Valdovų beprotybė

Vi­via­nas Hu­ber­tas Ho­var­das Gry­nas 1993 me­tais iš­lei­do stu­diją „Ka­ra­liai be­pro­čiai“. Il­gai ir kruopš­čiai reng­to­je stu­di­jo­je au­to­rius mėgi­no at­sa­ky­ti į klau­simą, kas yra be­pro­tybė. Ka­da tu­ri­me teisę žmogų va­din­ti be­pro­čiu? Ko­kią įtaką su­ve­renų, po­li­tikų ir dik­ta­to­rių nuo­mo­nei ir spren­di­mams turė­jo jų fi­zinė ir pro­tinė svei­ka­ta ar ne­ga­lia? Ko­kia konk­re­čia for­ma jų as­me­ninės trau­mos at­si­spindė­jo vi­suo­menės gy­ve­ni­me ir po­li­ti­ko­je? Da­bar­tinė­je si­tua­ci­jo­je šios te­mos vėl yra la­bai ak­tua­lios.



Kai val­do­vai val­do pa­saulį, o juos – li­gos

Be­veik prie­š tris de­šimt­me­čius britų is­to­ri­ko, dėsty­to­jo, bu­vu­sio dva­si­nin­ko, Ka­ra­liš­ko­sios is­to­rikų drau­gi­jos na­rio, o taip pat bu­vu­sio Oks­for­do Lin­kol­no ko­le­gi­jos rek­to­riaus V. H. H. Gry­no (1915–2005) vie­na pa­sku­ti­nių stu­dijų 2008 m. bu­vo iš­vers­ta ir į lie­tu­vių kalbą.
Se­niai ieš­ko­ma at­sa­kymų į klau­simą, kodėl vie­nu ar ki­tu is­to­ri­niu mo­men­tu at­si­ran­da vals­ty­bių va­dovų, dėl ku­rių už­ma­čių ky­la ka­rai, ken­čia vi­sa žmo­ni­ja, pa­sau­lio tvar­ka virs­ta aukš­tyn ko­jo­mis.
Kny­gos au­to­rius dau­gelį metų kruopš­čiai rin­ko ir ana­li­za­vo įvai­rią med­žiagą apie tai, kaip vie­nos ar ki­tos ša­lies ly­de­rio as­me­ninės pro­ble­mos ir as­me­nybės pa­kri­ki­mas pa­veikė jo po­li­tinę elg­seną. Ana­li­zuo­da­mas dau­gybę is­to­ri­nių šal­ti­nių, V. Gry­nas ap­žvel­gia se­novės ir šių laikų val­dovų, am­ži­ninkų, va­dintų be­pro­čiais, pa­mi­ši­mo kilmę, įtaką is­to­ri­jai ir jų va­do­vau­toms ša­lims.
Ar jie iš tikrųjų bu­vo pa­mišė­liai, ar tik taip va­din­ti prie­šų dėl sa­vo būdo keis­ty­bių, ša­lies val­dy­mo klaidų? Kny­go­je pa­sa­ko­ja­ma apie Ne­roną, Ka­li­gulą, Ri­čardą II, Hen­riką VI, Ka­rolį VI, Don Karlą, Eriką XIV, Petrą Pirmąjį, Hit­lerį, Sta­liną, dau­ge­lio pa­sau­lio ša­lių pre­zi­den­tus, mi­nist­rus pir­mi­nin­kus, ku­riuos kan­ki­no vie­no­kios ar ki­to­kios li­gos, pri­klau­so­mybės.
Šimt­me­čiais žmo­ni­ja sir­go to­mis pa­čio­mis li­go­mis, kar­to­jo­si įvai­rios epi­de­mi­jos. Bu­bo­ni­nis ma­ras, ma­lia­ri­ja, cho­le­ra, džio­va, ve­ne­rinės ir psi­chi­kos li­gos, pri­gim­tinės trau­mos – vi­sa tai darė įtaką žmo­ni­jos ir jos ly­de­rių spren­di­mams.
Šį kovą su­kan­ka jau dve­ji me­tai, kai gy­ve­na­me ko­vi­do pan­de­mi­jos spąstuo­se. Dėl šios bėdos paaštrė­ju­sių fi­zinės svei­ka­tos, psi­chi­kos ir kitų pro­blemų sūku­rys jau vir­to vi­su vie­su­lu. Ma­tyt, daž­nai mi­ni­ma iš­min­tis, kad ma­ras, ka­ras ir ba­das vaikš­to kar­tu, nėra lauž­ta iš pirš­to.


