Žemaičių kankiniai

Kai lai­kas dil­do pri­si­mi­ni­mus

„Že­mai­čių kan­ki­niai“ – taip pa­va­din­tos bro­šiū­ros ko­piją ir straips­nių, at­si­mi­nimų, pub­li­kuotų mūsų ra­jo­no spau­do­je, rin­kinį at­vežė buvęs Ku­lių se­niū­nas Bro­nius Ma­žo­nas.  „Apie juos rei­kia pa­ra­šy­ti „Že­mai­čiui“, rei­kia pri­min­ti apie tai, kas įvy­ko Rai­nių miš­ke­ly­je“, – siūlė žmo­gus.
Iš tiesų, kas ta­da įvy­ko – pro­tu ne­su­vo­kia­ma, nes to­kio žiau­ru­mo prie­š be­jėgius žmo­nes prie­žas­tis ga­li būti ne­bent pa­mi­ši­mas, baimė ar be­vil­tiš­ku­mo būklė. Taip pa­siel­gu­sius as­me­nis reikėtų izo­liuo­ti ir gy­dy­ti kaip vi­suo­me­nei la­bai pa­vo­jin­gus. De­ja, dau­gu­ma jų bu­vo ne gy­do­mi, o ap­do­va­no­ja­mi už sėkmingą nau­jos san­tvar­kos kūrimą. Ir liūd­niau­sia, kad krau­ju ap­taš­kytų dau­gu­ma darbų adek­va­čios bausmės dar lyg ir ne­su­laukė.
1941 m. bir­že­lio 22–27 d. so­vie­ti­niai oku­pan­tai pra­dėjo ma­si­nes Lie­tu­vos gy­ven­tojų žu­dy­nes. Per vieną sa­vaitę NKVD ir Rau­do­no­ji ar­mi­ja įvykdė apie 40 di­de­lių gru­pi­nių tai­kių lie­tu­vių ir be­gink­lių po­li­ti­nių ka­li­nių žu­dy­nių. Jų me­tu nu­žudė dau­giau nei tūkstantį po­li­ti­nių ka­li­nių, ku­rių net 99 pro­cen­tai – lie­tu­viai. Ne­ma­žai po­li­ti­nių ka­li­nių so­vie­tai spėjo iš­vež­ti iš Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos ir nu­žu­dy­ti Ru­si­jo­je bei Bal­ta­ru­si­jo­je. O iš vi­so pir­mo­sios so­vietų oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu per vie­nus me­tus bol­še­vikų au­ko­mis ta­po dau­giau nei 31 tūkstan­tis mūsų tau­tie­čių.
Bet tai pa­ma­žu grimz­ta į praeitį, nes per daug skau­du, per daug kan­čios. Ge­lian­čios is­to­ri­jos mes ne­la­bai no­ri­me pri­si­min­ti. Nei žod­žiais, nei veiks­mais. Ka­žin, kiek bent mažų at­mi­ni­mo ženklų – len­te­lių, paaiš­ki­nimų – su­ras­tu­me to­se vie­to­se, kur gy­ve­no ir dir­bo Rai­nių miš­ke­lio kan­ki­niai!? Pa­ra­dok­sa­lu, bet ta­ry­bi­niais me­tais žmonės pa­ty­liu­kais apie šią tra­ge­diją kalbė­jo dau­giau nei mes šian­dien, būda­mi lais­vi.
Taip, skai­ty­ti, kas nu­ti­ko Tel­šių kalė­ji­mo ka­li­niams – la­bai bai­su.
Jie ne­bu­vo išs­kir­ti­niai žmonės, tie­siog ūki­nin­kai, tar­nau­to­jai, dar­bi­nin­kai, moks­lei­viai ir ak­tyvūs sa­vo ša­lies pi­lie­čiai.
Be kitų, bu­vo nu­žu­dy­ti vi­si Plungės gim­na­zi­jos 1940–1941 m. lai­dos abi­tu­rien­tai vai­ki­nai. Iš šios lai­dos li­ko tik vie­nas Juo­zas Sta­siu­le­vi­čius, ku­ris su tėvais bu­vo per­si­kėlęs gy­ven­ti į Kėdai­nius. Ku­lių vals­čiaus vir­šai­tis Au­gus­ti­nas Gau­du­tis, no­ta­ras Vla­das Ka­vec­kas, ūki­nin­ko sūnūs Pet­ras ir Bo­les­lo­vas Ka­vo­liai, ki­ti, ku­rių kiek­vie­no var­das ir gy­ve­ni­mas tu­ri būti pri­si­me­na­mi ir sau­go­mi. Kad pa­na­šios tra­ge­di­jos nie­ka­da ir jo­kio­mis ap­lin­kybė­mis ne­be­galėtų pa­si­kar­to­ti.


