Su Va­sa­rio 16-ąja!

Taip se­niai, kad net pa­mir­šo­me

Kaip būti tik­ru sa­vo tėvynės pa­trio­tu, gynė­ju, gar­sin­to­ju ar, pa­pras­čiau­siai, ei­li­niu gy­ven­to­ju? Ar ši die­na mums – tik­rai šventė, ku­rią sau­go­jo ir minė­jo mūsų tėvai? O gal mums tai tik dar vie­nas rau­do­nas ka­len­do­riaus la­pe­lis tuo­jau po Va­len­ti­no die­nos, kai rei­kia prie namų iš­kel­ti tris­palvę, nes tą pa­da­ry­ti įpa­rei­go­ja įsta­ty­mas?

Kaip Va­sa­rio 16-osios ug­nelė vi­sa­da ple­ve­no mūsų bo­čių ir tėvų šir­dy­se ir kas tą ug­nelę kurstė oku­pa­ci­jos me­tais? Kas tą laisvės troš­ki­mo liepsną įskėlė pir­mie­siems sig­na­ta­rams, kai itin su­dėtin­go­mis ap­lin­kybė­mis 1918 m. jie ry­žo­si pa­skelb­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybę? Vis­kas at­ro­do taip se­niai ir taip to­li, kad net pa­mir­šo­me, kodėl…

Vie­nas tau­tinės sąmonės bu­din­tojų, be jo­kios abe­jonės, bu­vo Jur­gis Zauer­vei­nas-Girė­nas (Georg Sauer­wein). Vo­kie­ti­jos mies­te Ha­no­ve­ry­je 1831 m. gimęs sorbų kilmės fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras, ne­su­vo­kiamų ga­bumų po­lig­lo­tas. Jis ge­rai mokė­jo 62 kal­bas, ei­les rašė dau­giau kaip 30-čia kalbų, o dar 200-ais kalbų galė­jo su­si­kalbė­ti. Li­ki­mo at­ves­tas į Mažąją Lie­tuvą, čia pra­gy­ve­no 25 me­tus. Klaipė­do­je su­si­žavė­jo lie­tu­vių kal­ba, ją iš­mo­ko, o vėliau pa­rašė dau­giau kaip 300 ei­liuotų kūri­nių, tarp jų ir vos mūsų him­nu ne­ta­pusį „Lie­tu­viais esa­me mes gimę“.

Mūsų is­to­ri­jai be­ne svar­biau­sias šio fi­lo­so­fo nuo­pel­nas yra lie­tu­vybės bu­di­ni­mas, ypač Lie­tu­vos ru­si­fi­ka­vi­mo lai­ku. Mar­ty­no Šer­niaus re­da­guo­ja­ma­me laik­raš­ty­je „Lie­tu­viš­ka cei­tun­ga“ Zauer­vei­nas iškėlė mintį, jog sau­gant tau­tiš­kumą ir ko­vo­jant prie­š Lie­tu­vos ru­si­fi­ka­vimą bei ger­ma­ni­za­vimą, lie­tu­vių švie­suo­liai turėtų bur­tis į kultū­ri­nes drau­gi­jas, leis­ti tau­ti­nius laik­raš­čius.

Šios idė­jos pa­ska­tin­tas dr. Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius tais pa­čiais me­tais Ado­mo Ei­na­ro Tilžė­je leis­ta­me laik­raš­ty­je „Nau­ja­sis ke­lei­vis“ išs­paus­di­no pub­li­ka­ciją „Lie­tu­vių moks­lo drau­gystė“, ku­rio­je pri­tarė Jur­gio Zauer­vei­no-Girė­no min­čiai. Net­ru­kus pa­si­rodė pir­ma­sis Did­žia­jai Lie­tu­vai skir­tas ne­le­ga­lus, pa­sau­lie­ti­nio tu­ri­nio laik­raš­tis „Auš­ra“, re­da­guo­tas dr. J. Ba­sa­na­vi­čiaus. Taip pa­ma­žu ir bu­vo pra­dėtas ties­ti ne­leng­vas ke­lias į Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybės pa­skel­bi­mo 1918 m. aušrą.


Tarp sig­na­tarų – ir mūsiš­kiai

Tarp gar­bių Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rių, 1918 m. va­sa­rio 16 d. Vil­niu­je išdrį­su­sių pa­si­ra­šy­ti Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­mybės Pas­kel­bi­mo Aktą, yra ir mūsiš­kių – Jo­no Smil­ge­vi­čiaus bei Sta­nis­lo­vo Na­ru­ta­vi­čiaus – pa­vardės.

