Žiemos dovanos – ledas ir ledaunės

Le­do rūmuo­se nuo se­no

Šių laikų su­lau­ku­sių le­dau­nių – le­do sau­gyklų – nors ir ne­daug, bet dar ga­li­ma su­ras­ti Lie­tu­vo­je ir ki­to­se ša­ly­se. Vy­resnės kar­tos at­min­ty­je dar gy­vuo­ja ir pa­ly­gi­ni­mas, ku­riuo la­bai šaltą pa­talpą anks­čiau api­būdin­da­vo sa­ky­da­mi „kaip le­daunė, le­dau­nin­čia“.
Le­do kir­ti­mo dar­bai, jo at­sargų ruo­ši­mas va­sa­rai, le­do nau­do­ji­mas mais­tui iš­lai­ky­ti, le­do sau­gyk­los, rūsiai da­bar – jau kaip bro­lių Grimų pa­sa­kos, ku­rias me­na tik vy­resnė kar­ta. Tie­sa, JAV iki da­bar, jei leid­žia vis šiltė­jan­čios žie­mos, te­be­vyks­ta le­do luitų kir­ti­mo čem­pio­na­tai.
Be to, ne kam ki­tam, o ame­ri­kie­čiui Fre­de­ri­kui Tu­do­rui jau­nystė­je į galvą at­ėjo min­tis, kaip iš le­do ga­li­ma pel­ny­tis pi­nigų. Jo ne­įpras­tos vers­lo idė­jos dėka le­do lui­tai iš Ame­ri­kos išp­laukė į visą pa­saulį bei iš esmės ir vi­siems lai­kams pa­keitė žmo­ni­jos mais­to lai­ky­mo ir mai­ti­ni­mo­si įpro­čius.


„Le­do ka­ra­liaus“ at­ra­di­mai

Ma­sa­čiū­set­so vals­ti­jos sos­tinė­je Bos­to­ne, skurd­žia­me po Ame­ri­kos re­vo­liu­ci­jos at­si­gau­nan­čia­me mies­te, kur kiek­vie­nas gal­vo­jo, iš kur ir kaip pra­si­ma­ny­ti pi­nigų, 1783 me­tais gimęs F. Tu­do­ras da­bar jau būtų se­niai pa­mirš­tas. Bet jo var­das pa­grįstai pa­te­ko į is­to­riją su „le­do ka­ra­liaus“ ti­tu­lu. Šiais lai­kais jį turbūt pa­va­dintų star­tuo­liu, su­gal­vo­ju­siu, anot prie­žod­žio, pi­nigų pa­si­sem­ti iš van­dens. Gim­tinė tam bu­vo ypač tin­ka­ma – žie­mo­mis kaip rei­kiant pa­spau­dus spei­gui, ap­lin­ki­niai eže­rai ir upės pa­si­deng­da­vo sto­riau­siu le­du, te­reikė­jo jį tik su­smul­kin­ti ir par­duo­ti.
Prad­žio­je reikė­jo įti­kin­ti po­ten­cia­lius pirkė­jus, kad le­das ga­li būti nau­din­ga prekė. Pir­miau­sia ši idėja sėkmin­gai bu­vo iš­ban­dy­ta vie­tinė­se ka­vinė­se, kur im­ta par­da­vinė­ti naują skanėstą – le­dus. Vėliau sekė įvai­riau­si gaivūs kok­tei­liai ir šal­tie­ji gėri­mai su le­do ga­balė­liais, o 1806 m. Bos­to­no laik­raš­tis pra­nešė nau­jieną apie uostą pa­lie­kantį pirmąjį laivą su ne­įpras­tu kro­vi­niu – le­do lui­tais.
Ži­no­ma, ne vis­kas ėjo­si „kaip le­du“, ta­čiau le­do po­rei­kis, ypač va­sarą ir šil­to­se ša­ly­se, au­go, o kar­tu su juo – ir vers­las.