Po­li­tikų at­spind­žiai – tar­si krei­vuo­se veid­rod­žiuo­se

Knygą „Ka­ra­liai be­pro­čiai“ įsi­gi­jau prie­š dau­gybę metų vie­na­me Lon­do­no nu­pi­gintų knygų kny­gy­ne. Pradė­ju­si skai­ty­ti, su­pra­tau, kodėl leng­vo skai­ty­mo ieš­koję pirkė­jai ja ne­su­si­domė­jo. Kuo la­biau gi­li­nie­si į knygą, tuo la­biau at­ro­do, kad dau­gu­ma gar­sių bu­vu­sių ir esamų po­li­tikų veidų žvel­gia lyg iš kreivų veid­rod­žių kam­ba­rio.
Tuo me­tu, kai pa­sau­lis gy­ve­no gražų ir pa­togų gy­ve­nimą, vi­sa tai, ką iša­na­li­za­vo kruopš­tu­sis au­to­rius, at­rodė kaip bai­sios pa­sa­kos, ku­rios nu­ti­ko kaž­ka­da la­bai se­niai ir šiais lai­kais pa­si­kar­to­ti ne­be­ga­li. Nes nie­kas jų ne­be­no­ri girdė­ti. Bet kaip daž­nai mes klys­ta­me, gal­vo­da­mi ar vil­da­mie­si, jog būsi­me tie lai­min­gie­ji, ku­rių gy­ve­ni­me bus tik gražūs ir ma­lonūs da­ly­kai.
Sa­vo kny­go­je au­to­rius pa­sa­ko­ja apie dau­ge­lio po­li­ti­nių įžy­my­bių svei­ka­tos pro­ble­mas. Štai JAV pre­zi­den­tas Frank­li­nas Ruz­vel­tas, į šį po­stą išim­ti­nai iš­rink­tas net 4 kar­tus, po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vyk­da­mas į Jal­tos kon­fe­ren­ciją jau sun­kiai sir­go, o po po­ros mėne­sių mirė. Ko­kios galė­jo būti šios kon­fe­ren­ci­jos iš­da­vos ir ar Sta­li­nas būtų tik­rai at­si­riekęs to­kią storą riekę, da­bar te­ga­li­me tik spėlio­ti.
Ki­tas JAV pre­zi­den­tas Džo­nas Fid­že­ral­das Ke­ne­dis nuo­la­tos kentė skaus­mus dėl anks­tes­nių su­si­rgimų ir traumų, turė­jo var­to­ti nu­skaus­mi­na­muo­sius, darė­si nuo jų pri­klau­so­mas. Ka­na­dos mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Vil­ba­mas La­jo­nas Ma­ken­zis Kin­gas  bu­vo vie­ni­šius, turė­jo keistų spi­ri­tiz­mo įpro­čių, kalbė­jo­si su sa­vo šu­ni­mi, nuo­la­tos girdė­jo pa­ša­li­nius bal­sus ir pa­ta­ri­mus. Jung­tinės Ka­ra­lystės prem­je­ras Vins­to­nas Čer­či­lis, dėl tam tikrų prie­žas­čių užaugęs gan aro­gan­tiš­kas ir eks­cent­riš­kas, taip pat turė­jo ne­menkų svei­ka­tos su­tri­kimų, vėles­niuo­se me­tuo­se jį ka­ma­vo in­sul­tai, dėl ko ga­liau­siai turė­jo at­si­sta­ty­din­ti.
V. Gry­nas iša­na­li­za­vo ir dau­gybės kitų po­li­ti­nių ly­de­rių biog­ra­fi­jas, jų svei­ka­tos būklę ir pri­ėjo prie iš­va­dos, kad dau­ge­liu at­vejų po­li­tikų priim­tus spren­di­mus lėmė jų svei­ka­tos būklė.
Ki­tas la­bai svar­bus as­pek­tas, kurį sa­vo kny­go­je pa­minė­jo šis au­to­rius, bu­vo va­dovų am­žius. Žmo­ni­ja da­ro­si vis se­nesnė, am­žiaus vi­dur­kis ilgė­ja, sens­ta ir va­do­vai. Pa­vyzd­žiui, po­pie­žius Leo­nas XIII pa­rei­gas ėjo iki mir­ties 1903 me­tais, su­laukęs 93-ejų. Vo­kie­ti­jos kanc­le­ris Kon­ra­das Ade­naue­ris po­ste bu­vo iki 87-erių, Is­pa­ni­jos dik­ta­to­rius ge­ne­ro­las Fran­ko – iki pat sa­vo mir­ties, ku­ri iš­ti­ko jam esant 83-ejų. JAV pre­zi­den­tas Ro­nal­das Rei­ga­nas sa­vo tre­čią ka­den­ciją baigė būda­mas 75 metų, Prancū­zi­jos pre­zi­den­tas Fran­sua Mi­te­ra­nas šalį valdė iki 79-erių. O Ka­ra­lienė Elž­bie­ta II, at­ro­do, pa­ge­rins vi­sus iki­šio­li­nius val­dy­mo re­kor­dus.
Apž­velg­da­mas šiuos fak­tus kny­gos au­to­rius jo­kiais būdais ne­kri­ti­kuo­ja, kad to­kio am­žiaus ly­de­riai jau ne­ga­li tin­ka­mai va­do­vau­ti vals­tybės gy­ve­ni­mui. Anaip­tol, juk su me­tais, sa­ko­ma, atei­na pa­tir­tis ir iš­min­tis. Ta­čiau to­kie va­do­vai, kaip ži­nia, būna ma­žiau lankstūs ir imlūs nau­jovėms, o su am­žiu­mi blogė­jan­ti fi­zinė ir psi­chinė svei­ka­ta ga­li turė­ti ir ki­to­kių pa­da­ri­nių.