Šo­niuo­se (Alsėd­žiai) gimęs sig­na­ta­ras J. Smil­ge­vi­čius ga­vo puikų iš­si­la­vi­nimą ke­liuo­se už­sie­nio uni­ver­si­te­tuo­se. Su­si­ti­ki­mai su pa­žan­giai mąstan­čiais to me­to vi­suo­menės veikė­jais, tarp jų ir J. Zauer­vei­nu, bu­di­no tau­tinę sa­vi­monę, ska­ti­no siek­ti dau­giau nei pa­to­gaus, vien tik sau su­si­kur­to, gy­ve­ni­mo. Sa­ko­ma, kad J. Smil­ge­vi­čius buvęs darbų, o ne žod­žių žmo­gus, norėjęs, kad Lie­tu­va būtų mo­der­ni ir pa­žan­gi vals­tybė.

Ki­tas sig­na­ta­ras S. Na­ru­ta­vi­čius – „kai­my­nuo­se“ (Tel­šių r.) gimęs, bet daug šir­dies, jėgų, lėšų ati­davęs Alsėd­žiams. Jis vie­nas iš ke­tu­rių „maiš­ti­ninkų“, kar­tu su Jo­nu Vi­lei­šiu, My­ko­lu Bir­žiš­ka ir Ste­po­nu Kai­riu pa­rei­ka­lavęs, kad Nep­rik­lau­so­mybės Ak­te ne­būtų An­ta­no Sme­to­nos siū­ly­tos nuo­sta­tos apie Lie­tu­vos sąryšį su Vo­kie­ti­ja.

S. Na­ru­ta­vi­čiaus vi­zi­ja bu­vo ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va be jo­kių sąjungų su ki­to­mis vals­tybė­mis. Tuo­met tiems ke­tu­riems drąsiems vy­rams pa­vy­ko įti­kin­ti še­šio­li­ka kitų.

Tai tik ma­žytės nuo­tru­pos apie šiuos be ga­lo įdo­mius ir Lie­tu­vos vals­ty­bei bei mūsų kraš­tui nu­si­pel­niu­sius žmo­nes. Tai­gi, tu­ri­me kuo sek­ti, iš ko mo­ky­tis, į ką ly­giuo­tis. Sig­na­tarų dar­bai – tar­si ženk­lai atei­čiai, mums ir kiek­vie­nai nau­jai kar­tai po mūsų. Pak­laus­ki­me savęs, ko­kie tie ženk­lai, tie stip­rybės šal­ti­niai da­bar, šian­dien, ką įsi­mins vai­kai ar anū­kai, jei jiems vėl ka­da nors tektų gin­ti laisvę?


„Vai­kai, tik nie­kam ne­pra­si­tar­ki­te“

– Su Va­sa­rio 16-ąja! – links­mai su­šun­ka An­ta­nas Rup­šys, iš lau­ko į šiltą trobą su­griū­da­mas su ke­le­tu bend­ra­dar­bių ir šal­čio tu­mu­lais. Po sun­kios ir šal­tos dar­bo die­nos gai­viu žie­mos miš­ko kva­pu dvel­kian­tys miš­ki­nin­kai tuo­jau ap­sėdo stalą ir ėmė pa­sa­ko­ti įvai­riau­sias is­to­ri­jas.

Tai ne šiaip sau va­ka­ras. Va­sa­rio 16-oji. Gi­liais ta­ry­binės san­tvar­kos lai­kais to­kių šven­čių minė­ji­mai galė­jo at­neš­ti ne vie­ne­rius me­tus trem­ties, kalė­ji­mo ir kitų ne­ma­lo­numų. Tą ge­rai ži­no­jo An­ta­no žmo­na, ra­min­da­ma vyrą, kad jis bent taip gar­siai ne­minėtų, ko tą va­karą vi­si su­gužė­jo. Tar­si, ne­duok Die­ve, kas nors galėtų net per sie­nas iš­girs­ti ir ap­skųsti. An­ta­nas, ap­ka­binęs ją, gud­riai at­re­mia, gir­di, o ką – aš net sa­vo žmo­nos var­da­die­nio ne­be­ga­liu švęsti?

O man, per pus­nis į mo­kyklą neišb­ri­du­siai ir ar­čiau mies­te­lio Rup­šių žie­mo­ti pri­glaus­tai bend­ra­dar­bio duk­rai bei ke­tu­riems An­ta­no vai­kams – tai toks įvy­kis! Ne­pa­mirš­ta­mas. Kaip pa­ti įdo­miau­sia pa­mo­ka. Suau­gu­siųjų pra­šy­mas „Vai­kai, tik nie­kam ne­pra­si­tar­ki­te“ bu­vo tar­si prie­sai­kos da­vi­mas: taip, mes ži­no­si­me, sau­go­si­me ir tęsi­me.

