Vabalų ir vabzdžių rojaus vasara

Vabzd­žiai ir va­ba­lai ata­ka­vo ne­gai­les­tin­gai

Apie sa­vo ape­titą įvairūs kenkė­jai šie­met pri­minė nuo pat vėsaus ir drėgno pa­va­sa­rio – graužė ir nai­ki­no, ką ap­tikę. Vos su­spro­gu­sius su­ri­jo ag­rastų la­pus, pa­ra­ga­vo ir ser­bentų, raitė­si obelų la­pai, be­vai­siai nu­bi­ro vyš­nių žie­dai. Gra­žiai su­ža­liavęs ka­žin ko kie­me nu­džiu­vo kamš­ti­nis skirps­tas. Aną­dien, žiū­riu, net šilk­med­žio la­pus ap­nikę kaž­ko­kie kir­mi­nai. Krie­nai ir tie ta­po neat­pa­žintų be­so­čių au­ka.
Į bul­vių lau­kus šie­met ge­riau reikė­jo ir nei­ti – širdį graužė vaiz­dai su rau­do­nuo­jan­čio­mis tar­si uo­go­mis ko­lo­ra­do va­balų ler­vo­mis. Kopūs­tai lei­po nuo kait­ros, o kokį už­si­li­kusį ata­ka­vo kopūs­ti­nis bal­tu­kas ar­ba ka­žin ko­kios amarų ir milt­li­gių rūšys. Taip ir va­sa­ro­jo­me: vie­no­je ran­ko­je – lais­ty­tu­vas, ki­to­je – purkš­tu­vas. Laimė, gausūs rugpjū­čio lietūs kai ku­riuos au­ga­lus dar šiek tiek at­gai­vi­no.
Įvairūs krau­ja­siur­biai ne­gai­les­tin­gai puolė mūsų gy­vu­lius. Pas­to­ges ir net paukš­čių in­ki­lus užėmė širšės, pil­ni pa­ša­liai žemės ur­vuo­se grėsmin­gai zvim­bian­čių ir skaud­žiai ge­lian­čių vapsvų – to­kios jų dau­gybės dar ne­te­ko ma­ty­ti. Dėl su­gėlimų ne vie­nam te­ko kreip­tis į me­di­kus. Ačiū Plungės li­go­ninės Priė­mi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­riui už grei­tai ir pro­fe­sio­na­liai vėlų va­karą man su­teiktą pa­galbą.


