėjyje

Blo­gai, blo­giau, blo­gyn

Kiek­vie­na kar­ta tu­ri „sa­vo“ is­to­riją, sim­bo­lius ir did­vy­rius, sa­vaip šven­čia ar mi­ni šven­tes. Kas bus svar­bu ir įsi­min­ti­na da­bar­ti­niam jau­ni­mui, kaip jie atei­ty­je švęs vals­tybės Nep­rik­lau­so­mybės ir ki­tas „pro­to­ko­li­nes“ šven­tes? Ko­kias pa­mo­kas, ma­ty­da­mi ne­ma­žos da­lies at­sainų po­žiūrį į vals­tybės šven­tes ir įvai­rius vals­tybės sim­bo­lius, iš­moks iš vy­resnės kar­tos? Kodėl taip nu­ti­ko, kodėl nei him­nas išs­paud­žia ašarą, nei tris­palvė leng­vu džiu­ge­sio vir­pu­liu­ku su­šil­do širdį, o pa­ts žo­dis „Lie­tu­va“ ta­ria­mas dau­giau abe­jin­gai, su kartė­liu, o ne su pa­si­did­žia­vi­mu. Lyg už­bur­ta – blo­gai, blo­giau, blo­gyn.
Kiek me­nu, anais lai­kais, kai ne­galė­jo­me net gar­siai iš­tar­ti Va­sa­rio 16-osios var­do, ta die­na bu­vo mu­my­se, mūsų šir­dy­se. To­kia ypa­tin­ga, di­din­ga, pa­kylė­ta, nes tądien bu­vo nu­tikę kaž­kas la­bai svar­baus, apie ką ži­no­jo tik mūsų tėvai, bet ne­galė­jo gar­siai kalbė­ti. Daug ne­kalbė­da­mi darė – šios die­nos pro­ga vie­ni ki­tus pa­ty­liu­kais svei­ki­no, kur išdrįsę net iškėlė tris­palvę, kas niū­nia­vo „Tau­tišką giesmę“.
Anais, dar sme­to­ninės Lie­tu­vos, lai­kais, pri­si­me­na tėve­lis, vos praau­gusį pi­pirą tėvas mokęs nu­kel­ti ke­purę prie­š vėliavą, baž­ny­čią ir mo­kyklą.
Su Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va be­veik kar­tu gi­mu­si mo­čiutė, vis dar me­nan­ti įvai­rius mūsų vals­tybės gy­ve­ni­mo eta­pus, yra pa­sa­ko­ju­si, kaip gan jau­nai jai te­ko tar­nau­ti. Me­tus sun­kiai dir­bu­si pas ūki­ninką, gau­da­vo gerą algą – 200 litų ir pro­duktų. Mo­čiutės nuo­mo­ne, Sme­to­nos lai­kais bu­vo sun­ku, bet ge­rai gy­ven­ti, o da­bar – iš vi­so ge­rai. Tik ta­ry­binės ge­rovės lai­kais mo­čiutė vi­sa­da at­sar­gai sau­go­da­vo mai­šelį džiūvė­sių.
Ma­ma stovė­da­vo il­giau­sias ei­les prie ki­log­ra­mo miltų, cuk­raus ir duo­nos. Žmonės kaup­da­vo po­pie­rių ir sku­du­rus, ku­riuos pri­statę į ant­ri­nių ža­liavų su­rin­ki­mo punktą, įgy­da­vo ne­pap­rastą teisę – nu­si­pirk­ti 10 me­ta­li­nių dang­te­lių uo­gienėms už­da­ry­ti ar ta­petų sie­noms išk­li­juo­ti.
Pa­ra­dok­sas – me­tus dirbę kolū­ky­je ir gavę pus­maišį pelų, vėliau tų kolū­kių la­bai gailė­jo­si. Šiuo­lai­ki­niam mo­der­niam žmo­gui ne­sup­ran­tamų is­to­rijų iš tuo­me­ti­nio gy­ve­ni­mo – dau­giau nei Še­che­re­za­dos pa­sakų, jų ne­įma­no­ma iš­pa­sa­ko­ti, nei jos da­bar kam nors būtų įdo­mios.