Luitų pa­ruo­ši­mo dar­bai

Le­do lui­tams pa­ruoš­ti reikė­jo dviejų svar­bių da­lykų – šaltų žiemų ir daug dar­bo jėgos.
Ruo­šian­tis pjau­ti ledą, pir­miau­sia įgręžus grąžtą pa­ma­tuo­da­vo jo storį. Jei jis siek­da­vo bent pusantro–du sprind­žius, spe­cia­liu pjūklu sker­sai ir išil­gai įpjau­da­vo li­ni­jas, su­for­muo­da­mi kvad­ra­tus. Pjau­da­vo ran­ki­niais pjūklais. Dar­bas pa­lengvė­jo ir le­das at­pi­go, kai 1827 m. bu­vo iš­ras­tas le­do pjo­vi­mo įran­kis – ark­lio trau­kia­mas did­žiulį pjūklą pri­me­nan­tis prie­tai­sas.
Su­rai­kius ledą, spe­cia­lio­mis luitų skėli­mo šakė­mis lauž­da­vo ly­tis, jei ne­pa­vyk­da­vo, jas at­pjau­da­vo ran­ki­niu pjūklu. Sup­jaus­ty­tus ga­ba­lus stry­pais ir kab­liais pluk­dy­da­vo ar­čiau kran­to, su­grieb­da­vo tam pri­tai­ky­tais grieb­tu­vais ir spe­cia­lia pa­ky­la sliuog­da­vo į ark­lių trau­kia­mus ve­ži­mus bei ga­ben­da­vo į le­do san­dėlius.
To­kiems le­do lui­tams lai­ky­ti reikė­jo spe­cia­lių dvi­sie­nių ši­lumą izo­liuo­jan­čių san­dėlių – le­dau­nių. Pas­ta­čius pirmą tokį san­dėlį paaiškė­jo, kad su­vež­tas le­das per grei­tai tirps­ta. Vėliau be­veik vi­sur jis bu­vo lai­ko­mas api­pil­tas med­žio pju­ve­no­mis. Ga­vus lei­di­mus le­dau­nes sta­ty­ti ir ki­tur, šis vers­las su­klestė­jo. JAV le­do eks­por­tas tuo me­tu ta­po ant­ru pa­gal dydį po med­vilnės tie­ki­mo.


„Žie­mos va­sa­ro­jus“ su­no­ki­no gerą der­lių

Šaltų ir gai­vių gėrimų bei įvai­rių de­ser­ti­nių ledų ma­da nu­vil­ni­jo per pa­saulį ir jos, at­ro­do, nie­kas ne­be­galė­jo su­stab­dy­ti. Po mies­tus ėmė zui­ti le­do par­davė­jai. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu, trūkstant vyrų, juos pa­keitė „le­do mer­gi­nos“.
Le­das pa­keitė ne tik bui­ties įpro­čius, bet ir kai ku­riuos ne to­kius drau­giš­kus svei­ka­tai kon­ser­van­tus, nau­do­tus pie­no ir mėsos pro­duk­tams iš­lai­ky­ti. Ga­na grei­tai iš­po­pu­liarė­jo iki da­bar JAV la­bai po­pu­lia­rios ne­šio­ja­mos „le­do dėžės“, ku­rias maž­daug po šim­to metų nuo F. Tu­do­ro gi­mi­mo turė­jo kiek­vie­na, net pa­ti skurd­žiau­sia ame­ri­kie­čių šei­ma.
Tur­tin­ges­ni turė­jo ir dai­lias le­do spin­te­les, grei­čiau­siai – da­bar­ti­nių šal­dy­tuvų pro­mo­tes. Vo­kie­čių kal­bo­je pa­raid­žiui iš­vers­tas žo­dis „šal­dy­tu­vas“ reiš­kia „šal­ta spin­ta“.
Tūkstan­čiams žmo­nių le­do pra­monė su­teikė nors sun­kaus ir ri­zi­kin­go, bet dar­bo ir ne­blo­go už­dar­bio. Le­do luitų pjo­vimą JAV im­ta va­din­ti „žie­mos va­sa­ro­ju­mi“, ku­ris ne­šė nė kiek ne men­kesnį pelną nei kvie­čiai.
Il­gai­niui le­do nau­do­jimą mais­tui su­žlugdė vis la­biau be­si­vys­tan­ti pra­monė, už­ter­šu­si ežerų ir upių van­denį ir pa­ver­tu­si jį ne­be­tin­ka­mu mais­tui bei pa­si­ūliu­si elekt­ri­nių šal­dy­mo prie­taisų.
Įvai­rio­se ša­ly­se natū­ra­liai su­ša­lu­sio le­do lui­tai nau­do­ti iki pra­ėju­sio šimt­me­čio vi­du­rio ir vėliau, iki to lai­ko bu­vo rei­ka­lin­gos ir įvai­rios le­daunės.