Ken­čia miš­kas ir ki­ta aug­me­ni­ja

Gry­bau­da­mi ar uo­gau­da­mi šie­met turbūt ne vie­nas ste­bimės ir ser­gan­čiais med­žiais. Žiūrėk, liepų la­pai lyg su­šau­dy­ti smul­kiais šra­tais, stirk­so be­lapės ąžuolų metūgės, po vieną ar grupė­mis sto­vi nu­džiuvę eglės. Jau įpra­to­me prie „nu­de­gu­sių“ kaš­tonų, ku­riuos ne­gai­les­tin­gai kas­met ap­nin­ka iš šiltųjų kraštų at­kly­du­si ir pa­mir­šu­si išsk­ris­ti ker­šo­ji kan­delė.
Gal la­biau­siai nuo už­puo­likų šie­met nu­kentė­jo alks­niai. Kur pa­žvelg­si – tar­si pir­ma lai­ko la­pus nu­metę, nu­rudę. Ypač bal­talks­niai. Nors jie nėra ver­ti­na­mi dėl me­die­nos, bet vi­so­je eko­sis­te­mo­je tu­ri svar­bias funk­ci­jas – anks­ti pra­žys­ta, par­ūpin­da­mi mais­to pir­miau­siai pa­va­sarį pra­bu­du­siems vabzd­žiams. Kaž­ka­da, kai namų sąly­go­mis iš­dir­bo­me kai­lius, jų žievės reikė­jo rau­gui, vil­nos da­žy­mui, na­mi­niams vais­tams nuo įvai­rių žar­ny­no ligų. Galų ga­le, koks rūky­to kum­pio ar la­ši­nių sko­nis be bal­talks­nio dūme­lio?
Dar vie­na nau­ja įvež­ti­nių pa­ra­zitų rūšis, šie­met ap­tik­ta pietų Lie­tu­vo­je, ėmė nai­kin­ti buks­med­žius. Iki mūsų šią va­sarą ji, at­ro­do, dar neatk­ly­do. Anot Vy­tau­to Did­žio­jo uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do Dend­ro­lo­gi­jos ir fi­to­pa­to­lo­gi­jos moks­lo sek­to­riaus moks­lo dar­buo­to­jos dr. An­ta­ni­nos Stan­ke­vi­čienės, in­va­zi­nis buks­med­žius puo­lan­tis dru­gys plin­ta ne tik su per­ve­ža­mais au­ga­lais, bet ir natū­ra­liai – su vėju nu­ke­liau­da­mas maž­daug 5–10 km per me­tus. Natū­ra­liai šis dru­gys pa­plitęs Rytų Azi­jo­je, To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se, Ru­si­jo­je, In­di­jo­je, ta­čiau jau prie­š ke­lis de­šimt­me­čius pre­kiau­jant au­ga­lais šių vabzd­žių įvež­ta ir į Eu­ropą. Jie jau fik­suo­ja­mi pra­ktiš­kai vi­sur – nuo Kroa­ti­jos, Tur­ki­jos, Gru­zi­jos iki Vo­kie­ti­jos, Šve­di­jos ir Len­ki­jos.


Rūpi­no­si miškų svei­ka­ta

Vals­ty­bi­nių miškų urė­di­jos Tel­šių re­gio­ni­nio pa­da­li­nio miš­ko ap­sau­gos spe­cia­lis­tas Vy­gan­tas Mi­ku­ta­vi­čius „Že­mai­čiui“ pa­pa­sa­ko­jo, kaip urė­di­jos miš­ki­nin­kai šie­met ko­vo­jo su med­žius puo­lan­čio­mis li­go­mis ir kenkė­jais.
Pa­sak jo, kiek­vienų metų pra­džio­je Tel­šių re­gio­ni­nia­me pa­da­li­ny­je pa­ren­gia­mas miš­ko sa­ni­ta­rinės būklės pa­ge­ri­ni­mo prie­mo­nių pla­nas. Va­do­vau­da­mie­si juo gi­ri­nin­kijų spe­cia­lis­tai ste­bi eg­ly­nus bei pu­šy­nus, siek­da­mi su­ras­ti ir pa­ženk­lin­ti kenkėjų švie­žiai ap­nik­tus med­žius.
Pa­va­sarį iki pra­de­dant skrai­dy­ti lie­menų kenkė­jams, vi­so­se gi­ri­nin­ki­jo­se išdės­to­mos fe­ro­mo­ninės gau­dyklės su ma­sa­lais. Šios gau­dyklės pa­de­da pro­gno­zuo­ti va­balų po­pu­lia­ciją. Šil­tas šių metų bir­že­lis lei­do pa­didė­ti lie­menų kenkėjų, ypač žievėg­rau­žių-ti­pog­rafų ir ki­toms po­pu­lia­ci­joms. Pa­stebė­jus tai, pa­žeis­ti med­žiai lai­ku iš­kirs­ti ir iš­vež­ti iš miš­ko, todėl ma­si­nių ži­di­nių ne­su­si­darė.
V. Mi­ku­ta­vi­čius pa­sa­ko­jo, kad ge­gužės ir bir­že­lio mėne­siais pa­stebė­ti la­pus grau­žian­čio, ypač juo­dalks­nių, mėly­no­jo alks­ni­nu­ko pa­da­ry­ti pa­žei­di­mai. Miš­kuo­se au­gan­tiems med­žiams mėly­na­sis alks­ni­nu­kas ma­siš­kai pa­ken­kia re­tai, todėl ūki­niu po­žiū­riu šis kenkė­jas nėra la­bai pa­vo­jin­gas.
Ak­tyvūs šiais me­tais bu­vo ir gram­buo­liai, dar va­di­na­mi kark­va­ba­liais. Suaugė­liai pra­de­da skrai­dy­ti sprogs­tant kar­po­ta­jam ber­žui. Mai­ti­na­si ap­grauž­da­mi la­puo­čių med­žių ir krūmų la­pus. Did­žiau­sią žalą da­ro gram­buo­lio ler­vos, gy­ven­da­mos dir­vo­je, kur mai­ti­na­si au­galų šak­ni­mis.
Na, o karštą ir sausą va­sarą su­si­darė ge­ros sąly­gos lapų milt­li­gei. Tai la­bai pa­pli­tu­si med­žių ir krūmų li­ga, ža­lin­giau­sia miš­ke au­gan­tiems ąžuo­lams. Ypač nu­ken­čia jau­ni ąžuo­liu­kai, ku­rių li­gos pa­kenk­ti ūgliai ne­spėja su­medė­ti, todėl ga­li ap­šal­ti.
Pas­ta­rai­siais me­tais Eu­ro­pos pu­šy­nuo­se ma­siš­kai išp­li­to ir iki tol ma­žai ža­los daręs va­ba­liu­kas viršū­ni­nis žievėg­rau­žis. Pietų ir piet­ry­čių Lie­tu­vo­je šis kenkė­jas plin­ta jau ke­le­rius me­tus, o Že­mai­ti­jo­je kol kas pa­ste­bi­mi tik pa­vie­niai pa­žei­di­mai. Vie­nin­te­lis būdas stab­dy­ti jo pli­timą – iš­kir­tus pa­kenk­tus med­žius, viršū­nes ir ša­kas su­smul­kin­ti į bio­kurą ir iš­vež­ti iš miškų, ar­ba šias ša­kas ir viršū­nes su­de­gin­ti, ką pa­da­ry­ti yra la­bai su­dėtin­ga.