Ty­lios tris­palvės šir­dy­se

O ta­da mums at­rodė, kad slap­tos lie­tu­viš­ku­mo dva­sios bu­vo vi­sur, pa­ty­liu­kais šnabždė­ta­si apie par­ti­za­nus, pa­sa­ko­ta apie trem­ti­nius ir kan­ki­nius. Įsi­jun­gi ra­diją, o ten mu­ša Ka­ted­ros aikštės bokš­to laik­ro­dis, ir pa­čia gra­žiau­sia ir tai­syk­lin­giau­sia tar­ti­mi dik­to­riai ta­ria „Kal­ba Vil­nius“. Ne ta­ry­bi­nis Vil­nius ar Mask­va. Nors pro­pa­gan­da lie­jo­si upe­liais, bet tarp ei­lu­čių, lie­tu­viš­ko­se dai­no­se pra­smuk­da­vo ir mūsų Nep­rik­lau­so­mybės jaus­mo tru­pinė­liai.
Kai vėliau už­sie­nio sve­čiams iš ana­pus ge­le­žinės už­dan­gos pa­sa­ko­jo­me apie tai, kad mes ir mo­kyk­lo­se, ir uni­ver­si­te­tuo­se, par­duo­tuvė­se ir li­go­ninė­se kalbė­jo­me gimtą­ja kal­ba, net tarmė­mis, sa­vo kal­ba lei­do­me spaudą ir kny­gas, dai­na­vo­me sa­vo dai­nas, krikš­ti­jo­me gi­mu­sius ar ap­rau­do­jo­me mi­ru­sius pa­gal seną­sias tra­di­ci­jas, jie la­bai stebė­jo­si. Juk dau­ge­lis tautų neat­si­laikė prie­š oku­pa­cinį spau­dimą, dau­ge­lio tautų kal­bas nu­smelkė rusų kal­ba. Mes sa­vo kalbą – vals­tybės pa­matą – iš­sau­go­jo­me.
To­kios ir pa­na­šios, ma­žos, bet mūsų, bu­vo pi­lie­tiš­ku­mo pa­mo­kos, mūsų ty­lios tris­palvės šir­dy­se, ve­du­sios il­gais oku­pa­ci­jos de­šimt­me­čiais Nep­rik­lau­so­mybės at­kūri­mo link, ten, kur esa­me šian­dien.
Atė­jo­me. Pra­gy­venę tris de­šimt­me­čius laisvė­je, ke­liau­da­mi, kur su­manę, dirb­da­mi, jei ne­tin­gi­me dirb­ti ir už­dirb­da­mi gra­žiems na­mas ir au­to­mo­bi­liams, pa­to­giam gy­ve­ni­mui. Bet ne­lai­min­gi. Pik­ti. Kerš­tin­gi. Įsiutę.
Tų ne­gerų emo­cijų ran­da­si vi­sur ir nuo­la­tos, jos ne­ky­la be prie­žas­ties. Tik kiek­vie­nam veiks­mui turėtų būti tin­ka­ma vie­ta. Ne­pa­tin­kan­čią vald­žią nu­švilpė – žmo­nių teisė kri­ti­kuo­ti. O kodėl rei­kia švilp­ti kal­bant vie­nai iš „Lie­tu­vos ka­ta­likų baž­ny­čios kro­ni­kos“ bend­ra­dar­bių Ber­na­de­tai Ma­liš­kai­tei, ati­da­vu­siai tam dar­bui daug jėgų ir įver­tin­tai Laisvės pre­mi­ja, ne­sup­ran­ta­ma.