Le­daunės Lie­tu­vo­je ir Eu­ro­po­je

Eu­ro­pos ša­lys taip pat var­to­jo ledą ir mais­tui ga­min­ti, ir jam sau­go­ti. Le­dau­nes pir­miau­sia statė prie pi­lių, dvarų, vie­nuo­lynų, tur­tingųjų namų. Ma­žiau tur­tin­gi le­do lui­tus san­dėliuo­da­vo kur nors ūksmin­go­je šiaurės pusė­je.
Su­si­ruo­šus kirs­ti le­do, jį pra­gręžda­vo, ta­da ran­ki­niu pjūklu išp­jau­da­vo no­ri­mo dyd­žio ga­ba­lus. Į ark­lių, kad šie ne­sli­dinėtų, pa­sa­gas įsuk­da­vo pa­pil­do­mus varž­tus, va­di­na­mus „gri­pus“.
Par­ga­ben­tus le­do lui­tus su­gul­dy­da­vo vie­ną ant ki­to le­daunė­se ar­ba kur nors ūksmin­go­je vie­to­je, po med­žiais, ap­krau­da­vo šiau­dais, sto­rai api­pil­da­vo pju­ve­no­mis, la­pais, durpė­mis – ką turė­jo po ran­ka. Taip  ap­tai­sytą le­do kalną iš­lai­ky­da­vo bent iki lie­pos ar il­giau.
Lie­tu­vo­je statė dau­giau­sia dvi­sie­nes na­me­lio ti­po le­dau­nes, Va­karų Eu­ro­pos ša­lys – le­do rūsius. Juo­se, žiemą pri­ve­žus le­do luitų, lai­ky­da­vo ar bran­din­da­vo mais­to pro­duk­tus.
Nors sta­ty­ti rūpes­tin­gai ir gy­vavę ne vieną šimt­metį, šių laikų le­do rūsiai be­veik ne­su­laukė. Ar­ba užg­riu­vo, ar­ba bu­vo su­nai­kin­ti. Eu­ro­pos ša­ly­se to­kių rūsių res­tau­ruo­tas tik vie­nas ki­tas. Kai ku­rie jų pa­lik­ti gy­ven­ti šikš­nos­par­nių ko­lo­ni­joms, kai ku­rie nau­do­ja­mi au­gin­ti gry­bams.