Iliu­zijų be­lais­vis

Štai jau ku­ris lai­kas ne­ži­nia ir ne­ri­mas dėl atei­ties dau­gelį mūsų ver­čia ieš­ko­ti ke­lių, kaip bent trum­pam pa­bėgti nuo šių po­jūčių, ras­ti at­sa­kymą į neat­sa­komą klau­simą, kas su­ke­lia norą ka­riau­ti.
Ko da­bar im­tu­mei­si, min­tys vis tiek su­grįžta ten pat – ko ga­li su­lauk­ti iš įsiu­tu­sio, ne­prog­no­zuo­ja­mo, širdį ir jaus­mus pra­ra­du­sio ne­karū­nuo­to Ru­si­jos ca­ro? Ko­kios ne­že­miš­kos jėgos val­do jį ar įsa­ko priim­ti pro­tu ne­be­su­vo­kia­mus spren­di­mus? Pa­sau­lis, ku­ris tikė­jo Pu­ti­no me­lu, kad jis ne­pul­siąs Uk­rai­nos, da­bar nu­ščiuvęs lau­kia ir ste­bi – ar ap­gins uk­rai­nie­čiai sa­vo ir mūsų laisvę? Po­li­to­lo­gai, eks­per­tai, ana­li­ti­kai ir kas tik ne­tin­gi spėlio­ja, kas iš tiesų nu­ti­ko Pu­ti­nui, kaip jį pa­veik­ti, kad išdrįstų pri­si­pa­žin­ti, jog me­luo­ja ne tik pa­sau­liui, sa­vo ša­liai, sa­vo pi­lie­čiams, bet ir pa­ts sau.
Ma­tyt, tik pra­radęs sveiką pro­tą ir nuo­voką ga­li ši­taip šal­tak­rau­jiš­kai žu­dy­ti žmo­nes, akiplė­šiš­kai me­luo­ti, griau­ti ir nio­ko­ti tai, kas nea­ti­tin­ka su­si­kurtų uto­pijų. Neį­tikė­ti­na, kad XXI a. ši­taip ga­li elg­tis did­žiau­sios pa­sau­ly­je vals­tybės va­do­vas. Jis ne­pai­so jo­kių ci­vi­li­zuo­to pa­sau­lio gy­ve­ni­mo tai­syk­lių, ne­si­lai­ko įsi­pa­rei­go­jimų, ne­ger­bia žmo­nių nei vals­ty­bių ap­si­spren­di­mo, o tik vai­kiš­kai už­sis­pyręs sie­kia kaž­ko­kios sa­vo su­sap­nuo­tos fan­ta­zi­jos, tar­si žūtbūt siek­da­mas pa­tei­sin­ti jam su­teik­to var­do pra­smę: vla­di mir – val­dyk pa­saulį.
Gy­ve­nant sa­vo iliu­zijų be­laisvė­je, iš ten ištrūk­ti ke­lio ne­bėra. Dėl li­gotų fan­ta­zijų ne tik Uk­rai­nos, bet ir žmo­ni­jos atei­tis ga­li at­ro­dy­ti ki­taip, ne­gu mes norė­tu­me ar įsi­vaiz­da­vo­me. Ži­no­ma, vi­si ti­kimės, kad blo­giau­sias sce­na­ri­jus neiš­si­pil­dys.
Įsi­taisę pa­to­giai ant so­fos ir per TV stebė­da­mi, kaip uk­rai­nie­čiai gi­na sa­vo laisvę, sa­vo tėvynę, ga­li­me džiaug­tis, kad šiuo me­tu esa­me sau­go­mi. Ar mūsų laisvė ir tai­ka taip pat to­kia tra­pi kaip Uk­rai­nos, ga­li pri­klau­sy­ti tik nuo val­dovų be­pro­čių.
Jei V. Gry­nas te­bebūtų gy­vas, be jo­kios abe­jonės, sa­vo stu­diją pa­pil­dytų dar vie­nu sky­riu­mi. Tik kol kas dar ne­ži­no­me jo baig­ties.