Vieš­pa­tie, sergėk nuo draugų, nuo prie­šų ap­si­gin­siu pa­ts

Je­dinst­ve­nin­kus anuo­met at­pa­ži­no­me grei­tai, jų tiks­lai bu­vo aiškūs. Ne­se­niai nu­ūžu­sio minė­ji­mo me­tu vėjy­je plazdė­jo dau­gybė savų  tris­pal­vių – kaip at­pa­žin­ti, kas tų žmo­nių min­ty­se ir šir­dy­se? Ar vėjy­je sklen­du­sios vėlia­vos mi­tin­go da­ly­viams reiškė ką nors dau­giau? Ar jie ka­da nors prie­š vėliavą nu­kels ke­purę? Juk tris­palvės da­bar tiek daug ir vi­sur – ant ko­ji­nių, pir­ki­nių mai­še­lių, vei­do kau­kių. Aną­dien, ma­čiau, ved­žio­jo­si šu­niuką su au­gin­ti­nio lie­menėn įmegz­tu tris­palvės raš­tu – sa­va, tau­tiš­ka, gra­žu.
Mi­nia tūžo, rėkė, švilpė tuo­met, kai bu­vo pri­si­me­na­mi tie, ku­rie laisvę nuo rusų tankų pri­dengė sa­vo krūtinė­mis. Ar bent vie­nas per petį tris­palvę per­si­svėręs švil­pi­kas pa­da­rytų tą pa­tį? Apk­lausų duo­me­nys ro­do, kad šian­dien Par­la­mentą nuo už­puo­likų stotų gin­ti tik ne­di­de­lis ša­lies gy­ven­tojų skai­čius. Ne Sei­mo na­rių, bet Par­la­men­to, kaip vals­tybės sim­bo­lio, dau­ge­lis žmo­nių ne­be­gintų. O tai jau rim­tas įspėji­mas, kad mūsų ver­ty­bių skalė ge­ro­kai įski­lo.
Po po­ros dienų ra­di­jo lai­do­je vie­nas Sau­sio 13-osios an­ti­mi­tin­go da­ly­vių iš­pyš­ki­no visą esmę. Gir­di, blo­gai, kad vald­žia esą ne­gir­di ir yra kal­ta dėl vis­ko vi­sus pa­sta­ruo­sius tris de­šimt­me­čius, kiek gi ga­li­ma tą kęsti. Bet jie esan­tys ne ko­kie je­dinst­ve­nin­kai, tik su­rengs dar pro­testą  kitą ir pa­sa­kys, kaip Lie­tu­vo­je vis­kas blo­gai.
Kas be ko, šian­dien vie­to­je ne­viltį ke­lian­čių ži­nių apie už­da­ro­mas mo­kyk­las, vais­ti­nes, li­go­ni­nes, pa­štus, ki­tas įstai­gas, ky­lan­čias kai­nas ir mo­kes­čius, apie nar­ko­ti­nių med­žiagų var­to­ji­mo lais­ves, ne­pa­garbą gim­tai kal­bai ir ki­tus liūd­nus da­ly­kus, norėtų­si iš­girs­ti džiu­gių ži­nių. Kol kas jų ne­daug, ir vie­na pa­grin­di­nių prie­žas­čių – Lie­tu­vo­je spar­čiai didė­ja sąžinės de­fi­ci­tas.
Bent pa­tys ne­gau­sin­ki­me blo­gio ap­link ir pa­gal­vo­ki­me, ko­kius ženk­lus pa­lik­si­me jau­na­jai kar­tai. Te­gul vėlia­vos plaz­da mūsų šir­dy­se ir vėjy­je prie namų, kad pa­miršę ne­gan­das žiūrė­tu­me į prie­kį ir kur­tu­me to­kią ateitį, ko­kios no­ri­me sau ir vai­kams. To­kią, už ku­rią ne vie­nas ati­davė sa­vo gy­ve­nimą. Kad gy­ven­ti ir džiaug­tis tuo, ką tu­ri­me šian­dien, galė­tu­me mes.
Gra­žios ir pra­smin­gos Va­sa­rio 16-osios šventės.