Miškų svei­ka­ta su­si­rūpi­no ir mi­nis­te­ri­ja

Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja jau ant­ras mėnuo vyk­do med­žius nuo kenkėjų sau­gan­čią ak­ciją „Me­die­nos kenkėjas”, ku­ri tęsis iki rugsė­jo 30 die­nos. Ak­ci­jos tiks­las – iš­sau­go­ti Lie­tu­vos kraš­to­vaizdį puo­šian­čius spyg­liuo­čių miš­kus. Ap­lin­kos ap­sau­gos vals­ty­binės kont­rolės pa­reigū­nai tik­ri­na, ar miš­kai neuž­pul­ti vabzd­žių. Taip pat tik­ri­na­mos įmonės ir fi­zi­niai as­me­nys, pre­kiau­jan­tys ar per­dir­ban­tys me­dieną. Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to bei Miškų de­par­ta­men­to spe­cia­lis­tai tik­ri­na įmo­nių ir pri­va­čių as­menų me­die­nos įsi­gi­ji­mo do­ku­men­tus, lai­ky­mo sąly­gas, ar spyg­liuo­čių me­die­no­je nėra pa­vo­jingųjų kenkėjų, ste­bi­ma miškų sa­ni­ta­rinė būklė – ar juo­se esan­ti me­die­na nėra už­pul­ta vabzd­žių kenkėjų, ar ne­su­da­ro­mos pa­lan­kios sąly­gos kenkė­jams plis­ti.
O mums be­lie­ka tikė­tis, kad mo­tulė gam­ta turbūt ži­no, ką da­ro. Svar­bu jos ne­trik­dy­ti ir ne­truk­dy­ti, nors pa­sku­ti­niu me­tu mums tai ne­la­bai se­ka­si.