
Naujausios
5-asis tarptautinis žemaičių kalbos diktantas
Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešoji biblioteka su Skuodo žemaičių draugija pradėjo rengti žemaičių kalbos diktantų rašymą. Šiemet diktantą rašė jau penktą kartą. Tris pirmuosius skrebeno tik šioje bibliotekoje susirinkę Skuodo rajono gyventojai. Pernai jau sudaryta galimybė rašyti ir gyvenantiems kituose rajonuose. Na, o šiemet tokia galimybe pasinaudojo net gyvenantys užsienyje. Apie tai „Žemaičiui“ pasakojo žemaičių kalbos diktantui kasmet tekstus rengusi, diktavusi ir rašiusiųjų darbus taisiusi Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorė, filologijos magistrė Dalia Zabitienė.
Beje, vienas konkurso paskatinamųjų prizų atiteko Norvegijoje gyvenančiam Virginijui Birškiui. Šis iš Plungės kilęs, bet jau daugiau nei 10 metų minėtoje šalyje su šeima gyvenantis ir savo verslą turintis žemaitis tikina ten ne tik neužmiršęs savo gimtosios kalbos, bet netgi turįs minčių įkurti Norvegijos žemaičių draugiją.
Žemaičių kalbos kursai internete
D. Zabitienė pasakojo, kad pagal Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos projektą „Žemaičių kalba – 24/7“ vedamos Žemaičių kalbos pamokos interneto portale zemaiciukalba.lt. Šis projektas skirtas žemaičių kalbai (tarmei) puoselėti bei žemaitiškos literatūros sklaidai.
Dalia minėtos bibliotekos paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ veda ir kiekvieną trečiadienį transliuojamas žemaitiškas laidas „Ož auksa brongesnė“. Redaktorės „arkliukas“– dialektologija. Tad jau daug metų ji redaguoja žemaitiškus leidinius, rašo straipsnius ir grožinę literatūrą žemaičių kalba, veda etnokultūros renginius, įvairius mokymus, kūrybinius užsiėmimus, seminarus, skaito paskaitas, pranešimus konferencijose apie žemaičių etninę kultūrą, tarmę, kurią iš Skuodo kilęs kalbininkas prof. Juozas Pabrėža įrodė esant kalba.
Lietuvoje labai mažai telikę rajonų, kuriuose Dalia nebūtų vedusi kokių nors renginių ar užsiėmimų. Jie vykę Žemaitijoje, Pasvalyje, Vilkaviškyje, Varėnoje, Zarasuose, Trakuose, Vilniuje, Kupiškio rajone, Ignalinos rajone, Visagine. Net ir šiems metams jau suplanuota įvairių veiklų, nors moteris abejoja, ar karantinas leis jas visas įgyvendinti.
Rašykim – vyksta konkursas „Koram žemaitėška“
Anot D. Zabitienės, apskritai Skuodo rajonas visoje Lietuvoje garsėja veiklomis žemaičių etniniam identitetui puoselėti bei propaguoti. Štai iki gegužės 31-osios vyksta žemaitiškos grožinės literatūros autorių konkursas „Koram žemaitėškā“. Jame taip pat dalyvauja kuriantys žemaitiškai iš visos Lietuvos. Ir ne tik.
O kur dar regioniniai žemaitiški skaitymai, į kuriuos rudenį suvažiuoja įvairaus amžiaus skaitovai iš visos Žemaitijos. Keletą pastarųjų metų D. Zabitienė buvo vertinimo komisijos pirmininke. Tik pernai dėl karantino neįvyko nei Skuodo rajono, nei Žemaitijos turai.
Tikėkimės, šiemet jie vyks, jei ne įprastai, tai bent virtualiai. Ir rašykime, siųskime konkursui savo kūrybos – niekada nežinai, kur tas šaltinėlis stipria srove prasiverš.
O kad versmė neišsektų, kiekvienas mūsų rinkime ir rašykime sau, ateities kartoms žodžius, kurie mūsų kalboje gal girdimi jau ne kasdien. Kai kurie žodžiai gal jau yra sunykę, pamiršti su jais vartoti posakiai, išsireiškimai. Jei šiandien vaikams ar anūkams mielesnės kompiuterių ir mobiliųjų klaviatūros, gal po daugelio metų jie su džiaugsmu vartys sąsiuvinius su mūsų užrašytais, bet pamirštais žodžiais. Tais, kuriems mes padėsime pasiekti ateitį. Tuos, kurie dar su jumis, kuriuos tarė mūsų protėvių lūpos, kuriuos vartojo tėvai, kuriuos ateityje galėtų vėl prisiminti kita karta.