Ka­ro pra­džia ir baisūs spren­di­mai

Is­to­ri­kas, da­bar Sei­mo na­rys Ar­vy­das Anu­šaus­kas, rem­da­ma­sis ras­tais do­ku­men­tais, sa­vo kny­go­je „Rau­do­na­sis Te­ro­ras“ ap­rašė Tel­šių kalė­ji­mo po­li­ti­nių ka­li­nių li­kimą.
1941 m. bir­že­lio 22 d. Tel­šių kalė­ji­me būta 162 po­li­ti­nių ka­li­nių, ku­rių be­veik pusė jau bu­vo tar­dyt so­vie­ti­nio sau­gu­mo. Pra­sidė­jus Vo­kie­ti­jos ir So­vietų Sąjun­gos ka­rui, vi­sus ka­li­nius norė­ta iš­vež­ti ki­tur, bet iš mies­to pa­bėgo vie­ti­niai ko­mu­nistų par­ti­jos, NKVD ir NKGB va­do­vai; pla­nas žlu­go. Jo­kių trans­por­to prie­mo­nių iš­vež­ti ka­li­niams ne­be­bu­vo, bet iš Tel­šių be­si­trau­kian­tiems NKGB dar­buo­to­jams ki­lo su­ma­ny­mas vis tik ka­li­nių čia ne­pa­lik­ti.
Fron­to li­ni­ja dar bu­vo už ke­lių de­šim­čių ki­lo­metrų, nors vo­kie­čiai jau artė­jo. Bir­že­lio 24 d. rytą kalė­ji­mas bu­vo ap­sup­tas rau­do­nar­mie­čių, ku­riems va­do­va­vo mies­to įgu­los va­du pa­si­va­dinęs Rau­do­no­sios ar­mi­jos ma­jo­ras Don­co­vas. Rau­do­no­ji ar­mi­ja žy­gia­vo be gai­les­čio ke­ly­je pa­si­tai­kan­čiai gy­vy­bei. Kaip au­to­rius ra­šo, Uk­rai­no­je ir Gu­di­jo­je be­veik vi­sos ka­li­nių eg­ze­ku­ci­jos pir­mo­mis ka­ro sa­vaitė­mis vy­ko kalė­jimų rūsiuo­se, nu­žu­dy­tie­ji ten pat ir bu­vo už­ka­sa­mi.
Bet Tel­šių kalė­ji­mo rūsys pa­si­rodė esąs per ma­žas. Ka­li­nių „per­kėli­mo“ pa­ren­gia­mie­siems dar­bams va­do­va­vo NKGB Kre­tin­gos ap­skri­ties vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jas, vals­tybės sau­gu­mo lei­te­nan­tas Jer­mo­la­je­vas.
Rai­nių miš­ke­ly­je iš­ka­sus duo­bes, į kalė­jimą at­vy­ko NKGB Tel­šių ap­skri­ties sky­riaus vir­ši­nin­kas Pet­ras Ras­la­nas, jo pa­va­duo­to­jas vy­res­ny­sis lei­te­nan­tas Žda­no­vas, 8-osios ar­mi­jos po­li­ti­nio sky­riaus dar­buo­to­jas Kom­pa­ni­je­cas. Kar­tu bu­vo ir Tel­šių vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Do­mas Ro­cius.
Vi­si jie per­žiūrė­jo ka­li­nių by­las ir for­ma­liai pa­tvir­ti­no mir­ties nuo­sprend­žius. Mat pa­gal tuo­me­tinę so­vietų tvarką, net jei NKVD ir NKGB pa­reigū­nai pir­mo­mis pra­si­dėju­sio ka­ro die­no­mis ir ne­turė­jo jo­kių raš­tiškų nu­ro­dymų, kaip eva­kuo­ti ka­li­nius, so­vie­ti­niai ka­riai, esant ka­ro pa­dėčiai, galė­jo pa­dėti lik­vi­duo­ti po­li­ti­nius ka­li­nius. Be­jaus­miai žu­di­kai įvykdė SSRS NKVD va­dovų rei­ka­la­vimą (nors jis ga­lu­ti­nai bu­vo su­for­mu­luo­tas tik po de­šim­ties dienų, 1941 m. lie­pos 4 d.) ne­pa­lik­ti nė vie­no po­li­ti­nio ka­li­nio.
Rau­do­nar­mie­čiai iš ka­merų ka­li­nius vedė į sar­gy­bos būstinę. Čia jiems bu­vo su­riš­tos ran­kos ir už­kimš­tos bur­nos, kai ku­rie  „pa­ža­bo­ti“ su spyg­liuo­ta vie­la. Pas­kui ka­li­nius vieną ant ki­to su­guldė sunk­ve­ži­miuo­se. Jau švin­tant bir­že­lio 25-ajai, ma­ši­nos su ka­li­niais nu­va­žia­vo Luokės link, į Rai­nių miš­kelį. Kas vy­ko to­liau, ge­rai ne­ži­no­ma.
Ilgą laiką ma­ny­ta, kad tai bu­vo be­ne vie­nin­telės žu­dynės, po ku­rių ne­li­ko nė vie­no gy­vo liu­dy­to­jo. Ta­čiau, anot A. Anu­šaus­ko, vie­nas žmo­gus vis tik su­gebė­jo pa­bėgti ir apie tai pa­liu­di­jo po ke­lių de­šimt­me­čių.
Bir­že­lio 28 d., su­ra­dus ir at­ka­sus duo­bes, paaiškė­jo, kad vi­si žmonės bu­vo kuo žiau­riau­siai nu­kan­kin­ti. Eg­ze­ku­ci­jos vie­to­je buvę įjung­ti ma­šinų va­rik­liai, kad ne­si­girdėtų riksmų ir šūvių. Au­kos bu­vo svi­li­na­mos ant lau­žo, kre­čia­mos elekt­ros sro­ve, pli­ko­mos ver­dan­čiu van­de­niu ir kopūs­tais, pla­ka­mos rim­bais, ba­do­mos dur­tu­vais, pjaus­to­mi jų ly­ti­niai or­ga­nai, no­sys, lie­žu­viai, iš­du­ria­mos akys, lu­pa­ma oda, skal­do­mos kau­kolės.
Dau­gu­ma ka­li­nių nu­žu­dy­ta su­triuš­ki­nus gal­vas ar­ba su­bad­žius dur­tu­vais. Tik 10 pa­smerktųjų bu­vo su­šau­dy­ti. Dėl su­ža­lo­jimų 46 la­vo­nai taip ir ne­bu­vo at­pa­žin­ti. Jų as­me­nybės bu­vo pa­tvir­tin­tos pa­gal kalė­ji­me su­ras­tus sąra­šus.