Va­sa­rio 16-oji, ka­da nors vėl iš­laisvė­sian­ti Lie­tu­va, ne­nuei­da­vo ir nuo mano se­ne­lio lūpų. Kiek­vieną va­karą ak­li­nai už­sit­raukęs užuo­lai­das įdėmiai klau­sy­da­vo­si „Ame­ri­kos bal­so iš Va­šing­to­no“, lauk­da­mas, ka­da ko­mu­nis­tams ateis ga­las. „Ir ne­ban­dyk nei „pio­nier­ka“ būti, nei į „kom­so­molą“ sto­ti“, – iškėlęs pirštą griež­tai gra­sin­da­vo man se­ne­lis.

Bet su tais vai­kais – vie­nas var­gas. Te­ko ma­mai aiš­kin­tis mo­kyk­lo­je, kodėl Ge­di­mi­no pi­lies vėliavą vai­kas gel­to­nai ža­lią rau­doną nu­spal­vi­no. Ir aiš­kink neaiš­kinęs pa­prastą tiesą, gir­di, gry­nai at­si­tik­ti­nai – vie­to­je bal­tos gel­to­nai brūkštelė­jo…


Vedė ten, kur esa­me šian­dien

Šian­dien tai sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mi, net ne­sup­ran­ta­mi da­ly­kai – kaip ga­li bi­jo­ti pa­sa­ky­ti vieną ar kitą žodį, minė­ti šventę. Laimė, kad tų ne­bi­jan­čių ra­do­si įvai­riu me­tu įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se. Ki­taip ka­žin ar būtų su­bren­du­si ir išau­šu­si Ko­vo 11-oji. Ka­žin, ar būtu­me vėl į ran­kas pa­ėmę sa­vo vėliavą, sa­vo herbą, vėl pri­si­minę himną.

Kai Plungė­je vy­ko pir­ma­sis Sąjūdžio mi­tin­gas, jo me­tu da­li­jo ant ne­di­du­ko la­pe­lio at­spaus­din­tus Lie­tu­vos him­no žod­žius. Ta­da daug kas norė­jo kar­tu gie­do­ti, bet ne­galė­jo. Ne­be­ži­no­jo, juk bu­vo užd­raus­ta.

Da­bar him­no žod­žius mo­ka­me vi­si, tik kar­tais bo­dimės. Prie namų lais­vai plaiks­to­si vėlia­vos, tie­sa, la­biau my­lim Vytį, nei tris­palvę. Ke­liau­ja­me, kur no­ri­me, gy­ve­na­me, kaip pa­tin­ka. Nors ne­re­tai ir sa­ko­me, kad blo­gai – esa­me vie­na iš ne­lai­min­giau­sių tautų Eu­ro­po­je.

Kodėl? Tu­ri­me sa­vo vals­tybę, tu­ri­me sa­vo kalbą, tu­ri­me sa­vastį. Is­to­ri­nių pe­ri­pe­tijų sūku­riuo­se neiš­ny­ko­me kaip Prūsi­ja. Kaž­kas mus pa­laikė ir vedė ten, kur esa­me šian­dien.

Prieš ke­lio­li­ka metų kalbė­da­ma­si su vie­na trem­ti­ne iš Plungės iš­gir­dau jos šei­mos is­to­riją. Po ka­ro, pra­si­dėjus trėmi­mams į Si­birą, jų šeimą taip pat iš­vežė. Su­maiš­ties me­tu tarp pa­sku­bo­mis su­griebtų daiktų tėvas čiu­po ir tris­palvę. Ir iš­sau­go­jo per vi­sus trem­ties me­tus, o praau­gu­si duktė ją par­si­vežė at­gal į Lie­tuvą.

Pak­laus­kim savęs, ar to­kios sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mos ne­laimės me­tu, ko­kia bu­vo užk­lu­pu­si po­ka­rio trėmimų me­tu, tarp ke­lių pa­sku­bo­mis nu­tvertų daiktų ke­lio­nei į ne­ži­nią čiup­tumėm ir tris­palvę?

Mo­te­ris tą vėliavą, sakė­si, te­be­sau­go skry­nio­je iki šiol.

Sau­go­ki­me ir mes. Sa­vo na­mus, sa­vo laisvę, sa­vo šalį.

Su Va­sa­rio 16-ąja.