Pagalvokit, kaip įdomu būtų perskaityti tokius užrašus patiems, kurie mus galėtų būti pasiekę gal iš „Smetonos laikų“, gal iš karo meto, kolūkių tvėrimo, kai kurių nebedirbamų žemės ūkio darbų, padargų pavadinimo, orų spėjimo, kuriuos būtų užrašę mūsų seneliai. Gaudykime tuos nykstančius žodžius ir guldykime juos į užrašus.
Įdomumui – keletas senesnių, primirštų žodžių bei posakių ar palyginimų. Gal jie kam nors primins tėviškę, močiutės kaimą o gal paakins imti ir užrašyti tai, kas pamažu apsitraukia laiko dulkėmis.
Mato vienetai
Dėcėns – didelis smailiagalis peilis, naudojamas gyvulių skerdimui ir mėsinėjimui.
Decinas – mato vienetas, dešimt.
Gorčius – mato vienetas, 3 litrai.
Pūrs, pospūrė – mato vienetes, apie
50 ir 25 kg.
Įrankiai
Liūdis – gulsčiukas.
Godė – įrankis dalgiui pagaląsti.
Taronkis – iš vytelių ar karnų pintas apvalus krepšys vilnoms laikyti.
Kėpalė – medinis kibiras vandeniui.
Kalvarats – verpimo ratelis.
Našte – medinis įrankis su pakabomis, dedamas ant pečių pilniems kibirams nešti.
Kėrpėntė – bukasis kirvio galas.
Ledžingas – savadarbės pačiūžos iš medžio gabalo su viela.
Tekiels – galandimo įrankis.
Trėkuojetis – katilas.
Videlšis – stalo peilis.
Augalai, gyvūnai
Bezda – alyvos.
Buobraukis – rasakila.
Guoda – rauktalapė rūgštynė.
Gerduokole – garšva.
Kibe – varnalėša.
Nuotrynė – dilgėlė.
Viškuoje – aukštapelkių uoga tekšė
Vašuokle – raudonieji serbentai.
Šarončius – laumžirgis.
Kirtelis – kirtsukas, mažiausias pasaulio žinduolis.
Naminiai gyvuliai
Mogiou – karvės ruja.
Apsėbiega – vienas ar kitas gyvulys susikergė.
Tvinkst – vieno ar kito gyvūno patelė laukia palikuonių, išskyrus kumelę.
Dėini – kumelė laukia kumeliuko.
Papliopa – kiaulės ruja.
Pėmdielie – pirmaveršė karvė.
Šliedės, šliedalėkės – rogės, rogutės.
Žmonės, apdarai
Katmergė – paauglė mergaitė.
Morza – veidas.
Bėzas – kasos.
Klėina – liekna.
Tėvs – plonas.
Auta – ant kojų vyniuojami audinio gabalai.
Kvartūgs – prijuostė.
Cėravuotė – adyti.
Nertėnys – megztinis.
Šalbierka – liemenė.
Kita
Žiuogris – nužievintų eglės šakų dvipusė tvora.
Kuosėna – šaltiena.
Kelalis, dirvalė, beržalis, rostalis, vakalis – mažybinė forma, reiškianti nedaug, menkesnės vertės, galbūt, dar neužaugusį.
Konsesėjė – autobusas, kursuodavęs per kaimus.
Pliešas – plonai suskladytos medžio šaknys, daugiausiai eglių, iš kurių būdavo pinamai krepšiai.
Joudgrindės – apačioje po „gerųjų“ grindų dedamos grindys.
Žardėina – vieta prie tvartų.
Briekšt, sombrieįška – vakarop.
Zars – greitai, netrukus. „Zars esav nomėj“.
Pryštekis – ankstyvas užkandis.
Šieninks – šienu prikimštas čiužinys,
Tapšans, slabans – viengulė nedidelė lova, į kurią buvo dedamas šienikas, poguliui prigulti ar šiaip trumpai pailsėti.
Pečiūrė – speciali anga su durelėmis dūmtraukyje, savotiškas termosas išlaikyti maistą šiltą ilgesnį laiką.
Sompėlėnis peins – į bačką supiltas kelių ar keliolikos melžimų pienas, laikomas žiemai.
Kolatis – piniginė, pagaminta iš avino kapšelio.
Druobynas – kopėčios.
Paišelis, paišyti – pieštukas, piešti.
Grom, gromietė – perkūnija. „Ali ka sogromiejė perkūns, ka puoliėm šeina griebtė“.
Zars – greitai. „Zars jau saulė tekies“.
Veike – netrukus.
Vombrytė – tuščiai šnekėti. „Kuo vombrėji kap šou mienesiėnuo ?“