Nu­kan­kintųjų sąra­šas

Tą naktį bu­vo nu­žu­dy­ti bro­liai An­ta­nas, Jo­nas ir Juo­zas An­ta­na­vi­čiai, Liud­vi­kas Bach­ma­nas, bro­liai Po­vi­las ir Sta­sys Bal­se­vi­čiai, Al­bi­nas Balt­ra­miejū­nas, Ka­zys Balt­ri­mai­tis, Juo­zas Bei­ma­vi­čius, Ste­po­nas Bu­belė, Kos­tas Bu­čius, Juo­zas Bumb­lys, Adol­fas But­ke­vi­čius (But­kus), And­rius Čiu­rins­kas, An­ta­nas Čiu­žas, Sta­sys Dak­ne­vi­čius, Pra­nas Dauk­ša, An­ta­nas Di­bis­te­ris, Vac­lo­vas Gai­lius, Ka­zys Ga­lin­kas, Au­gus­ti­nas Gau­du­tis, Ig­nas Gel­ži­nis, Hen­ri­kas Gla­zaus­kas, Pra­nas Gu­žaus­kas, Juo­za­pas Jab­lons­kis, Adol­fas Jag­mi­nas, Jo­nas Jakš­tas, Alek­sas Jan­kaus­kas, Sta­nis­lo­vas Jo­cys, Po­vi­las Kar­de­lis, Ka­zi­mie­ras Kat­kus, Ka­zi­mie­ras Kau­lius, Vla­das Ka­vec­kas, bro­liai Bo­les­lo­vas ir Pet­ras Ka­vo­liai, Po­vi­las Kaz­laus­kas, Geor­gi­jus Ki­ri­li­če­vas, Ka­ro­lis Ki­se­vi­čius (Ki­ze­vi­čius), Bo­les­lo­vas Kor­za, Bro­nius Kri­ži­naus­kas, Leo­nas Ku­sas, Juo­zas Kve­da­ras, Mi­kas Leng­vi­nas (Leng­ve­nis), Vi­tol­das Li­lei­kis, Pra­nas Bu­kaus­kas, Liu­das Ma­la­kaus­kas, Pet­ras Mas­ko­len­ka, Jo­nas Mi­lius, An­ta­nas Mont­vy­das, Vla­dis­lo­vas Mo­tu­zas, Mo­tie­jus Nor­vai­šas, Vac­lo­vas Pa­bar­čius, Liud­vi­kas Pa­kal­niš­kis, Zig­mas Pa­ra­fio­no­vi­čius, Ka­zys Pau­laus­kas, Vla­das Pet­ro­nai­tis, Ka­zys Puš­ko­rius, Ado­mas Ra­kas, bro­liai And­rius ir Jo­nas Ru­do­kai, Zig­mas Sa­ke­lis, Ado­mas Si­mu­tis, Ju­lius Si­mu­tis, Fe­lik­sas Stu­kas, Vla­das Sun­gai­la, Ze­no­nas Ša­ke­nis, Ed­mun­das Šal­čius, Čes­lo­vas Šal­kaus­kas, Jo­nas Šlei­nius, Ze­no­nas Tar­vai­nis, Jo­nas Tel­šins­kas, Juo­zas Truš­ka, Jur­gis Vi­čius, Po­vi­las Vil­čins­kas ir Her­me­ne­gil­das Žvirgz­di­nas.