Ką me­na is­to­ri­ja ir is­to­ri­kai

Ku­lių kraš­to is­to­rikė Zu­za­na Jan­ke­vi­čienė pri­si­me­na, kas yra le­daunė pirmą kartą su­ži­no­ju­si vai­kystė­je sve­čiuo­da­ma­si Gargž­duo­se pas dėdę. Vai­kams ne­pap­ras­tai pa­tikę dūkti ant pju­ve­no­mis api­pil­to sli­daus kal­niu­ko – va­sa­ros me­tu tai buvę nuo­sta­bu. Jų links­my­bes nu­traukė pie­ni­nei va­do­vavęs dėdė, sa­ky­da­mas, kad vai­kai bai­gian­tys nu­griau­ti visą le­daunę. Tuo­me­tinė le­daunė te­bu­vo vi­so la­bo tarp nu­griu­vu­sio pa­sta­to pa­matų, ko­kių 1953 m. Gargž­duo­se bu­vo daug, su­krau­ti le­do lui­tai ir sto­rai api­pil­ti pju­ve­no­mis.
Vėliau jai apie le­daunę Ku­lių mies­te­ly­je yra pa­sa­kojęs švie­sios at­min­ties med­žio drožė­jas ir meist­ras S. Ši­las. Prie gra­žios ir erd­vios kle­bo­ni­jos pa­vėsinės pie­ti­nio ga­lo bu­vu­si ak­li­nai „už­pie­ry­ta“ pa­tal­pa su gi­liai iš­kas­ta duo­be. Per pa­čius šal­čius, kai le­das įstorė­da­vo, jį pjau­da­vo pjūklais, įgręžda­vo sky­les, kirs­da­vo kir­viais ir rogė­mis vež­da­vo į le­daunę. Su­vež­ti steng­da­vo­si, kol nea­ti­tirps­ta, ta­da užk­lo­da­vo bre­zen­tu ir sto­rai už­pil­da­vo pju­ve­no­mis. Le­das iš­si­lai­ky­da­vo net va­sarą.
Ku­lių kle­bo­ni­jo­je be rim­to rei­ka­lo į le­daunę ne­bu­vo land­žio­ja­ma. At­kirstą di­desnį ga­balą pa­si­dėda­vo ku­bi­le le­daunės „fi­lia­le“ – da­bar­ti­nio Ku­lių kraš­to mu­zie­jaus, ku­ris yra rūsy­je, pa­tal­po­se. Pavė­sinė per karą su­degė, bet le­daunės rūsys li­ko.
Po ka­ro, su­si­kūrus kolū­kiams, vie­na­me kle­bo­ni­jos pa­statų įsteigė pie­ninę. Virš iš­li­ku­sio le­daunės rūsio vėl su­kalė lentų stogą ir nau­do­jo ją to­liau. Pie­ninės reikmėms Alan­te dar bu­vo ker­ta­mi le­dai ir 6-ta­me de­šimt­me­ty­je.
Kai ku­rie žmonės pa­me­na, kad anais lai­kais Ku­liuo­se, vyks­tant Škap­lie­rinės at­lai­dams, taip pat at­vež­da­vo iš Plungės pa­sma­gu­riau­ti gard­žių ledų. Jie bu­vo lai­ko­mi ka­po­to le­do ga­ba­lais gau­siai ap­krau­tuo­se bi­do­nuo­se.
Plungė­je, prie Ogins­kių rūmų an­samb­lio da­lies, va­di­na­mo­sios mu­zi­kan­tinės, buvęs di­de­lis rūsys, ku­ria­me lai­ky­da­vo mais­to at­sar­gas. Prie šio rūsio glaudė­si le­daunė. Žiemą į šią le­daunę pri­vež­da­vo le­do luitų, juos už­ber­da­vo sto­ru pju­venų sluoks­niu, o va­sarą nau­do­da­vo dva­ro mais­to pro­duk­tams at­šal­dy­ti.
Vie­nas mo­der­niau­sių Bal­ti­jos ša­ly­se tar­pu­ka­rio vieš­bu­čių – vi­la „Vi­ta“ Ku­lau­tu­vo­je taip pat turė­jo le­daunę. Jų būta ir ki­tur – Rau­dond­va­rio, Tu­čių, ki­tuo­se dva­ruo­se, Mai­ro­nio tėviškė­je ir dau­ge­ly­je kitų vietų.
Be abe­jo, ne vie­nas Jūsų, mie­li skai­ty­to­jai, dar pa­me­na­te girdėtą pa­sa­ko­jimą, is­to­riją apie le­daunę, o gal ir esa­te ją matę ar kirtę le­do lui­tus. Būtų la­bai ma­lo­nu, jei pa­si­da­lin­tumė­te sa­vo pri­si­mi­ni­mais apie le­do rūmų pa­slap­tis.