Eks­per­tizės liu­di­jo bai­sias kan­čias

At­ka­sus nu­žu­dytųjų kūnus, juos ap­žiūrėjęs me­di­kas ap­rašė, kas bu­vo ras­ta. Tie me­di­ci­niai ra­por­tai vie­nas už kitą bai­ses­ni. Ir šių laikų pa­to­giam mūsų gy­ve­ni­mui bei šil­tai gra­žiai va­sa­rai lyg ir ne­tin­ka­mi skai­ty­ti. Ta­čiau kas ta­da yra tin­ka­ma? Ne­ži­no­ti sa­vo is­to­ri­jos ne­ga­li­me. Ir ne­tu­ri­me teisės. Nors esa­me mo­ko­mi at­leis­ti ki­tiems nuo­dėmes, ta­čiau blo­gi dar­bai se­na­ties ne­tu­ri. Ir ne­ga­li turė­ti.
At­min­tis apie Rai­nių žu­dy­nes oku­pa­ci­jos me­tu žmo­nių dėka ne­bu­vo išt­rin­ta iš is­to­ri­jos. Iš lūpų į lūpas, tėvai – vai­kams, šie – sa­vo vai­kams pa­sa­ko­jo apie tai, kas nu­ti­ko nie­kuo ne­kal­tiems Lie­tu­vos sūnums tą šil­to ir svai­gaus bir­že­lio naktį.
Iš sa­vo tėvų taip pat ne kartą girdė­jau tuos šiurpą ke­lian­čius pa­sa­ko­ji­mus, ir man ne kartą per­gal­vo­jant girdėtą is­to­riją paaug­liš­ko­je gal­vo­je kil­da­vo klau­si­mas – ne­gi tie žu­di­kai ir kan­kin­to­jai ne­turė­jo sa­vo vaikų? Kaip vai­kas ga­li glaus­tis prie krau­ju ir kan­čia per­si­sun­ku­sios tėvo krūtinės? Ne­gi jie ne­turė­jo bent šu­niu­ko ar ka­čiu­ko, kurį galė­jo mylė­ti ir pa­glos­ty­ti?
Dau­ge­lis tų, ku­rių gy­vybės bu­vo atim­tos Rai­niuo­se, tuo me­tu bu­vo jau­ni ar vi­du­ti­nio am­žiaus, vedę ar vien­gun­giai, au­gi­no vai­kus ar tik pla­na­vo jų turė­ti, tvarkė­si ūkiuo­se, dir­bo svar­bius ar ei­li­nius dar­bus, mokė­si. Vi­sus juos vie­ni­jo jaus­mas – būti at­sa­kin­gu už sa­vo tėviškę, tėvynę, ją gin­ti ir rūpin­tis jos atei­ti­mi. Kad ry­to­jus būtų toks, ko­kio mes no­ri­me, kokį įsi­vaiz­duo­ja­me. Už tai šie vy­rai su­mokė­jo ne­pas­ve­riamą kainą. Dėl to mes ne­tu­ri­me teisės pa­mirš­ti Že­mai­čių ir kitų Lie­tu­vos kan­ki­nių.